Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

"Verdainė" buvo pirmas kultūrinis, švietėjiškas Šilutės laikraštis

Saulius Sodonis

1993 metų sausio mėnesį Šilutės padangėje pasirodė laikraštis „Verdainė“. Jo pasirodymas sukėlė nedidelį šurmulį, nes tai buvo pirmas bandymas pateikti daugiau žinių ir informacijos iš kultūros bei švietimo pusės. Iki tol rajone ėjo vienas laikraštis kuriame senu papratimu buvo spausdinama viena nuomonė. Todėl kito laikraščio pasirodymas, juo labiau, kad jo leidybos ėmėsi nesenai į valdžią atėję sąjūdžio žmonės, iššaukė nemenką iki tol turėjusiųjų tiesos monopolį žurnalistų pasipiktinimą. Ir ne tik... Tačiau nežiūrint to, kultūrai ir švietimui skirtas leidinys ėjo iki 1995 metų - pasirodė beveik 20 numerių.

„Verdainės“ atsiradimas buvo išprovokuotas

Šiandien galima teigti, kad „Verdainės“ laikraščio pasirodymą išprovokavo ilgą laiką vienintelio Šilutės rajone ėjusio ir savaip gyvenimą atspindinčio laikraščio neobjektyvumas. Jame gyvenimą aprašinėjo „Pamariu“ iš „Komunistinio darbo“ persivadinusio laikraščio kolektyvas. Daug kam nepatiko, kad į Savivaldybę, laimėję rinkimus, atėjo idealistai - jauni sąjūdžio žmonės, kurie su užsidegimu ėmėsi kurti naują gyvenimą. Tai buvo labai neįprasta tuo metu. O galintieji tai kritikuoti ir turintys tam sąlygas – to ėmėsi labai intensyviai. Daugiausiai tame laikraštyje kliuvo naujai sukurtam Šilutės rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriui, kurio nauji vadovai ryžtingai, tačiau tuo pat metu labai atsargiai, ėmėsi reformuoti buvusią sistemą. O ji kaip niekas kitas buvo labai ideologizuota, nes per švietimą ir kultūrą iki nepriklausomybės atkūrimo, buvo diegiami pagrindiniai „socialistinio žmogaus“ gyvenimo principai.

Žinoma, nebuvo apseita be klaidų, tačiau, žiūrint dabartinėmis akimis, bendra darbų tendencija ir kryptis buvo teisinga. Tačiau daugelis šios srities darbų to laikraščio žurnalistų buvo nušviečiama labai neobjektyviai ar daug ką tiesiog nutylinti bei ignoruojant. Tai buvo labai apmaudu, juo labiau, kad tada spausdintas žodis buvo labai vertinamas, juo buvo labai pasitikima. Todėl kaip tik atsirado galimybės – minėto Kultūros, švietimo bei sporto skyriuje buvo pradėta galvoti apie savo laikraščio leidybą. Jo paskirtis – atspindėti vykdomus darbus ir veiklą. Ir toks šansas atsirado, kai šiam skyriui buvo skirta nedidelė pinigų suma. Ji buvo numatyta paremti kai kuriuos kultūros reiškinius, nes iki tol visos lėšos būdavo tiesiog išdalinamos biudžetinėms kultūros įstaigoms. Tokia tvarka buvo paveldėta iš praėjusių laikų ir, prašantiems paramos, niekuo iki tol padėti nebuvo galima. Tačiau nuo 1993 biudžetinių metų pamažu buvusi sistema pradėta keisti ir šioje srityje. Tai buvo mažytė projektinio kultūros finansavimo užuomazga.

Pasirengimas

Naujo laikraščio leidimas – nebuvo spontaniškas darbas. Jam buvo pradėta ruoštis gerokai iš anksto. Tam, kad minėtas savivaldybės skyrius gali leisti savo laikraštį, pritarė tuometinė Savivaldybės valdyba. Buvo ir žodinis Šilutės rajono Tarybos pirmininko Vitalijaus Šopio palaikymas. Tuo metu dauguma suprato, kad reikia kažką daryti, nes valdžios darbus ir veiklą nušviečiantis vienintelis Šilutės rajono laikraštis vadovavosi savo supratimu ir patyrimu.

Naujo laikraščio idėjai labai pritarė ir šilutiškių bičiulė dailininkė Ieva Labutytė. Ir netik palaikė šią mintį, tačiau sutiko ir sukurti jam apipavidalinimą. Tačiau vis vien viską reikėjo pradėti nuo pavadinimo. O jį galvojo visas Kultūros, švietimo ir sporto kolektyvas. Kas pasiūlė naująjį leidinį pavadinti Verdaine – šiandien sunku pasakyti, tačiau jis patiko daugeliui. Taip senojo kaimo pavadinimas ir tapo pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo ėjusiu Šilutės rajono laikraščio vardu.

Pirmasis numeris

Naujojo laikraščio pavadinimas patiko ir Ievai Labutytei. Ji su malonumu ėmėsi kuri logotipą bei visą leidinio apipavidalinimą. Kaip ji baigė, dailininkės darbo rezultatais labai džiaugėsi laikraščio leidėjai, rėmėjai bei visi, kam patiko mintis turėti savarankišką laikraštį. Norėdama ir daugiau prisidėti prie kitokio žodžio, dalininkė sukūrė ir pirmąją iliustraciją. O kai pasidalino šia mintimi su poete Birute Baltrušaityte, pastaroji irgi sukūrė poetinį linkėjimą naujojo laikraščio leidėjams ir pirmojo numerio skaitytojams. Visa tai ir pateko į pirmąjį numerį.

Noras leisti savo laikraštį buvo didžiulis, o patirties iš skyriaus darbuotojų neturėjo niekas. Be to, laikraštį reikėjo „daryti“ tuo pat metu, kai vyko ir kiti darbai. Tai nebuvo lengva, tačiau pirmasis numeris pasirodė suplanuotu laiku 1993 metų sausio mėnesį. Informaciją surinkti dar nebuvo taip sunku, tačiau iš to padaryti laikraštį ėmėsi Švietimo skyriaus darbuotoja, dailės mokytoja Giedrė Milukienė. Reikia pasidžiaugti, kad labai geranoriškai į mintį leisti laikraštį pažiūrėjo Klaipėdos „Ryto“ spaustuvės administracija, kuri sudarė sąlygas jį susimaketuoti spaustuvėje.

Šiandien kartu su G.Milukiene žiūrint į pirmąjį numerį tik juokas iš jo ima bei matosi daugybė trūkumų, tačiau tada viskas atrodė kitaip. Nors medžiaga ir buvo renkama kompiuteriu, tačiau viską sumaketuoti reikėjo „rankomis“, karpant atspausdintus tekstus bei tokiu pat būdu dėliojant iliustracijas. Tuo ir užsiėmė šio laikraščio pirmoji maketuotoja ir dizainerė G.Milukienė. Tekstus, kuriuos laikraščio „korespondentai“ atnešdavo parašytus ranka, į kompiuterį tada suvedinėjo skyriaus vedėjo sekretorė Jolanta Mickutė. Reikia prisiminti, kad ir kompiuteriai tada buvo neišpasakyta naujovė, kuriais iš vis beveik niekas ir elgtis nemokėjo. O pirmasis Šilutės savivaldybės kompiuteris stovėjo Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo Arūno Plikšnio kabinete. Todėl J.Mickutei reikėjo rasti laiko visą laikraščio medžiagą surinkti kompiuteriu (ir neužmiršti išsaugoti!) į diskelius, tuo metu, kada vedėjas A.Plikšnys nedirbo rimtų darbų ar kabinetas buvo laisvas. Šiandien dar kartą galima padėkoti J.Mickutei, kuri visą pavestą darbą tai padarė labai gerai ir atsakingai.

Visi labai džiaugėsi pirmuoju „Verdainės“ numeriu, kurį sausio mėnesio viduryje parsivežė iš Klaipėdos spaustuvės. Pirmąjį ir kelis po to ėjusius kelis numerius kaip redaktorius pasirašė vienas iš laikraščio idėjos autorių ir sumanytojų vedėjo pavaduotojas kultūrai Saulius Sodonis, nors faktiškuoju redaktoriumi visą „Verdainės“ leidimo laiką buvo šio darbo „variklis“ - Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjas A.Plikšnys.

Kasdienybė

Parsivežus laikraščio numerį į skyrių kilo klausimas, kaip jį platinti. Tam buvo nutarta pasitelkti mokyklas, bibliotekas. Laikraštį skaitytojai galėjo nusipirkti ir Šilutės knygyne. Šiandien sklaidant „Verdainės“ puslapius galima atsekti daugelį darbų ir rūpesčių, galima pamatyti ir mūsų istoriją: pirmuosius „Verdainės“ numerius buvo galima nusipirkti už 5 tln – talonus. Tiek tuomet kainavo laikraštis naujaisiais laikinais pinigais, kurie liaudyje buvo labiau žinomi „vagnorėlių“ vardu.

Kad jis būtų reikalingas, perkamas ir skaitomas, buvo mąstoma, kaip laikraštį padaryti svarbiu. Dėl to nutarta „Verdainėje“ dėti visa, kas gali būti reikalinga žmonėms: televizijos programas, autobusų maršrutų grafikus ir panašiai. Buvo kreiptasi į verslininkus, kad jie laikraščio puslapiuose reklamuotų savo prekes ar paslaugas. Sudominimui viename iš „Verdainės“ numerių atsirado ir R.Kvapės vardu pasirašytas ratažodžis „Papolitikuokime“.

Tačiau vis vien pagrindinę informaciją turėjo surinkti laikraščio leidėjai, kurie ėmėsi ieškoti aktualios medžiagos ir ją rengti spaudai. Buvo aišku, kad „Verdainėje“ turi būti aktuali kultūros bei švietimo informacija, žinios iš sporto pasaulio. Vėliau mokyklos buvo įpareigotos parengti medžiagą apie savo įstaigas – turėjo pristatyti visuomenei save. Tačiau tik tuometinė Vydūno vidurinė mokykla tai padarė laikraščio puslapiuose. Kultūros įstaigos taip pat gavo uždavinį pateikti aktualios ir įdomios informacijos. Laikraštis pradžioje pasirodydavo kartą per mėnesį. Vėliau šiek tiek iškleidimas padažnėjo – jis išeidavo du kartus per mėnesį.

Maketuotoja G.Milukienė stengėsi, kad jame būtų ne tik informacija, bet puslapiai būtų gražiai apipavidalinti. Dėl to naujojo laikraščio puslapiuose buvo nemažai mokinių grafikos darbų. Nesenai Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vartant susegtus numerius ji prisiminė, kaip buvo rengiamas kiekvienas numeris. Ir stebėjosi, kaip tada

Buvęs Šilutės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūrai S.Sodonis ir skyriaus darbuotoja G.Milukienė peržiūri leistą "Verdainę" ir dalinasi atsiminimais.

nepastebėdavome, kad dažnai puslapiuose skirdavosi šrifto dydžiai, teksto išdėliojimas, „akis dabar bado“ tuometiniai puošimai. Tada tų trūkumų lyg ir nesijautė. Tačiau kad ir kaip visa tai dabar atrodyto, vis vien jautėsi dailininko ranka. G.Milukienė parodė, kada patobulėjo kompiuterinė technika ir kai ką jau buvo galima maketuoti juo. Tada atsirado šriftų įvairovė (gal kai kur ir net persistengta), galimybė parengti įvairių rėmelių, puošimo elementų. Šiandien matosi, kad per tuos dvejus leidimo metus „Verdainė“ ir informaciniu, ir vizualiniu požiūriu tobulėjo. Tai visų jį leidusių žmonių nuopelnas.

Konkurentas

Akylai jaunos valdžios veiksmus sekančio „Pamario“ žurnalistai, bei leidėjai (laikraštis jau buvo privatizuotas ir tapęs verslo dalimi), ėmė ieškoti priekabių, kaip sužlugdyti „Verdainės“ laikraščio išleidimą. Viena iš argumentų buvo tas, kad jis buvo leidžiamas už kultūrinės veiklos lėšas, kurios turėjo būti leidžiamos remti kultūrą rajone. Į tai ir buvo atkertama, kad leidžiamas laikraštis – kultūros dalykas, juo labiau kultūrinis - švietėjiškas. Tačiau kad ir kaip „konkurentai“ stengėsi, tačiau „Verdainė“ ėjo iki tol, kol jo leidėjai norėjo jį leisti - iki 1995 metų pavasario. Tada vyko nauji rinkimai į Savivaldybės tarybą. Keitėsi politinė valdžia rajone ir nebeliko laiko bei galimybių jį tęsti šį darbą.

Noras sutrukdyti šiam leidiniui buvo ir todėl, kad tarp kultūrinės medžiagos, kartais pasirodydavo ir politinės. O ji atsirasdavo po „Pamario“ darbuotojų bandymo sumenkinti „Verdainės“ leidėjų darbą ar tiesiog kabinėtis prie jų. Norintieji tuo įsitikinti, gali susirasti to meto „Pamario“ laikraščio numerius ir atkreipti dėmesį į daugybę neigiamos informacijos, kuri buvo spausdinama Šilutės rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vadovų atžvilgiu. Dabar visa tai pasimiršo, tačiau tada buvo labai skaudu, nes nepamatuota informacija buvo skleidžiama po visą rajoną, nes „Verdainė“ nei iš tolo negalėjo lygintis nei savo tiražus, nei paplitimu po rajoną.

1995 metų rugsėjo mėnesio 1 dieną naujai išrinkta Šilutės rajono savivaldybės vadovybė ėmėsi leisti kitą laikraštį „Šilokarčema“, pavadintą senuoju miesto vardu Po kurio laiko šis laikraštis iš ties tapo lygiaverčiu konkurentu tiesos ir žinių monopolį turėjusiam vieninteliam laikraščiui.

Pirmas numeris išėjo 1993 metų sausio mėnesį. Jo kaina buvo pažymėta 5 tln.