Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 rugsėjo 22d. Nr. 16 (112)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Pamąstymai Žemaičių Naumiesčio muziejaus tema

 


 

 

Liuda Burzdžiuvienė, muziejininkė

 

Rugpjūčio pabaigoje prasidėjo Žemaičių Naumiesčio muziejaus pastato tvarkymo darbai. Virš dvidešimt tūkstančių eksponatų, saugomų muziejuje, teko paruošti kelionei: dalį vertingiausių eksponatų priglaudė Šilutės muziejus, kiti saugomi laikinose Žemaičių Naumiesčio saugyklose. Šių eilučių autorei teko vykdyti muziejaus perkėlimo darbus, taigi akies krašteliu prisiliesti ir prie rinkinio įvertinimo.

 

Turbūt niekam ne naujiena visuomeniniai muziejai tarybinės santvarkos metu įkurti mokyklų patalpose. Šimtai jų buvo išsibarstę po visą Lietuvą. Tokia pat ir Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrimo pradžia: į miestelį dirbti atvykęs istorijos mokytojas Benediktas Orentas, antrojo mokyklos aukšto klasėje įkūrė muziejėlį. Miestelį nuoširdžiai pamilusio pedagogo paraginti moksleiviai noriai nešė į mokyklos muziejų senus etnografinius rakandus, archeologinius radinius, knygas, fotografijas, dokumentus. Sunku pasakyti, ar kas tada galėjo įsivaizduoti, kad B.Orento aistra rinkti istorijos „liudininkus“ išaugs į solidų muziejinį rinkinį. Šios žmogaus, atidavusio miestelio istorijos įprasminimui visą savo gyvenimą veikla, verta didelio ir atskiro išsamaus straipsnio, tačiau dabar jis tik ruošiamas. O didelių permainų muziejuje laukdami, nors trumpai apžvelkime šį neabejotinai turtingą rinkinį ir jo gyvavimo problemas.

 

Žemaičių Naumiesčio, kaip pasienio miestelio gyvenimą įtakojo daug ekonominių, kultūrinių bei konfesinių veiksnių. Čia gyvenę lietuviai, žydai, vokiečiai paliko daug savo kultūros pėdsakų, kurie vėliau kaip eksponatai pateko į Žemaičių Naumiesčio muziejų  Vietos gyventojų, jų vaikų ir anūkų sunešti, muziejuje antrą savo gyvenimą gyvena ir miestelio istoriją liudija didelė ir vertinga šventukų (šventųjų personažų drožinių iš pakelių kolpytstulpių)  kolekcija, paveikslai, baldai, gaminti žinomų vietinių amatininkų Srūgių, buities rakandai ir prietaisai, audiniai, drabužiai (beje ne tik žemaitiški, bet ir lietuvininkių), įvairūs dokumentai, fotografijos ir, žinoma, knygos. Knygų kolekcija išties įspūdinga: tai ir konfesiniai leidiniai, ir vadovėliai, medicinos knygos, senosios enciklopedijos. Didžioji knygų dalis buvo išleista kitoje šalia miestelio ėjusios valstybinės sienos pusėje – Mažojoje Lietuvoje. Tuometinėje Šilokarčemoje dirbusių knygininkų Zybertų, Sekunų, Štalių leidiniai, matyt, kontrabandos keliu patekdavo ir į Žemaičių Naumiestį.   

 

Pats būdamas pedagogas, B.Orentas surinko didžiulį dokumentų fondą ne tik apie Žemaičių Naumiesčio mokyklas, bet ir apie Šilutės lietuvių mokyklą (dabartinę Vydūno gimnaziją), kuri prieš II pasaulinį karą buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. Iš šios progimnazijos gautų ir siunčiamų dokumentų, prašymų, pareiškimų, egzaminų bylos galėtų tapti rimto mokslinio darbo pagrindu. Mokytojas B.Orentas neretai buvo tiesiog nepajėgus suinventorinti visus surinktus eksponatus, tad nemaža dalis jų dar tik laukia muziejininkų dėmesio. Ir kas žino, gal šiame muziejuje ramiai savo tyrinėtojų laukia tikrai sensacingi, netyrinėti eksponatai, kurie galėtų išgarsinti ne tik Žemaičių Naumiestį, bet ir visą mūsų kraštą. Tačiau ar išgarsins... Juk muziejus tampa negyvas, kai jame sustoja tikra muziejinė veikla. Muziejus ne tik kaupia ir saugo (žinoma tinkamose sąlygose), bet tyrinėja, propaguoja savo rinkinius. Mokytojui B.Orentui reikėtų nusilenkti už surinktą solidų rinkinį, už nuostabias ekskursijas, už paruoštą monografiją (tiesa, tik rankraštyje). O juk pagalbininkų jis beveik neturėjo... gal tik šeimos nariai, moksleiviai. Kuomet dirbti pasidarė sunku, B.Orento prašymu Žemaičių Naumiesčio muziejus buvo prijungtas prie Šilutės muziejaus. Tas laikotarpis buvo kiek lengvesnis, nes muziejuje oficialiai pradėjo dirbti eksponatų saugotoja, kuri inventorino, valė eksponatus. Tačiau šis atokvėpis buvo trumpas – po B.Orento išėjimo į užtarnautą poilsį, pasikeitė muziejaus priklausomybė. Jis tapo Viešosios įstaigos Žemaičių krašto etnokultūros centro dalimi. Ir vėl – tik vienas darbuotojas didžiuliame dviejų aukštų prieš II Pasaulinį karą statytame pastate. Jame iki šiol nebuvo tinkamo šildymo, per vėjo perpučiamus langus kaupėsi drėgmė. Kiekvienoje salėje – koklinė krosnis (beje, kelias vokiškų koklių krosnis Žemaičių Naumiesčio seniūnijos seniūno Jono Budrecko ir jo darbuotojų pastangomis pavyko išsaugoti). Apie ekspozicinį, tiriamąjį  darbą, edukacinę veiklą negalėjo būti nei kalbos. Iki 2010 metų pradžios muziejuje dirbęs Eligijus Sudeikis, visą savo veiklą pasuko į parodinį darbą – dviejose pirmojo aukšto salytėse buvo rengiamos kilnojamosios parodos: tautodailininkų, fotografijų, profesionalaus meno, muziejinės.

 

Šie metai Žemaičių Naumiesčio bendruomenės gyvenime tikrai ypatingi – juk jau tvarkomas šio krašto bendruomenei nepaprastai svarbus objektas – muziejus. Jame saugoma beveik kiekvienos naumiestiškių šeimos istorija, tik kažin ar jie tai žino. Po pastato remonto darbų teks spręsti du labai svarbius klausimus: muziejaus ir jo eksponatų priklausomybės klausimą (šiuo metu eksponatai prikaušo Šilutės muziejui, o pats muziejus – Žemaičių krašto etnokultūros centrui) ir muziejaus darbuotojų klausimą, Turbūt sunku būtų užginčyti teiginį, kad su tokiu turtingu rinkiniu, kuris galėtų sudaryti atskirą, savarankišką muziejų, gali susitvarkyti vienas žmogus. Be to, rinkinys daugelį metų buvo tiesiog neprižiūrėtas - eksponatus reikia valyti, konservuoti, restauruoti. Tik tinkamai paruošę saugojimui ir eksponavimui eksponatus, gerai apmąstę naują muziejaus koncepciją galėsime sukurti naują, modernų, patrauklų muziejų, į kurį bus negėda pakvieti svečius, gausiai pro miestelį pravažiuojančius turistus, o ir patys miestelio bendruomenės nariai čia būtų laukiamiausi bičiuliai.      

 


Remonto pradžia.

 


Kokinė krosnis šildė muziejų.

 


Vertingi eksponatai.

                         

 

 

 

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.