Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 gruodžio 22d. Nr. 24 (96)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
Kintų valsčius 1945-1960: atrasta ir prarasta žemė. II d.
 
Rubenas BUKAVICKAS

Nauja antireliginės kampanijos banga

Skirtingai nuo naujųjų gyventojų, nors ir gerokai išretinta, vietinių Kintų apylinkės gyventojų bendruomenė išlaikė tradicinius jos bruožus - uždarumą ir pamaldumą. Be to, išlaikė kultūrinę tapatybę. Vietiniai Kintų apylinkės gyventojai neslėpė savo kultūros ištakų, todėl visą laiką dauguma jų pasirašinėjo jiems būdinga vokiška pavardžių rašysena: Wieberneit, Plewene, Schloosz, Szepat, Babbel, Scheteitene, Weisaitene, Markscheitis, Pleikies, Petruttis, Labrenz, Urban, Birth, Zillat, Endrigkait, Siemoneit ir kt.

6-to dešimtmečio pabaigoje atrodė, kad vietiniai gyventojai prisitaikė prie naujos santvarkos, o naująją valdžią tenkino tokia padėtis. Tačiau 1958 m. atsinaujinusi antireliginė kampanija sujaukė iki tol nusistovėjusį vietinių gyventojų bendruomenės gyvenimo būdą ir kartu parodė neigiamą valdžios nusistatymą jos atžvilgiu. Visa tai tapo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių vietinius gyventojus išvykti į Vokietiją.

Naujos antireliginės kampanijos pagrindinis skiriamasis bruožas buvo "buldozerinis ateizmas", t.y. buvo užsimota sunaikinti bet kokias institucines religijos formas bei sukurti visišką ateistinę bendruomenę. Dėl to, jau ir taip "pažemintai" Kintų apylinkės evangelikų liuteronų bendruomenei, buvo suduotas skaudus smūgis: LTSR Ministrų Tarybos 1958 m. kovo 7 d. nutarimas "Dėl kapinių užlaikymo tvarkos". Šis nutarimas pakeitė įprastą tvarką, kai kapinėmis rūpinosi vietos religinės bendruomenės. Pagal naują tvarką kapinių priežiūros teisė buvo perduota rajonų VK. Taip pat buvo numatyta galimybė "esant svarbiam valstybiniam ar vietiniam reikalui" uždaryti ir dar tebeveikiančias kapines. Tokiu būdu vieša Kintų apylinkės religinės evangelikų liuteronų bendruomenės veikla buvo visiškai apribota, o 1959 m. buvo uždarytos visos Kintų apylinkės bendruomeninės kapinės, išskyrus vienas, esančias pačiuose Kintuose. Pirmą kartą nuo karo pabaigos vietinių Kintų apylinkės gyventojų bendruomenės išlikimui iškilo rimtas pavojus.

Geležinė užsklanda prasivėrė

Nežinia kaip būtų susiklostę tolimesni įvykiai, jeigu ne 1957 m. liepos 23 d. Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau VFR) iniciatyva prasidėjusios derybos su TSRS dėl visų vokiečių, buvusių TSRS teritorijoje, repatriacijos į Vokietiją. Šių derybų rezultatas - 1958 m. balandžio 8 d. pasiektas VFR susitarimas su TSRS dėl asmenų, nuo 1939 m. kovo 23 d. iki 1941 m. birželio 21 d. turėjusių Vokietijos pilietybę. Tai reiškė, kad su retomis išlygomis visi vietiniai Kintų apylinkės gyventojai galės išvykti į Vokietijos Demokratinę arba Federacinę Respublikas. Pvz.: TSRS pusė sutiko išleisti 12 000 asmenų iš Memelio (Klaipėdos) krašto tik nustačius, kad jie tikrai yra vokiečiai.

Šis susitarimas nebuvo staigmena vietiniams gyventojams: apie galimybę išvykti ar net jau išvykusias pavienes šeimas kalbėta visą laiką. Pvz.: 1946 m. iš Klaipėdos krašto išvyko 188, 1947 m. - 65, 1948 m. - 48, 1949 m. - 45, 1950 m, - 7, 1951 m. - 1, 1952 m. - 4, 1953 m. - 4 asmenys. Tačiau 6-to dešimtmečio viduryje pasklidusias kalbas paskatino santykių tarp VFR ir TSRS atšilimas. Pvz.: 1955 m. sausio 25 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė vienašališką nutarimą "Dėl karo stovio su Vokietija nutraukimo". Pasikeitusių santykių rezultatus netruko pajusti ir vietiniai gyventojai: 1955 m. pabaigoje Maskvoje buvo atidarytas VFR konsulatas, iš kalėjimo buvo paleidžiami vokiečių karo belaisviai, represuotiems vokiečiams suteikta laisvo judėjimo teisė TSRS ribose, pagerėjo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus (Švedijos), per kurį ėjo laiškai bei siuntiniai, darbas. Ypač didelį sujudimą tarp vietinių Kintų apylinkės gyventojų sukėlė asmens anketų pasirodymas, kuriuose buvo renkamos žinios apie buvusius Vokietijos piliečius. Šias anketas, kurių tikslas buvo išaiškinti visus TSRS ribose likusius Vokietijos gyventojus, neoficialiais būdais platino ir rinko VFR pasiuntinybė Maskvoje. Pvz.: 1956 m. birželio 7 d. Šilutės rajono milicijos viršininkas Bukelis Mingės kaime (kalba netaisyta) "davė paaiškinimus į klausimus dėl išvažiavimo į Vokietiją". Todėl atėjus pirmiems oficialiems dokumentams iš VFR pasiuntinybės Maskvoje beveik visi Kintų apylinkės vietiniai gyventojai pateikė Šilutės rajono milicijai prašymus dėl išvykimo ir ėmė rinkti tam reikalingas pažymas. Pavyzdžiui, Vabalų kaimo gyventojas F.Kramp gavo pažymėjimą apie VFR 1957 m. liepos 30 d. patvirtintą jo ir šeimos narių pilietybę (vok. Bundesrepublik Deutschland Staatsangehoerigkeitsurkunde) bei paaiškinimą dėl pasų (vok. Heimatschein-Staatsangehoeringkeitsausweis) išsiėmimo tvarkos ir išvažiavimo sąlygų.

Pirmieji gavę leidimą išvažiuoti buvo Kintų apylinkės vokiečiai, t. y. asmenys, negavę ar nepriėmę TSRS pilietybės. Daugiausia jų gyveno Aukštumalės ir Rugulių kaimuose. 1958 m. spalio pradžioje Rugulių kaime buvo 53 vokiečiai. Po to sekė asmenys ar šeimos, turinčios artimųjų Vakaruose.

1958 m. vasarą prasidėjęs vietinių gyventojų išvykimas netruko įgauti masinį pobūdį. Pirmoji didesnė gyventojų grupė iš Kintų apylinkės išvyko 1958 m. spalio 14 d.

Gyventojai išvyksta: ką daryti?

Sprendžiant iš dokumentų masinio vietinių gyventojų išvykimo iš Kintų apylinkės nebuvo laukta ir tam vietos valdžia nebuvo pasiruošusi. 1958 m. balandžio 29 d. "Černiachovskio" kolūkio valdyba gavo Kintų (Žiaukų kaimo) gyventojo D.Sudmano pareiškimą (kalba netaisyta) "iš kurio matosi (!?), kad D.Sudmanas nori išvykti į kitą gyvenamąją vietą (!?)".

Dėl dalies gyventojų išvykimo siekiant išvengti darbo jėgos trūkumo kolūkiuose, Kintų apylinkėje buvo palengvintos gyventojų persikėlimo, posodybinių sklypų skyrimo bei gyvenamųjų namų pardavimo sąlygos: 1958 m. birželio 18 d. "Černiachovskio" kolūkio valdyba priėmė nutarimą atlikti (kalba netaisyta) "kolūkiečių ir kitų asmenų gyvenamų namų bei gamybinių pastatų, priklausančius kolūkiui (...) įkainavimą".

Iki 1958 m. vidurio dauguma gyventojų, ypač atsikėlusių į Kintų apylinkes po 1949 m., gyveno kolūkio inventorizuotose būstuose ir neturėjo teisės į juos. J.Rimkus, V.Sedleris ir A.Eidukonis gyveno "Černiachovskio" kolūkiui priklausančiuose tvartuose. Todėl "Černiachovskio" kolūkio sprendimas, atsižvelgiant į gyventojų perkamąją galią, leisti kolūkio nariams (kalba netaisyta) "nupirkti gyvenamus ir gamybinius paskirties pastatus išsimokėtinai 3 m. laikotarpyje", sudarė ypač palankias sąlygas jų įsigijimui. Daugelis kolūkiečių pasinaudojo suteikta galimybe ir pateikė kolūkiui prašymus dėl gyvenamųjų namų, kuriose gyveno, išsipirkimo. V.Berželionis Povilų kaime už 3000 rublių pirko gyvenamą namą ir tvartą, V.Kaunas Suvernų kaime už 500 rublių pirko gyvenamą namą, O.Naginevičienė Muižės kaime už 1700 rublių pirko gyvenamą namą ir tvartą.

Pasitaikydavo atvejų, kai "Černiachovskio" kolūkio inventorizuoti pastatai nebuvo apgyvendinti. Tokiais atvejais pastatai buvo parduodami jo pageidaujantiems kolūkiečiams. 1958 m. spalio 22 d. Kintų gyventojui A.Šermukšniui, gyvenusiam 2000 rublių vertės name, buvo leista nusipirkti "už 1000 rublių namą, kuriame gyveno B.Geryba." Tačiau už gyvenimą kolūkiams priklausančiuose būstuose buvo nutarta imti nuomos mokestį. "Černiachovskio" kolūkio valdyba nutarė (kalba netaisyta) "nesant galimybės nupirkti pastatus, pareikalauti mokėti nuomą pagal nustatytą tarifą". Taip visi neišsipirkę namų turėjo mokėti kolūkio valdybos nustatytą nuomos mokestį: (kalba netaisyta) "Už 1 kv. m gyvenamo ploto mokėti per mėn. 35 kapeikas".

Palyginti didelis kolūkiečių skaičius ir mažas inventorizuotų namų kiekis lėmė žvejų kolūkio "Roza Liuksemburg" valdybos sprendimą nepardavinėti gyvenamųjų namų. 1958 m. daugiau nei 500 Ventės, Šturmų ir Mingės kaimuose gyvenusių kolūkiečių spaudėsi po 2-4 šeimas viename name. Be to, dėl ypač blogų gyvenimo sąlygų iš žvejų nebuvo imamas nuomos mokestis: buvo reikalaujama tik palaikyti tvarką ir atlikti būtinus remonto darbus. 1959 m. vasario 27 d. žvejų kolūkio "Roza Liuksemburg" valdyba leido kolūkiečiui A.Šimkui (kalba netaisyta) "persikelti į Gerulio V. gyvenamąjį namą, pastarajam išvažiuojant į užsienį, su sąlyga, kad įsipareigos buv. Gerulio namą remontuot". Nuomos mokestį, 1958 m. kovo 19 d. žvejų kolūkio valdybos nutarimu, mokėjo tik tie kolūkiečiai, kurie gyveno neišpirktuose, specialiai persikėlėliams 1952-1955 m. statytuose, namuose. Buvo nutarta apmokestinti (kalba netaisyta) "nuo 1958 m. sausio 1 d. už nuomą imant be tvarto po 40 rublių mėnesiui, o už tvartą po 10 rub. Esant kartu tvartui ir namui po 50 rublių mėnesiui." Nuomą namų savininkams (dažniausiai maisto produktais ir pašarais) taip pat mokėjo pas juos (nepaisant pačių savininkų valios) žvejų kolūkio "Roza Liuksemburg" valdybos sprendimu įkelti kolūkiečiai.

Neretai dėl nenoro mokėti nuomos mokesčio ar nenoro keltis į kitą gyvenamąją vietą kildavo konfliktai. Taip 1958 m. birželio 18 d. "Černiachovskio" kolūkio valdyba išsiaiškino, kad Uogalių kaimo gyventoja J.Vinogradova (kalba netaisyta) "neturi trobesių nuosavybės dokumentų" ir nusprendė "laikyti, kad kolūkis juos teisėtai inventorizavo ir įtraukė į kolūkio balansą". Nors J.Vinogradova su tuo nesutiko, jos sodybos dalį - gyvenamąjį namą už 4000 rublių - buvo leista įsigyti J.Tamošaičiui.

Vis dėlto Kintų apylinkės gyventojų gyvenimo sąlygas pavyko pagerinti tik įsibėgėjus vietinių gyventojų išvykimui į Vokietiją, t.y. jų sąskaita.

Turto išpardavimas

Nuo 1958 m. vidurio, prasidėjus masiniam vietinių gyventojų išvykimui į Vokietiją, gyvenamųjų namų pardavimo banga išplito po visą Kintų apylinkę. To priežastis - valdžios leidimas išvažiuojantiesiems parduoti savo nekilnojamąjį turtą.

Žinia apie išvykstančius vietinius gyventojus ir dėl to atsiradusią gyvenamo būsto pasiūlą netruko pasklisti ne tik po visą Klaipėdos kraštą, bet ir kitas LTSR sritis. Palyginti pigus būstas ir darbo vietos bei gyvenimo sąlygų prasme perspektyvi Kintų apylinkė buvo pagrindiniai motyvai, sąlygoję naują persikėlėlių bangą. Todėl norinčių apsigyventi Kintų apylinkėje buvo daugiau nei norinčių iš jos išvykti, tačiau parduodantieji savo namus susidurdavo su aibe problemų.

Iki 1958 m. net ir tie kolūkiečiai, kurie turėjo nuosavybės teisę į būstą patvirtinančius dokumentus, negalėjo laisvai keisti ar parduoti savo nekilnojamojo turto. Nors pagal kolūkio įstatus visi gyvenamieji ir ūkiniai trobesiai nebuvo "suvisuomeninami", kolūkiui priklausė pirmumo teisė juos įsigyti. Dėl to kolūkiečiai, norintys parduoti savo nekilnojamąjį turtą, turėjo kreiptis į kolūkio vadovybę.

1958 m. rugpjūčio 1 d. "Černiachovskio" kolūkio valdyba gavo (kalba netaisyta) "pil. Henikio Prano (Franco) pareiškimą apie tai, kad pirktų kolūkis jo namus." Tačiau Kintų apylinkės kolūkiai atsisakydavo pirkti vietinių gyventojų parduodamą nekilnojamąjį turtą ir nurodydavo parduoti jį kitiems kolūkiečiams. Taip žvejų artelės "Roza Liuksemburg" valdyba leido Mingės kaimo gyventojai M.Babelienei parduoti savo tvartą (kalba netaisyta) "tik tuo atveju, jeigu įrodys nuosavybę dokumentaliai ir ras pirkėją vietoje, kolūkio narį". Tokiu būdu savo namus pardavė dauguma išvažiuojančiųjų Kintų apylinkės gyventojų. 1959 m. M.Dinius pardavė savo namą Masblydžių kaime V.Matulevičiui. 1959 m. spalio 3 d. O.Rokienė pardavė savo namą Rugulių kaime A.Valutytei. 1960 m. pradžioje A.Markšaitis pardavė savo namus Stankiškės kaime K.Jociui.

Į Vokietiją išvykstančių Mingės kaimo gyventojų namus pageidavo įsigyti daug žvejų artelės "Roza Liuksemburg" kolūkiečių: M.Vaščyla pirko O.Šetaitienės, kuri 1958 m. lapkričio 6 d. išvyko į Vokietiją, namą Mingėje. 1959 m. spalio 19 d. P.Bogušauskas pirko namą Mingės kaime iš O.Lemano.

Be to, išvykstantys kolūkiečiai galėjo tikėtis kolūkio sutikimo parduoti turtą "pašaliniams asmenims", jei šie sutiks stoti į kolūkį: 1958 m. gegužės 30 d. į Kintų apylinkės "Černiachovskio" kolūkį su pareiškimu kreipėsi kolūkietė B.Švelnytė. Išvykdama į Vokietiją ji siūlė (kalba netaisyta) "kolūkiui pirkti jos trobesius: vieno aukšto medinį gyvenamą namą, mūrinį tvartą su prijungta prie jo daržine." Kolūkis atsisakė išpirkti, bet sutiko leisti K.Merkelytei, atvykusiai iš Šilalės rajono Pajūrio apylinkės Džiaugėnų kaimo, įsigyti B.Švelnytės parduodamą turtą, bei jai papildomai skyrė 1200 kv. m žemės sklypą.

Dažnai kolūkiečiai atsisakydavo iš kolūkio išsimokėtinai įsigytų namų ir pirkdavo žymiai pigiau parduodamus vietinių gyventojų namus. 1958 m. gruodžio 6 d. "Černiachovskio" kolūkio valdyba sutiko naujam kolūkio nariui A.Pykčiui už 500 rublių išsimokėtinai parduoti namą Muižės kaime, (kalba netaisyta) "kuriame gyvena pil. Timofejevas". Tačiau 1960 m. A.Pyktys perleido namą kitam persikėlėliui V.Baniui, o pats gretimame Stankiškės kaime pusvelčiui nusipirko į Vokietiją išvykstančios E.Dilbienės (Myrovienės) parduodamą gyvenamąjį namą.

Priešingai kolūkiams "Černiachovskis" ir "Roza Liuksemburg" (nuo 1959 balandžio 16 d. reorganizuoti į "Kintų žuvininkystės ūkį"), kolūkyje "Komjaunuolis" ir Tarybinio ūkio "Uostadvaris" "Pajūrio" skyriuje gyvenantys kolūkiečiai susidurdavo su nekilnojamo turto pardavimo problema. Tai lėmė nepalankios gamtinės sąlygos bei dominuojanti vietinių gyventojų bendruomenė. Paprastai naujai atvykstantys gyventojai tokių vietų vengė. Be to, dauguma vietinių gyventojų neturėjo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų. Dėl to daugelis Kiškių, Pricmų, Paurų, Gaicų, Vabalų, Rugulių ir Aukštumalės kaimų gyventojų negalėjo parduoti savo namų arba jų netenkino pirkėjų siūlomos kainos. Todėl jais buvo keičiamasi, jie buvo dovanojami ar tiesiog paliekami. Pricmų kaimo gyventojas M.Klimkaitis už senyvo amžiaus E.Lekšienės globą padovanojo savo namą iš Šilalės rajono atvykusiam J.Merkeliui. Savo namus Pricmų kaime 1959 m. kovo 5 d. dovanojimo aktu S.Veseraitei taip pat dovanojo V.Birtas (Birth).

Visi gyventojai, parduodantys savo nekilnojamąjį turtą, už jį galėjo tikėtis tik menko atlygio. Kolūkiui atsisakant išpirkti, bet sutinkant parduoti turtą kitam kolūkio nariui, jį parduodantys vietiniai gyventojai gaudavo tik iki ketvirtadalio turto vertės (200-600 rublių). Žemas nekilnojamo turto kainas lėmė tai, kad vidutinis mėnesinis vieno kolūkiečio atlyginimas tesiekė 1000 rub., iš kurių trys ketvirtadaliai buvo išmokami natūra: pašarais, maisto produktais, mediena ir pan. Be to, dėl sudėtingos ir vilkinamos atsiskaitymo su kolūkiu procedūros į Vokietiją išvykstantys vietiniai gyventojai ilgai laukdavo savo pajinio įnašo į kolūkį grąžinimo.

1958 m. birželio 5 d. žvejų artelės "Roza Liuksemburg" valdyba gavo Mingės kaimo gyventojo V.Nopeno prašymą dėl jo atleidimo iš artelės bei pajinio įnašo grąžinimo. Svarstant atsiskaitymo su V.Nopenu klausimą, artelės valdyba pasiūlė (kalba netaisyta) "kreiptis į Žvejų kolūkių ir MŽS valdybą dėl sutikimo išmokėti jam pajaus įnašus sąryšyje su jo išvykimu į užsienį". Praėjus penkiems mėn., lapkričio 2 d., V.Nopenas buvo atleistas ir netrukus, 1959 m. sausio mėn., išvyko į Vokietiją. Todėl artėjant išvykimo dienai ir trūkstant pinigų, vietiniai gyventojai buvo priversti parduoti savo turtą bet kokia kaina. 1958 m. gruodžio 7 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6412 Ventės kaime apsigyvenęs persikėlėlis K.Bimbiris nupirko iš V.Nopeno gyvenamąjį namą.

Didžiąją dalį iš nekilnojamojo turto, gyvulių, pašarų, baldų, namų apyvokos daiktų, drabužių ir t.t. pardavimo surinktų pinigų į Vokietiją išvykstantys gyventojai išleisdavo reikalingoms pažymoms gauti, t.y. kyšiams. 1959 m. sausio 10 d. Šilutės rajono laikraštyje "Leninietis" pasirodė kritinis straipsnis apie tuometinį Kintų apylinkės VK pirmininką A.Debesiūną - "Gudragalvis Kintų ungurys". Šiame feljetono stiliaus straipsnyje buvo rašoma (kalba netaisyta): "Kas iš apylinkės kitur ruošiasi išvykti, tai žuvelei (eiliniam gyventojui) reikia rublius duoklei taupyti. Be šimto, o kuri riebesnė, be 200-300 ir daugiau rublių ungurys (A.Debesiūnas) nenoriai pasirašo ant popierių. Prašė žuvelė K.V. iš Pricmų kaimo prieš išvykstant sutvarkyti dokumentus ir sumokėjo 150 rub., iš to paties kaimo M.Ž. ir M.C. iš Kintų iškaulijo po šimtinę... Negana to, (...) ant M.B. iš Suvernų kaimo taip užsiplūdo, kad paėmė 200 rub. ir geruoju pareikalavo perleisti gyvenamąjį lizdą (namą)."

Išpardavę visą turtą, su ryšuliais rankose, vietiniai Kintų apylinkės gyventojai buvo išvežami nedidelėmis 2-3 šeimų grupėmis į Šilutės geležinkelio stotį. Nevaržomo gyvenimo tautiečių bendruomenėje troškimas išvažiuojantiems buvo stipresnis už tėviškės praradimo baimę.


1959 m. spalis. Iš kairės: Masblydžių kaimo gyventojas Mikas Dinius ir Pricmų kaimo gyventojas Hansas Šneideraitis prieš pat išvykstant į Vokietiją.
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.