Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 rugsėjo 22d. Nr. 16 (112)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Metas, kai klaidžioja dvasiaregiai

 


 

 

Indrė SKABLAUSKAITĖ

 

Sako, kad „kožnas žmogus vėlės matyti negali, jos pasirodo tankiaus moterims, neng vyrams, Toks vėlių regėjims gali būti prigimtas, arba vėl per ligą, žiūrėjimą per skylę „krikšte“, per tarpausi kaukiančio šunies ir t.t. apturėtas („praregėjims“). Žmogus vėles matąs yra dvasregis *.“

 

Kažkada Mažosios Lietuvos teritorijoje siautėjo dvasiaregiai. Tai išskirtiniai, pusiau mitiniai, šio krašto veikėjai. Pirmieji užrašai apie šias mitines būtybes atkeliauja iš rytų Prūsijos. Jose minima, kad prūsų laidotuvių ceremonialo veikėjai - tulisonys ir  ligašonys - tvirtindavo matą mirusiųjų vėles, su visa palyda lekiančias į aną pasaulį...

 

Iki Vėlinių – laikas, kai siautėja dvasiaregiai

 

Pakeliaukime tais takais - ten daug įdomybių, netikėtumų... Ir, beje, dabar iki pat Vėlinių – toks metas, kai atgyja ir tamsiais vakarais keliauja ne tik dvasiaregiai...

 

Lietuvininkų krašto etnografiją ir tautosaką tyrinėję etnologai mano, kad senųjų prūsų dvasininkų ypatybę paveldėjo Mažojoje Lietuvoje žinomi dvasiaregiai. Apie dvasiaregius pasakoja senieji lietuvininkai, išsamiai juos aprašo Jonas Basanavičius savo knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“, kaip juo galima tapti užsimena ir rašytoja Ieva Simonaitytė...

 

Gebėjimas matyti dvasias

 

Dvasiaregiu galima būti iš prigimimo, bet dažniau juo tampama vieno ar kito ritualo metu. Žemaičių Naumiestyje sakoma, kad jei vaikas, gimęs per Visus Šventus, užaugęs nueis į šermenis, tai būtinai matys dvasias. Klaipėdiškiai žinojo, kad jei kūdikis gimsta ir būna pakrikštytas „četverge“ (ketvirtadienį)  - užaugęs matys dvasias... Degučiuose iki šiol tikima, kad „jei kūdikis gims lygiai vidurnaktį – bus dvasiaregis. Dvasiaregiu gali tapti ir kūdikis, kurį motina „iki pusantros paros pažindyti užgaišta.“

 

Dvasiaregiu galima tapti ir iš įdomumo

 

Įdomu tai, jog visuose rašytiniuose šaltiniuose, kalbančiuose apie dvasias, pabrėžiama, jog jei žmogus nori kartą pamatyti dvasias, ir jei jam pasiseka tai padaryti, tada jau visados, nori ar nenori, matys dvasias, visur – kur tik jų bus.

 

J.Basanvičius mini, jog jei kas nori dvasiaregiu tapti, gali pažiūrėti pro skylę, atsiradusią iškritus šakai karsto ar krikšto lentoje. Tų pačių galių įgyjama tada, kai užminama ant kaukiančio ir dvasias matančio šuns: būtina tą šunį už ausų nutverti, žiūrėti pro tų ausų tarpą, o tada ir pamatomos dvasios.

 

J.Basanavičiaus knygoje minima, jog retkarčiais dvasių regėjimo galia yra bausmė už tam tikrų visuomenei priimtinų elgesio normų pažeidimą: „nekuri sena liuosininkė iš Abšrutų, Ragainės apskr., vieną dieną pirmų pietų ėjo ant kapinių sau bei vaikams rūgštyniu...(...)“, ten ji sutiko dvasią, kuri draudė tai daryti, „nuo to laiko ta moteriškė vėles matė.“ Kita dvasiaregė pripažįsta, jog šių galių įgavo, kai pažvelgė per savo pusbrolio, dvasiaregio, kairįjį petį...

 


M.K.Čiurlionis. „Saulės pasveikinimas“.

 

Dvasiaregių gyvenimas – sunkus

 

Dvasiaregių gyvenimas buvęs labai sunkus. Jie negalėdavę atliktų tų pareigų, kurios joms priklausydavo kaip bendruomenės gyventojams – tokie žmonės vengdavo lankytis mirusių kaimynų, giminių šermenyse: „Ne kursai žmogus iš Saugų, Šilokarčemos apskr., vėles matydavo ir niekados kapines neblankydavo atsiliepdams: „kaip gerai jums, kurie dvasias nematote – jūs galite drąsiai vaikštinėti, nes jums jos į šalį traukias, o aš turiu dvasiems į šalį pasitraukt, man ir nevalia apie tai vislab išpasakoti...“

 

Dvasiaregiai vengdavo vakarais vaikštinėti po kaimą, mat būtinai sutikdavę vėles ir turėdavę šioms užleisti kelią, tekdavę jiems nešioti ir numirusių kūdikėlių dvasias: “Pakalno, Šilokarčemos apskr., nekursai žmogus vėles matydavęs; apie tai paklaustas labai retai ką ištardavęs (...), berods tiek sakydavęs: „aš turu ir vidurnaktij jas ant kapinių nešt“ (...)“

 

Dvasių regėjimo galia – renkamės patys

 

Iš visų užrašų, pasakojimų, pasiekiančiu mus net iš 19 a. pabaigos, galime susikurti tam tikras taisykles ir jų laikytis. Svarbiausia žinoti, kad: dvasiaregystė yra tam tikra galia, kuria nubaudžiami žmonės už elgesio su dvasių pasauliu taisyklių pažeidimą - dvasios nemėgsta tų žmonių, kurie kišasi į jų pasaulį. O laikysimės taisyklių, ar ne, čia jau mūsų pasirinkimas ir tikėjimas, tik vertėtų prisiminti, kad kam jau kam, bet dvasioms mūsų protėviai visada rodė ypatingą pagarbą. Tai patvirtina ne tik kalendorinių, bet ir šeimos švenčių apeigos.

 

* Seniausiuose etnografiniuose šaltiniuose minimas dvasregis, vėliau atsiranda dvasiaregio pavadinimas.

 

Remtasi: J.Basanavičiaus „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių ir velnių“, I. Narbutas „Senieji lietuvinikų tikėjimai,  J.Balys „Mažosios Lietuvos tautosakos darbai“ – III tomas.

 


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.