Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 gruodžio 22d. Nr. 22 (118)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Smuklė šile įkurta

Planuojami kultūros renginiai

Ateinantys metai – jubiliejiniai: bus minimas Šilutės miesto 500 metų jubiliejus. 

Viskas prasidėjo nuo privilegijos, kurią 1511 metais suteikė Klaipėdos komtūras. Apie tai rašė Petras Jakštas savo knygoje "Senoji Šilutė". Siūlome prisiminti pagrindinį tų metų įvykį ir su tuo susijusias aplinkybes. 
 

Ir Livonijos, ir Prūsijosvokiečiai, krikščionindami kuršius ir kovodami su lietuviais, kuršių kraštą pavertė dykra (dykyne). Išnyko gyventojai ir jų sodybos. Dirvonuojančios dirvos apaugo krūmais ir medžiais. Tik po 1422 m. Melno taikos, kurią sudarė Vytautas Didysis su Vokiečių ordinu prie Melno ežero, trikampis tarp Nemuno dešiniojo kranto ir Kuršių marių buvo atiduotas ordinui. Po Melno sutarties kovos liovėsi. Pasibaigė Vokiečių ordino galybė. Jo valdovai, nebegalėdami plėsti savo valdų, ėmė rūpintis krašto ūkiniais reikalais, kad galėtų išlaikyti savo valdžioje tai, ką buvo užkariavę. Prasidėjo krašto kolonizavimas.

Kraštas čmė atgyti. Atsirado naujakurių, daugiausia ateivių iš Žemaitijos. Jie kirto mišką ir krūmus, rovė kelmus, plėšė dirvonus, statydinosi trobesius. Dauguma paskesnių kaimų vietovardžių kilo iš pirmųjų naujakurių pavardžių. Iš pradžių vokiečių kaimuose nebuvo. Vokiečiai, valdininkai ir amatininkai, telkėsi miestuose ir miesteliuose. Pirmieji kaimų vokiečiai buvo smuklininkai.

               
                    Evos Labutytės iliustracija knygai "Senoji Šiluitė".

Daugėjant gyventojams, pagyvėjo prekyba ir žmonių judėjimas. Atsirado vieškeliai. Žymiausias jų buvo tarp Klaipėdos ir Tilžės miestų. Prie vieškelių atsirado smuklės, kurios krašto gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį.

Smuklei įkurti reikėdavo gauti iš valdžios privilegiją, t.y. raštą, kuriame būdavo surašomos ne tik smuklės lankytojo prievolės, bet iš išimtinės teisės. Smuklei būdavo duodamas didesnis ar mažesnis žemės plotas, suteikiama teisė prekiauti ne tik svaigalais, bet ir kitkuo. Kai kurios smuklės turėdavo teisę žvejoti nurodytuose vandenyse.

Smuklėse sustodavo keleiviai pailsėti arba pernakvoti. Aplinkiniai gyventojai čia svaigaluose  skandindavo savo vargus ir rūpesčius, apsirūpindavo reikalingomis prekėmis, rengdavo sueigas, sužinodavo paskutines naujienas ir kt.

Smuklininkas būdavo turtingiausias ir įtakingiausias apylinkės asmuo, uoliausias valdžios tarnas ir rėmėjas bei agitatorius, o taip pat vokiškumo skleidėjas ir vargšų valstiečių išnaudotojas.

Žymiausias šio krašto istorikas, Johanas Zembrickis savo veikale, parašytame kartu su Artūru Bitensu „Šilokarčemos apskrities istorija“ rašė: „Taip pat kituose žinomuose trijuose užrašuose iš ordino laikų kalbama ne apie dvarus, o apie smukles, kurių laikytojus, kur arti jokio miesto nebūdavo, tuometinėse aplinkybėse galima laikyti kultūros pirmūnais ir skleidėjais, nes smuklėse prekiaudavo ne tik alumi, bet ten tat pat patenkindavo visus kultūrinius poreikius ir perteikdavo vokiečių patyrimo ir mokslo žinias, nors kalbamais atvejais dažniausiai patys smuklininkai būdavo lietuviai“.

Deja, kartu su „vokiečių patyrimo ir mokslo žiniomis“ smuklės buvo lietuvių demoralizavimo ir nutautinimo židiniai. Todėl valdžios pastangomis iki II pasaulinio karo pabaigos (iki 1945 m.) šio krašto smuklės būdavo ištikimų vokiečių arba nutautintų lietuvių rankose.

Vokiečių ordinas jau gyveno paskutines savo gyvavimo dienas. Savo atminimą įamžino įkurdamas smukles, o ne statydamas bažnyčias. Anuo metu Rusnės bažnyčia buvo vienintelė visoje Šilutės apskrityje. Kryžiuočių dėka atsirado smuklė ir Šilutėje.

Kadaise ši vietovė buvo Nemuno deltoje. Kuršių marių krantas siekė Šyšgirių - Rusnės liniją. Ilgainiui krantas pasitraukė į vakarus. Nemuno delta susiaurėjo. Bet pasiliko didžiulės pelkės. Tarp Krokų Lankos, Tenenio ir Minijos žemupio plytėjo Aukštumalės pelkė, užimanti apie 30 km2, o tarp Šyšos ir Leitos upių – Rupkalvių pelkė, kurios plotas 34 km2. Toliau, tarp Paleičių ir Šakūnėlių aukštumų, įsiterpusi Medžiokles pelkė - 14,5 km239. Šių pelkių pakraščiuose kūrėsi kaimai, o perjuos ėjo vieškelis tarp Klaipėdos ir Tilžias miestų. Maždaug pusiaukelėje tarp šių miestų (50 km nuo Klaipėdos ir 46 km nuo Tilžės) dykvietėje buvo įkurta smuklė.

Tur būt tuo metu artimiausia gyvenvietė buvo Verdainė už 3 km, o artimiausia smuklė - Rusnės bažnytkaimyje už 9 km. Tačiau pastaroji buvo atskirta Rupkalvių aukštapelkės ir Atmatos upės.

Nėra žinių, kam šovė į galvą mintis įkurti smuklę pelkėtame šile, o ne Verdainėje. Bet ateitis parodė, kad smukles kūrėjas neapsiriko.

1511 m. sekmadienį po šv. Petro Sosto šventės, t.y. vasario 22 d., Klaipėdos komtūras Michelis fon Švabenas (Michel von Schwaben), išdavė Georgui Talat‘ui privilegiją, pagal kurią pastarajam buvo išnuomota paveldimai pagal Kulmo teisę smuklė „Krugkref der heide gelegenn" (Smuklė šile įkurta) su visomis reikmenimis – „laukais, pievomis, krūmais, miškais, įdirbtomis dirvomis, kylant aukštyn nuo gurgždo lauko iki Šyšos“ – ir suteikta teisė laisvai žvejoti žieminiais tinklais Kuršių mariose už 8 markes činšo mokesčio.

Dabar nebeaišku, kas buvo Georg Talat. Sprendžiant iš pavardės, jis buvo kuršis ar lietuvis Jurgis  Talaitis, nes vokiečiai lietuviškų pavardžių priesagą -aitis taria -at. Manoma, kad jis ir buvo smuklės įkūrėjas. Neaišku, kurioje vietoje buvo privilegijoje minimas gurgždas (vok. Werder), t.y. iš upės sąnašų naujai susidariusi salelė, nes anais laikais gurgždų galėjo būti keliose vietose. Nežinomas ir smuklei duotas žemes plotas. Tik 1628 m. privilegijoje jau minima 12 ūbų, žemės apmokestintos činšo mokesčiu, o iš tikrųjų tada smuklei priklausė 19 ūbų 18 margų 48 rykštės. Tuo būdu jai priklausė apie 300 ha.

Talaitis (Talat) neilgai valdė šią smuklę. Gal būt jis mirė arba gera valia nuo jos atsisakė. Jau 1515 m. sekmadienį Laetare, t.y. ketvirtame Gavėnios sekmadienyje, Klaipėdos komtūras Michelis fon Švabenas smuklę išnuomojo Rusnės smuklininkui Georgui Hinkmanui (Georg Hinckmann) tomis pačiomis sąlygomis kaip ir Talaičiui. Hinkmano įpėdiniai buvo: jo sūnus Andreas, pastarojo svainis Bastianas Zygmundas Fateris (Bastian Siegmund Vater), nuo 1622 m. šio sūnus Bastianas Frydrichas Churas (Friedrich Chur), kuris vedė pastarojo naš1ę, Zygmundo žentas Georgas Homas (Georg Horn), nuo 1640 m.- Hansas Bulbekas (Hans Bulbeck), vedęs Horno našlę, nuo 1648 m.-

senoji, visus pergyvenusi Zygmundo ir Churo našlė, 1676 m. – Dovydas Kleinas (David Klein), nuo 1691 m. Vilhelmas Karas (Wilhelm Karr), „šaunusis kulminis Šilutės viešbutininkas“ (Vornehmer kolmischen Gastgeber im Heydekruge), kuris 1702 m. buvo įsigijęs ir elbingerinę smuklę Rusnėje. Nuo 1594 m. smuklininkas turėjo laikyti pašto arklį, arba mokėti 8 markes.

Smuklė buvo įsikūrusi negyvenamoje vietovėje. Todėl ją vadindavo bendriniais žodžiais Šilo  karčema. Žodis karčema (karčiama) nelietuviškas, o bendraslaviškas, kilęs iš senovės slavų veiksmažodžio „karčmovat“ verstis smulkia prekyba, lupikauti“. Lenkų karczma, patekusi į Lietuvą, virto karčema ir paliko visoje Lietuvoje. Iš bendrinių žodžių šilo karčema atsirado vietovardis Šilokarčema (Šilokarčiama), kurį vokiečiai išsivertė į Heydekrug (Heide - šilas, Krug - smuklė, karčema). Šilokarčemos pavadinimas išliko iki 1923 m., o Heydekrug ir šiandien vokiečių tebevartojamas.

Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo įkurta Šilokarčemos smuklė, atsirado smuklės: 1509 m. Svencelėje, 1511 m.- Priekulėje ir Stankaičiuose, 1524 m.- Skaruose.

Pirmoji Šilokarčemos smuklė buvo pastatydinta aikštėje, kampe tarp Turgaus ir dabartinės Lietuvininkų gatvių. Ji kelis kartus degė, ne kartą buvo atstatoma ir perstatoma, bet iš čia neišsikėlė. Pagaliau XIX a. gale smuklės vietoje buvo pastatydintas didelis trijų aukštų pastatas ir pavadintas Hotel Germania (Germanijos viešbutis). 1908 m. rugpjūčio 9 d. šiame pastate kilo gaisras, ir pastatas apdegė. Liko be stogo ir langų. Tačiau jau kitais metais statybos rangovas Fydleris (Fiedler) vėl jį atstatė. Tai buvo vienas ištaigingiausių Šilutės pastatų. Turėjo centrinį  šildymą ir vietinį vandentiekį. Jame tilpo restoranas, viešbutis, salė vaidinimams ir susirinkimams, klubo kambariai, o apatiniame aukšte Erelio vaistinė (Adler-Apotheke). Kieme buvo autogaražas. Viešbutis priklausė viešbučio bendrovei. Paskutinis jo nuomotojas buvo Maksas Sakutis (Max Sakuth).

Po pastarojo karo viešbutis vėl sudegė, niekas jo nebeatstatė. Jo sienas nugriovė ir jo vietoje įrengė aikštę.

Atgal...