Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 gruodžio 22d. Nr. 22 (118)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Pokalbis apie miestą ,,smėlio dėžėje“,


arba , ar gražūs ,,nauji karaliaus drabužiai“.

 

 


 

 

Kristina Blankaitė

 

Apie Šilutės miesto jubiliejų buvo pradėta kalbėti pakankamai anksti. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad šventės vienaip ar kitaip laukiame visi, tikėdamiesi, kad išskirtinis jubiliejus vertas ypatingo dėmesio, ir ne tik iš politikų. Užtenka vien to, jog esi šilutiškis (kažkaip susijęs su šiuo miestu). Tad visiškai nekeista, kad dažnas turime su šia švente susijusių lūkesčių, idėjų, planų. 

 

Perskaičiau spaudoje Mariaus Budraičio mintis apie tai, kad vietos politikams rinkimai daug svarbesni, nei miesto šventė.

 

Manau, kad tie , kuriems įdomi ir svarbi krašto istorija, kultūra, seniai žino, kad tą vyksmą įtakoja ne vien politikai. Jie gali paspartinti procesą, arba jam trukdyti. Vienok yra daugybė pavyzdžių, kai veiksmas vyksta ir be jų. Tai leidžia tikėti tuo, kad šventė bus tokia, kokie eame mes.

 

O tikėtis, kad kažkas begalo nuoširdžiai ir pasiaukojamai iš politikų ims rūpintis švente, būtų ne visai teisinga. Juk rūpinimasis kultūros dalykais negarantuoja aukštų reitingų. Kita vertus neatsakinga būtų manyti, jog rinkimai nėra svarbūs ir mums visiems.

 

Jau pastebime pirmuosius  ,,žingsnius„ neleidžiančius pamiršti, jog sventė artėja. Dienos šviesą išvydo kraštotyrininkų ilgai brandintas ( gal dėl to ir svarus) leidinys - ,,Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“. Kai pagalvoji, kiek nedaug žmonių prie šio leidinio dirbo, supranti kiek užsispyrimo ir laiko reikėjo, kad būtų pasiektas toks rezultatas. Puiki ir vertinga dovana miesto gimtadieniui.

 

Apie planuojamą miesto šventei išleisti kalendorių buvau girdėjusi ir laukiau ne mažiau nei jau anksčiau minėtos knygos. Turiu draugų, pažįstamų gyvenančių ne Šilutėje, bet susijusių su mūsų miestu, rajonu, gal todėl sekančių jo gyvenimą. Jie ne kartą puikiai įvertino ne vieną šilutiškių leidinį pasidžiaugdami, kad būtent tai ir yra kaip įrodymas, kad provincija ne geografinė sąvoka.

 

Turiu prisipažinti, kad išėjęs kalendorius labai nuvylė. Pirmiausia to nesitikėjau iš bibliotekininkų, kurie ne kartą yra įrodę jog sugeba susitvarkyti su ta sudėtinga užduotimi, kuri neišvengiamai iškyla ruošiant spaudai medžiagą. Nesvarbu kokios tai būtų paskirties ar apimties leidinys. Na, gal esu ir neteisi, bet leidžiu sau galvoti, kad kalendorius tokia svarbia miestui ir mums visiems proga yra ( arba bent jau turėtų būti) ypatingas leidinys.

 

Nemanau, kad istorikas Darius Barasa turėtų teisintis ar jaustis atsakingu už šio leidinio kokybę, nes kalendoriaus autorius ( šiuo atveju Andrius Sirtautas), nėra vaikų darželio auklėtinis, užsižaidęs smėlio dėžėje, ir pamiršęs susirinkti medžiagą (kiek tai buvo reikalinga leidiniui), bei ją vėliau patikrinti keliuose šaltiniuose. Vienok nesu istorikė ir faktai, kalbant apie meninę kūrybą, man nėra patys svarbiausi veiksniai nulemiantys  kūrinio vertę. Kartais kūryba gali papirkti meniškumu, o ne įkyriai pateikiamais žinomais faktais.

  

Manau visi, kas bent kiek yra susipažinęs su pedagogine literatūra, nesunkiai kalendorių galėtų priskirti prie knygelių skirtų vaikų darželio auklėtinių užsiėmimams. Kalendorius manau išties graži dovana vaikams ir jų auklėtojoms miesto šventės proga. Jis galėtų padėti per darbelius supažindinti vaikus su miesto istorija, jei ji ten pateikta tokia kokia ir yra įdomi vaikams.

  

Tad nereikėtų leidinio vadinti reprezentuojančiu mūsų miestą. Tuo lyg ir sumenkiname Šilutę. Miestą, kuris turi labai savitą istorinį kelią, savitą gamtą ir daugybę kitų, galinčių įdomiai jį pristatyti dalykų. Juo labiau (mano supratimu), čia netinka apibūdinimas ,,diazovas“, nes šį kartą  ,,džiazovas“ gavosi kažkoks paviršutiniškas. Nemanau, kad muzikantai sutiktų, jei taip būtų kalbama apie džiazą.

  

Keista girdėti kai kuriuos atsiliepimus – neva sulaukėme ypatingo leidinio. Vargu ar šis leidinys turi kokią nors išliekamąją vertę. Nesutinku su tuo, kad kalendorius tai ,,vienadienis „ leidinys negalintis ilgiau likti knygų lentynoje.

  

Dabar kalendorius – tai  tik pažaidimai ir ieškojimai. Deja taip ir netapę įdomesniais atradimais, juos toliau vystant ir sukuriant kažką , ką galima būtų įvardinti kaip meną. Bet šiandieniniame pasaulyje, kai žiniasklaida (ypač televizija) jau nebežino ribų viešindama privatų gyvenimą, galbūt, normalu rodyti ir dailininko ,,virtuvę“, siūlant tai už ,,gryną pinigą“.

 

Andriui, kaip turinčiam didelių pretenzijų dailininkui, norėčiau palinkėti augti. Labai gražus meno žmonių gebėjimas vaikiškai, su nuostaba žvelgti į pasaulį. Ir žaismingumas mene taip pat nėra blogai. Tai pripažįsta ir didieji meno tyrinėtojai, filosofai tokie kaip H.Gadameris. Perspėjęs mus, kad vis tik negalima dėti lygybės ženklo tarp ,,žaisti meną“ ir ,,kurti meną“. Tad norėčiau sulaukti šio dailininko brandesnių darbų.

   Prieš porą savaičių abiturientė Karolina, pokalbyje apie meną pasakė : ,,Bet juk norint sukurti ką nors vertingo, reikia turėti ką pasakyti“. O kad turėtum ką pasakyti, neužtenka vien jaustis ,,tam tikro žaidimo ar scenografijos dalimi „ (cituoju kalendoriaus autorių). Labai jau paprasta taip būti. Nesu tikra ar žmogus tėra vertas tik tokio buvimo. Nėra sunku suprasti, jog visi mes , net tada, kai esame abejingi istorijai , vis tiek esame jos tesėjai ir kūrėjai.

  

Ta pozicija - būti abejingu, mūsų laikmetyje yra pakankamai madinga ir populiari. Arba sakykim taip – patogi ( vien jau ,,dėl šventos ramybės“, kaip mėgstama sakyti). Taigi dėl šventos ramybės tų, kuriems bet koks savo nuomonės išsakymas tolygus rinkiminiam šou,  noriu patikinti, jog tikrai neturiu tokių minčių - kur nors kandidatuoti.

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.