|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2010 gruodžio 22d. Nr. 22 (118) |
|
Žiemos ir Kalėdų vaizdai |
|
Pavargusi pūga sustingo per visą žemę šiąnakt sninga, nuo ryto sninga tyluma, apgaubia tėviškę žiema. Balti takai tik vienos pėdos: tikriausiai artinas Kalėdos. ****** Kai rytą dar miegant zylutė pabeldė atmerkiau akis: ant balto nesutrypto sniego sužibo tikėjimas, meilė, viltis. ****** Kaip baltai užklojo, kaip baltai lengvo dangaus pūko patalai... šoko ir nurūko iš aukštai, pasiųsti į žemę angelai ****** Palergonija Ant lango palergonija tarsi iš Hesės žinomo romano, tik jau nubirusiais žiedais... Ir ką ji mano taip atkakliai į saulę besistiebdama? Už lango baltuoja žiema ir pumpurų nekrauna. Ji savo stiebą liauną viltimi maitina. Kas sėlina į ją nežino, atmintyje dar žydi raudonais žiedais ant lango jaunutė palergonija...
Teresė Liorenčinė
Kalėdų naktį
Dangus prie žemės priartės... Kiekvienas lauks savo žvaigždės. Kalėdų naktį stebuklingų. Vaikystės takas grįžti kvies... Širdis vėl bus pilna vilties Kalėdų naktį stebuklingą. Giesmė ligi dangaus nuskries... Dangus prie žemės priartės... Ramybės, laimės palinkės Kalėdų naktį stebuklingų...
Vaikų giesmės
Jau Kalėdines giesmes gieda Vaikai balsais angelų... Per audrą, per tamsą ir sniegą Ji kyla lig dangaus, lig žvaigždžių.
Vėl širdis kūdikystę sapnuoja... Metų virtinė dingsta staiga. Vėl žemė stebuklais alsuoja Ir skamba vaikystės giesme.
Šalna
Pamylėjo šalna Baltą beržą Ir auksu išpuošė kasas, O beržas, apsvaigęs Iš džiaugsmo ir meilės, Saujom žarstė auksines monetas... O šalna Rasomis ašaroja, Ji tokia netikra ir šalta. Stovi beržas apsvaigęs iš meilės, O šalnos jau šalia nebėra...
Tokia diena
Tokia diena... Lyg dievo dovana Išplaukusi iš rūko Iš užmaršties, Iš praėjusios vasaros, Iš laukimo tolių, Palytėjusi širdį Džiaugsmingu švytėjimu. Tokia diena... Dovana... Dovana...
Birutė Gaigalienė
Šalnos
Auksiniai lapai Ant mano tako Ir vis dar krinta krinta. Rudenio tolių Pasiilgo akys, Jaukių, senų žibintų.
Per šaltą rasą Rytas nubrido, Paglostęs šermukšnėlę. Sidabro siūlais Adytas rytas, Dangus lyg akys mėlynos.
Migloj į žolę Kaštonai krinta Rudi, šilti į delnus. Ir tokios šviesios, Skambančios mintys, Tarsi pirmosios šalnos.
Auksiniai lapai Ant tavo tako, O gal jau šalnos. Glaudžiu prie skruosto Dar šiltą lapą, Lyg rudenėlio delną
****
Tau reikia žemės, Paveldėto turto, Kur vaikšto protėvių Balti šešėliai. Ten gera grįžti, Laužą užsikurti, Virš stogo Vakaro dangus pamėlęs.
Man debesų baltų Šviesos užtenka, Paukščio giesmės virš pievų Ankstų rytą. Ir tolimo, Seniai matyto kranto, Ant mielo skruosto Spindulio saulytės.
Mano palikimą Kažkas prauliojo. Ten gal nebegrįžta Protėvių šešėliai. Tėviškė nuo kalno Baltu bokštu moja, Virš linų lauko Sidabro debesėliais.
Bernardas Brazdžionis
Artojų malda Kalėdų Kristui
Juoda naktis. O žemėj balta, balta ... Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės. Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi.
Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai, ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės giesmės aidan pabudę šaukia širdys - - -
- Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą, mes be Tavęs tiek metų žiemą salom, - tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį ...
Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą, palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę, te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega, te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.
Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą, ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią, ir amžių palikimo didį testamentą, ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių...
Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų, ir pagriovėlio baltąją ramunę, ir baudžiavoj parpuolusį artoją, ir amžių amžiais gyvą panemunę!
Palaimink, Kristau, dobilo atolą, gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią, pjūties gubų ledai teneužpuola, ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių...
Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją, ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo, sodybas saugok nuo pagairių ir nuo vėjo, - išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą.
- - - Ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos, ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, - ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų ir tyliai laimina visų artojų širdis... [ištiesia ranką
Kristinos Blankaitės atvirukai. |
|
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2010 m.