Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 sausio 29d. Nr. 2 (50)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Vytauto Čepo kalba, pasakyta 2008 m. sausio 15 d. Seime, pirmą kartą minint Klaipėdos krašto dieną  
 
Nesu istorikas. Esu psichologas, todėl per man skirtas kelias šio iškilmingo paminėjimo minutes pasistengsiu Jūsų atminties nevarginti įvairiomis datomis, skaičiais ar gausiomis pavardėmis.

Ką šiandien minime? Paradoksas, bet istorikai iki šiol nėra sutarę, kaip reikėtų vertinti 1923 metų sausio 10-15 dienų įvykius Klaipėdos krašte.

Sukilimas? Išvadavimas (atvadavimas)? Prijungimas? O gal užgrobimas ar net okupacija?

Tokia sąvokinė sumaištis buvo pagimdyta išimtinai unikalios ano meto situacijos, kada dar de jure nepripažintai Lietuvos valstybei daugumą savo veiksmų Klaipėdos krašto atžvilgiu reikėjo slėpti po aptakių diplomatinių frazių vualiu, apsimesti nieko nežinant, o dažnai net sakyti netiesą!

Tokia tuo metu buvo politinė situacija, kur Lietuvai tekusios kortos Klaipėdos krašto pokeryje nebuvo stipriausios.

Silpniausias koziris tuometinio Lietuvos premjero Ernesto Galvanausko rankose buvo patys Mažosios Lietuvos gyventojai. Net radikaliai nusiteikę krašto lietuvininkai (kalbantys lietuvių kalba) į prisijungimo idėją žiūrėjo daugiau nei santūriai. O ką bekalbėti apie memelenderius (krašto vokiečius), kurie sudarė gyventojų, ypač Klaipėdoje, Šilutėje, Pagėgiuose daugumą (68.000 prieš 54.000 lietuvininkų).

Vienas žinomiausių krašto atvaduotojų ir Prūsų lietuvių tarybos veikėjų Erdmonas Simonaitis vėliau teigė, kad sukilėlius buvo galima tik Didžiojoje Lietuvoje surinkti.

Lietuvininkų abuojumas buvo ne paslaptis ir savo žvalgus į Klaipėdą siuntusiam Šaulių sąjungos pirmininkui Vincui Krėvei, kuris vėliau rašė, kad Abelnai, Klaipėdos krašto gyventojai, net lietuviškai kalbantieji, laikėsi gana abejingai ir dėl galimybės susijungti su Didžiąja Lietuva jokio džiaugsmo nerodė.

Jau pasibaigus operacijai E. Galvanauskas reziumavo: "... nei lietuviai ieškojo kelio į Lietuvą, nei vokiečiai - į Vokietiją. Vieni ir kiti žiūrėjo naudos."

Tokią situaciją, kad ir nemalonu tai pripažinti, nulėmė ne tik nevienodas Lietuvos ir Mažosios Lietuvos ekonomikos išsivystymo lygis, bet ir abiejose Nemuno pusėse gyvenusių lietuvių mentaliniai skirtumai: lietuvininkų, nuo 1422 metų Melno sutarties, per 500 metų išsiugdytas arba išugdytas germaniškasis pragmatizmas ir Didžiosios Lietuvos gyventojams labiau savitas emocionalumas, dažniausiai trykštantis per visokias patriotizmo apraiškas ir ypač ryškus įvairių sąjūdžių metu.

Tačiau reikia pripažinti, kad E.Galvanausko vyriausybė tuomet sugebėjo veikti itin pragmatiškai ir racionaliai. Būtent į pragmatiškumo ir racionalumo apdarus įvilktas savanorių ir Mažosios Lietuvos veikėjų patriotiškumas netrukdė pagimdyti tą galingą jėgą, kuri leido Lietuvai raškyti puikios politinės, diplomatinės ir karinės pergalės vaisius.

Ne ką stipresnė buvo ir Lietuvos politinė korta! Tačiau gerai suplanuota ir puikiai finansiškai aprūpinta propagandinė-agitacinė veikla netruko išpurenti dirvą, nulėmusią Klaipėdos krašto ateitį.

Vartant anų dienų dokumentus negali nesistebėti tuo milžinišku darbu ir atkaklumu, kurį parodė tuometinė Lietuvos valdžia, Šaulių sąjunga, įvairios patriotinės organizacijos, Amerikos lietuviai, ruošdamiesi Klaipėdos krašto prijungimui prie Didžiosios Lietuvos.

Amerikos lietuvių atstovas Jonas Žilius, tapęs Lietuvos atstovu Klaipėdos krašte, ne tik agitavo už prisijungimą, bet ir finansiškai rėmė vietos gyventojus, gausiai dalindamas jiems pinigus. Tam reikalui, tai yra agitacijai ir propagandai, Kaunas slaptais kanalais buvo pervedęs 850.000 auksinių.

Pinigų negailėta! 1920 m. Lietuvos karinė atstovybė buvo paremta 100.000 auksinų, už 3,3 mln. auksinių Martyno Jankaus vardu nupirktas laikraštis "Memelgau Zeitung", negailėta lėšų politikų, istorikų samdymui, buvo papirkta net 10 žinomiausių krašto sakytojų.

Kartu buvo perkamas nekilnojamasis turtas, steigiamos firmos, tuo pačiu metu organizuojant krašto ekonominę blokadą (sieliai, grūdai, maisto produktai), kurios tikslas buvo parodyti jo priklausomybę nuo Didžiosios Lietuvos.

Didžiulis politinis gestas buvo padarytas 1919 m. spalio 30 d., kai Lietuvos valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą, kuriame buvo numatyta leisti Klaipėdos krašto gyventojams dalyvauti rinkimuose, o krašto delegatus kooptuoti į Valstybės Tarybą.

Dar silpnesni buvo Lietuvos diplomatiniai koziriai. Ir ne tik dėl to, kad Lietuvos delegacijų neįsileido į nuolat Paryžiuje veikusią Ambasadorių konferenciją ir Tautų Sąjungą, bet ir dėl to, kad reikėjo manevruoti tarp karą laimėjusių Antantės valstybių, Lenkijos, Sovietų Rusijos, ir tvirtai į Klaipėdos kraštą įsikibusios, karą pralaimėjusios Vokietijos.

Ypač pavojingas buvo Prancūzijos-Lenkijos duetas. Kraštutinai antivokiškai nusiteikusi prancūzų vyriausybė, vadovaujama Žoržo Klemanso, buvo suinteresuota atkurti kiek galima didesnę ir galingesnę Lenkiją - amžiną Vokietijos priešą. Lenkai, suprantama, buvo nieko prieš! Dar daugiau - priglausdami Mažąją Lietuvą jie pretendavo į visą Lietuvą. Jų atstovas Roman Dmovski 1919 metais, komisijai, nustatinėjančiai Vokietijos ir Lenkijos sienas, įteikė raštą: "Nemuno žemupys, lietuvių gyvenama Rytprūsių šiaurinė rytų dalis, turi būti sujungta su Lietuva. O vėliau su tuo kraštu prijungta prie Lenkijos valstybės."

Vėliau, gimus freištato (laisvos valstybės) idėjai, beje, taip pat labai palaikomai prancūzų ir tų pačių lenkų, kurie tikėjosi ten turėsią nemažų galių, ypač sunerimo vokiečiai, kurie greitai sumetė, kad kelių galingų valstybių administruojamą teritoriją, vėliau susiklosčius palankioms aplinkybėms, įtakoti bus kur kas sunkiau, nei kad ji priklausytų vienai Lietuvai.

Taip netikėtai jie tapo aršūs Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šalininkai, raginę Lietuvą nebijoti ir panaudoti prieš prancūzus jėgą. Be to, vokiečių vyriausybė pradėjo remti lietuvius finansiškai, o priešiškai nusiteikusius memelenderius ir vokiečius grasino bausti jėga. Į "istoriškai slaviškas žemes" pretendavo ir Sovietų Rusija. Turėdama svarbių savo problemų ir nedaug šansų į Mažąją Lietuvą ji nerodė tradiciško, jai svetimų teritorijų atžvilgiu, agresyvumo.

Tuometiniai Lietuvos politikai nebijojo ir nevengė kontaktų su amžinai imperines užmačias puoselėjančia Rusija. Ir jiems už tai, skirtingai nei dabar, nieko nebūdavo!

Taip E.Galvanauskas 1922 metais Kauno geležinkelio stotyje suorganizavo slaptą susitikimą su į Lozaną vykstančiu Rusijos užsienio reikalų komisaru Georgijus Čičerinu, iš kurio, po keturias valandas vykusio pokalbio, išgavo pažadų, kad Lenkijai pabandžius griebtis jėgos prieš Lietuvą, Sovietų Rusija neliks nuošalyje. Reikia pripažinti, kad sovietai duotojo žodžio laikėsi.

Kiek geresnės buvo Lietuvos karinės kortos. Susilpnėjus prancūzų-lenkų pozicijoms, užsitikrinus Vokietijos paramą ir Sovietų Rusijos pritarimą, Lietuva preciziškai tiksliai, kiek įmanoma slaptai, paruošė bei 1923 metų sausio mėn. 10-15 dienomis įvykdė Klaipėdos krašto taip vadinamą sukilimo planą.

Akcijoje dalyvavo 1079 vyrai: 40 karininkų, 584 kareiviai ir 455 šauliai. Prancūzų garnizono sudėtyje buvo 250 Alpių šaulių. Prie jų, nepaklusę Vokietijos valdžiai, prisijungė 350 policijantų ir 300 freiviligerių (mobilizuotų memelenderių). Jų pasipriešinimas buvo sutiktas tik Klaipėdos prieigose. Iš lietuvių pusės žuvo 12 žmonių, prancūzai neteko dviejų. Atsitiktinai žuvo du klaipėdiškiai.

Karinei operacijai Lietuvos pusė buvo pasiruošusi geriau ir karine prasme, ir psichologiškai. Visiems operacijos dalyviams buvo įsakyta apsirengti civiliais rūbais, palikti Lietuvoje ne tik dokumentus, bet ir laikraščius, cigaretes, degtukus, viską, kas galėjo liudyti esant ne Klaipėdos krašto gyventojus.

Visi aukštesnieji karininkai privalėjo pakeisti pavardes į labiau klaipėdietiškas. Taip operacijos karinis vadas J.Polovinksas tapo Budriu, štabo viršininkas Tomkus - Oksu, jo pavaduotojas Šarauskas - Juozapaičiu...

Pats E.Galvanauskas instruktavo Polovinksą-Budrį kaip reikia elgtis peržengus krašto sieną: "... vengti naudoti ginklus prieš prancūzus, kuo mandagiau elgtis su vietos gyventojais, neplėšikauti, negirtuokliauti..."

Negali nežavėti ir akcijos dalyvių patriotizmas, ne tas, nūnai, taip paplitęs parodomasis - triukšmingasis, o tikrasis - tylusis. Juk Šaulių sąjungos vadovai Lietuvos valdžios buvo perspėti, jog politiniams įvykiams įgavus Lietuvai nepalankią kryptį, tariamo sukilimo iniciatoriai ir vykdytojai gali būti pačios Lietuvos, o ir Prancūzijos patraukti teismo atsakomybėn. Tai nebuvo slepiama ir nuo eilinių žygio dalyvių.

Tačiau tai jų nesustabdė!

1923 vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Paryžiuje nutarė pripažinti Klaipėdos kraštą Lietuvai. Tiesa, iškėlė daug sąlygų, tame tarpe ir krašto autonomijos reikalavimą. Lietuvos pusė, manydama, kad svarbiausias tikslas yra abiejų Lietuvų sujungimas, tas sąlygas priėmė.

Vasario 19 dieną prancūzų ir anglų karo laivai paliko Klaipėdos uostą. Dar po dienos Lietuvos vyriausybė savo įgaliotiniu Klaipėdos krašte paskyrė A.Smetoną, beje, Šaulių sąjungos narį.

Klaipėdos prijungimas parodė, kad iš užmaršties neseniai pakilusi Lietuvos valstybė yra pakankamai subrendusi, gebanti ne tik suvokti, bet ir apginti savo interesus. Dauguma Europos politikų ir istorikų Klaipėdos krašto prijungimo operaciją laikė, o ir dabar laiko, vienu ryžtingiausių Lietuvos valstybės žygiu, kovojant už savo istorinės žemės ir teritorijos vientisumą.

   
                                Raportuojama apie sėkmingą sukilimo pabaigą. 

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.