Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

Kuriant „Pietą“ ranką tarytum kas būtų vedžiojęs...

Saulius SODONIS

Gražus ir jaukus Švėkšnos miestelis turi nemažai vietų, kuriomis džiaugiasi ir didžiuojasi čia gyvenantys žmonės ir mielai jas rodo savo svečiams. Dažnas jų atkreipia dėmesį į ypatingą Švėkšnos savitumą ir jaukumą. Per daugelį metų visą grožį ir savitą atmosferą kūrė čia gyvenantys žmonės. Visa tai ir toliau tobulinama bei gražinama vietos gyventojų iniciatyva ir sugebėjimais.

Kiekvienas, svečiuojantis Švėkšnoje, būtinai aplanko šimtametę neogotikinio stiliaus šv.Jokūbo bažnyčią. Ji labai savita ir visiems daro didžiulį įspūdį. Ne mažiau įspūdingas ir jos šventorius: tvarkingas, apsodintas gėlėmis, papuoštas šventųjų skulptūromis. Viena jų, sukurta sekant žymiojo Mikelandželo darbu „Pieta“, prieš keletą metų iškilo ilgamečio šios bažnyčios klebono, prelato Perto Stuko iniciatyva. Ją sukūrė vietos meistras, švėkšniškis Kęstutis Paulauskas.

Dirbtuvės

Pokalbiui apie savo darbus Kęstutis pasikvietė į nesenai įsigytas buvusias Inkaklių tarybinio ūkio dirbtuves. Nors tai šiek tiek atokiau nuo Švėkšnos, tačiau labai strategiškai patogioje vietoje – šalia pagrindinio Saugos – Švėkšna kelio, kuriuo paprasti pravažiuoja nemažai žmonių. Tai svarbu, nes didžiulius ir įspūdingus dirbinius iš betono jis ketina siūlyti įsigyti savo sodybas ar namus turintiems žmonėms.

Kaip sakė K.Paulauskas, jis „išlošė“ krizės metu, nes tokias patalpas ir tokiomis palankiomis sąlygomis jis galėjo įsigyti tik todėl, kad čia prieš taičia metalines duris gaminusi firma bankrutavo. Norėdama atsiskaityti su kreditoriais dirbtuvės bendrovė taip pat turėjo parduoti. Kad tai iš ties vykusi investicija, matėsi iš prieš tai buvusių savininkų sutvarkytos buvusių dirbtuvių aplinkos, suremontuotų garažų durų bei kiti dalykai. Kiemo viduryje buvo didžiulis žolynas, kurio centre stovėjo vienas iš Kęstučio kūrinių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvusio gero užsakymo palikimas: prieš kurį laiką jį susirado ir prišnekino pagaminti keliolika tokių pastatomų gėlynų viena Rygos bendrovė, kuri tvarkė miesto parką. Nors tai iš pažiūros tai atrodė lyg ir ir paprastas gaminys, tačiau norint jį padaryti, reikėjo pasidaryti gan sudėtingas formas. Tai ir užėmė pagrindinį darbo laiką, nes vėliau jau visą tai turint, išlieti iš betono visa tai jau buvo visai nesunku. Paklaustas, ar tai buvo „geras“ užsakymas, Kęstutis atsakė, kad ta latvių bendrovė savo įsipareigojimų neįvykdė. Ji žadėjo iš jo nupirkti žymiai daugiau šių gėlynų, nei įsigijo iš ties, todėl gautas iš jų atlygis padengė tik formų gamybos kaštus. Tačiau švėkšniškis liko optimistas ir sakė, kad tikisi tokiai dirbiniais, kuriuos iš ties būtų galima įvardinti, kaip meno kūrinius, papuošti ir mūsų šalies parkus ar aikštes.

Naujos medžiagos

Šios dirbtuvės iš ties puikios. Jose yra pakankamai vietos ne tik įvairiems darbams dirbti, bet ir laikyti ruošinius, kurių mūsų pašnekovas turi iš senų laikų. O jis gamina didžiulius ąsočius, pastatomus gėlynus, vazas, kurios puikiai tinka ir yra statomos aikštėse. Jomis gali būtį puošiami skverai ar kitokios viešos bei didžiulės asmeninės erdvės. Nesenai kaip tik tokia dekoratyvine vaza buvo „papuoštas“ ir įvažiavimas į bažnyčią. Todėl Švėkšnos seniūnui Alfonsui Šepučiui kilo mintis jį užtverti šį įvažiavimą, kuriuo buvo pradėta pitnaudžiauti, pastatant dekoratyvinę Kęstučio gamybos vazą. Ten ji ne tik papuoštų gėlėmis tą vietą, bet tuo pačiu užtvertų kelią. Ji sunki, todėl bet kas jos į šoną nenustums. Taip estetiškai ir išmintingai buvo išspręsta aktuali problema.

Kaip sakė Kęstutis, su laiku ateina ir patirtis bei supratimas, ką ir kaip reikia daryti. Nemažai palengvinimų ateina su naujomis medžiagomis. Vienomis tiesiog mūsų šnekinamas meistras išmokta naudotis, kitos tiesiog naujai atsiranda. Ne taip jau senai jis išmoko naudotis kompozicinėmis medžiagomis, kurių pagalba panaudojant stiklo audinį, galima pagaminti ir tvirtas, ir lengvesnes formas savo betoniniams gaminiams.

Paklaustas, iš kur visos šios žinios, K.Paulauskas parodė dar Atgimimo pradžioje nusipirktą knygą, kurioje buvo aprašytai būdai, kaip gaminami dirbiniai iš betono. Vėliau prie to dar atsirado internetas, pradėta eksperimentuoti. Šiandien jau daug kas aišku, nors gilintis yra dar tikrai yra į ką.

Šiuo metu Kęstutis kuria naujoviškas vazas, kurios galėtų būti tvirtinamos prie namo sienos. Jis kažką panašaus yra kažkur matęs. Dabar kaip tik vyksta kūrybinis procesas, nes reikia pradžioje sukurti pavyzdį, nuo kurio vėliau bus daroma forma liejiniams. Jis sakė, kad tai turėtų būti ne tik gražu, bet ir originalu. Atrodytų, kad gėlės šiose vazose auga tiesiog namo sienoje. Tuo pat metu jis kuria ir ženklą, ant kurio originaliai galėtų būti kabinamas namo numeris. Tai taip pat ieškojimų kelyje. Tačiau, kaip sakė pašnekovas, iki pavasario, turėtų viskas būti pabaigta ir galės prasidėti gamyba.

Sugebėjimas ir patirtis bei darbai

Kęstutis Paulauskas viso to išmoko savarankiškai. Nuo mažumės traukė meniniai dalykai, jis mokėjo ir norėjo piešti. Tėvas namuose tekindavo įvairias medines dalis, gamino verpimo ratelius – tai taip pat skatino domėjimąsi menai, jaunuolį skatino kūrybai. Po tarybinės armijos „mokslų“ labai norėjo išmokti dirbti su moliu. Tuomet pagrindinis tikslas buvo įsidarbinti į keramikos gamyklą Kuršėnuose, kuri buvo Kauno „Jesios“ filialas. Pavyko įsidarbinti molio paruošimo ceche. Vėliau pakilo karjeroje ir buvo paskirtas perėjo prie žiedimo. Tai buvo puiki mokykla, kurioje išmoko daugybės praktinių dalykų.

Tai pramokęs grįžo į tėviškę ir ėmėsi įvairių meninių darbų. Po kurio laiko gavo pasiūlymą atkurti kažkada prie „Genovaitės“ vilos parke buvusio šuniuko skulptūrą. Ir viską reikėjo padaryti žiūrint į išlikusias nuotraukas, kurių buvo ne taip jau ir daug. Tai buvo labai įdomus darbas, kurį visi laiko labai pavykusiu ir dabar tapo parko puošmena. Vėliau dvaro savininkų paprašytas, atkūrė ir ant laiptų bei balkono atramų buvusias dekoratyvines vazas. Dabar taip pat tapo vienu iš šio statinio puošimo elementų, kurie suremontuotai vilai suteikia papildomo grožio. Teisingiau, viskas dabar taip, kaip buvo suprojektuota ir pastatyta tarpukario laiku, nes tos vazos taip pat buvo pagamintos žiūrint į senas vilos nuotraukas.

Šiandien Kęstutis Paulauskas yra pagrindinis „Villa Genovefa“ restauratorius. Kai buvo pakviestas imtis šio darbo, apžiūrėjęs pamatė, kad beveik viskas, kas dar yra išlikę, buvo sugedę ir reikėjo tiesiog viską iš naujo padaryti. Vilos savininkai ir jų atstovai pasitikėjo juo, nors kaip pamatė, kaip viskas atrodo prieš darant numušta nuo sienų – ne juokais išsigando – taip jau viskas baisiai atrodė. Tačiau pamažu viskas buvo atkurta ir padaryta taip pat gerai, kaip senųjų meistrų, kurie statė ir puošė vilą. Ji vėl gimė naujam gyvenimui. Tik paveikslo nesiėmė tvarkyti mūsų pašnekovas. O visa kita – tinkas, dekoratyviniai puošimo elementai, lipdiniai, židinys – viskas sutvarkyta jo rankomis. Ir visa tai taip pat tapo Švėkšnos pasididžiavimo vieta, nes vasaromis į šias vietas atvykstanti Laimė Felicija Pliaterienė mielai leidžia čia rengti įvairius kultūrinius renginius.

Kai ranką kažkas vedžioja

Vienas įdomiausių Kęstučio Paulausko darbų - sekant Mikelandželu bažnyčios šventoriuje padaryta „Pietos“ skulptūra. Kai prelatas, šios bažnyčios klebonas P.Stukas pamatė atkurtą prie vilos šuniuko skulptūrą, beveik nuo to laiko ėmė jį šnekinti padaryti „Pietą“. Ilgai, labai ilgai nesiėmė šio darbo mūsų pašnekovas. Ir galima jį visiškai suprasti jį: jo darbas bus matomoje vietoje, bus lyginamas su garsiuoju originalu. Ir patirties lyg ir jokios nėra. Nuvykti į Italiją, kur yra ši skulptūra – jokios galimybės, todėl vėl viską reikės daryti žiūrint į nuotraukas. Jų ne taip jau mažai, tačiau nėra nepavyko rasti vaizdo, kaip skulptūra atrodo iš nugaros...

Viską gerai apmąstęs ir pagaliau klebono įkalbėtas, Kęstutis 2003 metų gegužę imasi darbo. Tai nebuvo lengvas ne tik apsisprendimas, bet ir pats darbas. Juk, skirtingai nuo kitų skulptorių, kurių darbus dažniausiai visi pamato pabaigtus, viską reikėjo kurti šventoriuje, visiems matant ir aptarinėjant darbo eigą.

Šiandien tik juokas ima, kaip viskas tai buvo, nors tada teko ne tik kūrybines kančias kėsti, bet ir klausytis bei atremti įvairius komentarus. O jų būta pačių įvairiausių. Tvirtas užtarėjas buvo pats klebonas P.Stukas. Jis ne tik padėdavo įvairių skeptikų nuogąstavimus išsklaidyti, bet ir tvirtai tikėjo, kad Kęstučiui pavyks darbas.

Šiandien mūsų pašnekovas džiaugiasi savo darbu ir sako, kad nežiūrint visų išbandymų, darbas sekėsi. Jis sako, kad lyg ir jautęs, kad „ranką kažkas vedžiotų“. Skulptūrą pavyko kurti lengvai. Šiandien Kęstutis sako, kad žiūrėdamas atgal mato keletą vietų, kur buvo galima padaryti šiek tiek kitaip, tačiau niekas jų iš ties nepastebi. Ir tą nugarinę vietą pavyko visai neblogai išspręsti...

Jis džiaugias šiuo savo darbu ir mano, kad gavo žymiai didesnį atpildą, nei tuo metu už beveik septynių metų darbą sumokėjo klebonas: sunkiai sergantis jo sūnus – pasveiko, nutiko ir kitų gerų dalykų. Tai jis laiko svarbiausiu savo atpildu už šį nelengvą ir labai daug jėgų pareikalavusį darbą.

Vėliau teko ir kitų didesnių darbų imtis. Jie šiandien puošia asmenines žmonių vietas ir kol kas nesulaukė tokių garsių ir viešų vertinimų. Tačiau taip atsirado patirtis ir supratimas, kad viską galima pasiekti ir padaryti. Reikia tik tvirtai to norėti ir siekti.

Vaza, puošianti ir sauganti įvažiavimą į bažnyčią.