Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 kovo 24d. Nr. 5 (101)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Šilutės lageryje. I d.

 

 

Bronius Antanaitis
Iš atsiminimų knygos "Žodžiai iš pragaro"

 

Pirmutinė ir didžiausia bolševikinės Rusijos „broliškoji“ dovana Lietuvai - kalėjimai ir lageriai. Jų skaičius mūsų krašte dygo kaip grybai po lietaus. Mat komunizmas laikomas universalia doktrina, kuriai įgyvendinti sukurta idėjinės prievartos sistema. Kalėjimai ir lageriai buvo priskiriami prie paveikiausių tos sistemos ramsčių. Jų pagalba komunizmas būsiąs greičiausia pridaigintas. 

Rusiška lagerių kultūra, išugdžiusi pasaulyje neregėtų prityrusių specialistų - čekistų, lagerių viršininkų, sargybinių, prižiūrėtojų ir t.t., - dabar skverbėsi į Lietuvą. Per pusantrų metų jau spėjo ir iš lietuvių iškepti tokių „specialistų“. Lagerinė sistema iš nuteistųjų išperėjo galybes "urkų", "sukų" ir gyvą peklą visokiausios rūšies "blatnųjų".

 

Bendras hitlerininkų ir bolševikų kultūrinės kūrybos produktas 

Ir štai mes stovime prie naujo Šilutės lagerio, „broliškosios“ Rusijos dovanos, vartų. Aukštai viršuje didelėmis raidėmis, kad iš tolo matytųsi, rusiškai užrašyta: „Trud v CCCP – delo česti, delo slavy, delo doblesty i geroistva“. Tai iškaba, skelbianti, kad čia patekęs žmogus yra beteisis vergas. 

Už vartų būrys pasmerktųjų išgeltusiais veidais pasitinka mus ir stebi, iš kur atvykome, ką atsinešame. Jie mato mūsų drabužius, mato ant pečių maišelius ir džiaugsmu šypsosi. Kiti bjauriausiais rusiškais keiksmais ir šūkiais reiškia smagų pasitenkinimą. Tai vadinamieji „blatnieji“. 

Vaizdas panašus į Dantės „Dieviškosios komedijos“ pragaro prieangį, kur Dantė, Vergilijaus vedamas, nustėro, išvydęs baisų užrašą:
 

Esu anga į nuliūdimo miestą,

Esu anga į amžintąją kančią.

Esu anga į pasmerktųjų vietą...

Nustokite vilties, kurie čia įžengiate.


Hitlerininkai vadinosi ubermenšais, pašauktais kurti ir tvarkyti Naują Europą. Jie save laikė gryniausios veislės žmonėmis, kuriems visi kiti privalą trauktis iš kelio. Rusai komunistai taipogi skelbiasi esą ypatingos sudėties žmonės, sukirpti iš ypatingos medžiagos, Lenino pašaukti ir įkvėpti griauti seną pasaulį ir kurti žemėje „rojų“. 

Šilutės lageris - hitlerininkų ir bolševikų kultūrinės kūrybos bendras produktas. Vokiečiai jį pastatė anglų karo belaisviams laikyti. Tai didelis kokių trisdešimties mūrinių barakų ir tiek pat medinių pastatų lageris, aptvertas spygliuotų vielų raizgelynu, apstatytas sargybinių bokšteliais. Rusai trečdalį lagerio atitvėrė kailiniams, didesnę dalį paliko vokiečių karo belaisviams laikyti. 

Mus suvarė į tuščią, išdaužytais langais karantinui skirtą baraką.  

Gyvenamieji mūriniai barakai sustatyti dviem eilėm. Per vidurį plati kaip gatvė aikštė. Viename aikštės gale virtuvė ir valgykla, kitame - keletas mažesnių medinių pastatų. Ten sandėliai, buhalterija, ligoninė, sanitarinė dalis, pirtis ir kt. Atokiau, už pastatų lagerio kampe - izoliatorius, kalinių vadinamas „būru“, „kandėju“ ir juokais – „perdilninku“. Jis įrengtas taip, kaip ir visi bolševikų kalėjimai: languose geležinės grotos, ant langų dėžės, kad iš vidaus nieko nesimatytų. Vienas mūrinis barakas užtvertas moterims.  

Aplink lagerį kokių trijų metrų aukštumo dviejų eilių spygliuotų vielų tvora. Jos viduryje gniužulais priraizgytas ir įvairiais zigzagais supintas spygliuotos vielos raizgelynas. 

Iš abiejų tvoros pusių po kokius dešimt metrų platumo išvarpytos ir išpurentos, grėbliais sulygintos žemės juostos. Tai draudžiamosios zonos. Į jas įėjus, sargybinis šauna be įspėjimo. Sargybai keičiantis, ji stropiai apžiūrima, ar nėra kur įmintų žmogaus pėdų. 

Išorinėje draudžiamosios zonos pusėje pagal patį patvorį – takas sargybiniams praeiti, o ties bokšteliais įtaisytos šunų būdos. Aplink visą lagerį pagal tvorą pratempta stora viela šunims pririšti. Šunys gali bėgioti nuo bokštelio iki bokštelio.  

Sargybinių bokšteliuose įtaisyti prožektoriai ir pakabinti geležinkelio bėgių galai, į kuriuos sargybiniai skambina, tikrindami viens kitą, kad neužmigtų. Jei kartais kokia stebuklinga galybe kalinys pralįstų pro tvorą, tada sukiltų šunys, nušvistų prožektoriai, kad sargybiniai matytų, kur šauti.

 

Vadovybė ir "personalas" 

Lagerio administraciją sudarė: lagerio viršininkas, režimo viršininkas, operatyvinis įgaliotinis, kalinių vadinamas "kūmu", kultūrinio auklėjimo dalies viršininkas, apsaugos (visų sargybinių) viršininkas. Sanitarinės dalies (sančiasty) viršininkas, gamybos ir planavimo dalies viršininkas ir keliolika prižiūrėtojų. Visi viršininkai - čekistų karininkai. 

Vidaus tvarkai prižiūrėti iš kalinių parinktas komendantas ir „nariadčikai“. Gydytojai, sanitarai, „auklėtojai“, virėjai, kirpėjai, barakų tvarkiniai ir visoks smulkus administracinis personalas - kaliniai. 

Kaliniai suskirstyti darbo brigadomis. Jų buvo trys pagrindinės rūšys: zonos darbams, lauko darbams ir amatininkų.  

Amatininkams už lagerio lauke pastatytos dirbtuvės. Jos kaip ir lageris aptvertos spygliuotų vielų tvora ir apstatytos sargybinių bokšteliais. Dirbtuvių zona buvo vadinama garažu. Garaže dirbo siuvėjai, batsiuviai, kalviai, šaltkalviai, račiai, kubiliai ir kitokie amatininkai.  

Laukų darbams atrinkti žmonės be specialybės.  

Brigadoms prižiūrėti ir vadovauti iš kalinių parinkti brigadininkai. Jais būdavo skiriami akiplėšiški, žiaurūs ir smarkūs „blatnieji“. Viršininkams rūpėjo, jog brigadininkas mokėtų ir sugebėtų prižiūrėti, kad žmones dirbtų. Brigadininkams pavesta nustatyti, kas kiek padirbdavo, ir pagal išdirbio normą skirti maisto davinį. Brigadininkai - viršininkų, o ypač „kūmo“, patikėtiniai. Jie - brigadų tėvai. Nuo jų priklauso kalinių gyvenimas. Su brigadininku pyktis - neverta. Geras brigadininkas ras būdą padėti, o blogas arba užpykdytas gali visiškai pribaigti. Lauko darbų brigadininkai buvo patys „blatniausi“ vagiliai. 

Mažabausmiai kriminalistai, lagerio vadinami „bytavikais“, į darbus eidavo be sargybinių. Viršininkai duodavo jiems tam tikrus pažymėjimus - leidimus. Iš jų buvo sudarytos kelios brigados, dirbusios tokius darbus, kur konvojaus priežiūra būdavo neįmanoma. Bekonvojai vakare grįždavo į lagerį valgyti ir miegoti.  

Šilutėje kalinių buvo apie tūkstantį. Koks trečdalis - lietuviai. Tai įvairių profesijų bei verslų žmonės. Kunigas Grigaitis, rašytojo Adomo Lasto žmona, advokatai Dziedulionis, Siškevičius, Norvaiša, ekonomistas Jurskis, Sadauskas, solistas Radžius, keletas mokytojų, tarp jų - mokytojas muzikas Vladas Paulauskas, ir kitokių buvusios Nepriklausomos valstybės tarnautojų, nemaža moksleivių, o daugiausia - darbininkų ir ūkininkų.

 

"Auklėjimo" priemonės ir būdai 

Lageris pavadintas pataisos darbų kolonija. Jam priskirta apie 300 ha dirbamos žemės ir apie 200 ha Rusnės pievų. Tai jau didelis dvaras.  

Iš Klaipėdos krašto, kaip ir iš Rytprūsių, beveik visi gyventojai nuo bolševikų, kaip nuo maro, palikę turtą, išbėgo į Vakarus. Tušti vienkiemiai, palikti Dievo valiai, stovėjo apleisti, išdaužytais langais. Žemės - kiek tik nori. Todėl lageriui jos paskirta tiek, kiek jis galėjo apžioti. Žemės ūkio padarinio taip pat nestigo. Arklių lageris turėjo apie porą šimtų. O avys, kiaulės, galvijai ir paukščiai - ko nespėjo rusų kariuomenė suryti, buvo išvežta į Rusiją. Lageris jų neturėjo.  

Karantine be darbo nelaikė. Mane, Tautkevičių ir dar keletą žmonių paskyrė iš netolimo miškelio vežti malkas. Davė porinį vežimą, ir kas dieną, sargybinių lydimi, vežėme malkas.

Buvo šaltos, drėgnos pavasario dienos. Lijo lietus, drėbė droblis, pūtė stiprus pajūrio vėjas. Vakare grįždavome į nekūrentą belangį baraką šlapi, permirkę. Nei drabužių, nei patalynės nedavė. Nenusivilkę, šlapiomis drapanomis virsdavome ant plikų gultų ir drebėdami vartydavomės. Peršalau ir susirgau. Nuo aspirino naktimis prakaitavau ir rytą keldavausi išvargęs. Taip sirgdamas kelias dienas dirbau.  

- Kad taip namie, - kalbėjo Tautkevičius, - kiek čia būtų rūpesčio. Dabar kvaraba negriebs, o Dievui nereikia.  

Ir negriebė. 

Valgyti gaudavome kalėjimo davinį. Sriuba buvo skysta ir liesa. Per dieną dirbdavome alkani, guldavome alkani ir rytą keldavomės taip pat alkani.

 

Į daržininkus 

Balandžio mėnesiui įpusėjus laukuose baigė tirpti sniegas. Pakilusi saulė varė iš žemės pašalą. Dienos gražėjo - atėjo tikras pavasaris. Laukuose prasidėjo darbai. 

Vyriausias agronomas lenkas bekonvojis Žukovskis rinko žmones daržininkystės brigadai. Bijodami patekti į laukų darbus, abu su Tautkevičium vakare nuėjome pas Žukovskį, kad priimtų į daržininkų brigadą. Pasisakėme, kad esame daržininkavimo ir sodininkavimo specialistai. Šio to paklausinėjo ir priėmė. 

Naujojoje brigadoje buvo apie trisdešimt žmonių. Didesnė pusė - lietuviai. Brigadininku paskyrė „blatniaką“ rusą, daržininkystės agronomu - lenką Išorą. Tautkevičių ir mane - daržininkavimo inspektoriais. Kita daržininkų brigada buvo moterys.  

Daržams vieta parinkta netoli lagerio prie upelio. Apie hektarą žemės skirta inspektams ir tiek pat - bandymo laukeliams. Čia pat kėdainiškis statybos technikas Bobėnas su keliais vyrais statė didelį šiltnamį.

 

Statybinės medžiagos į valias   

Iki gegužės rengėme inspektus. Bekonvojai tuščiuose vienkiemiuose lupinėjo grindis, lubas, išiminėjo langus, duris ir viską vežė į daržą. Mes kalėme dėžes, kasėme ir sijojome žemes, pylėme jas į inspektus. Paskui sėjome pomidorus, kopūstus ir kitokias daržoves. Moterys iš nuplėštų stogų pynė demblius.  

Prie plento, einančio iš Šilutės į Žemaičių Naumiestį, buvo graži mūrinė kaimo mokykla su naujais ūkio trobesiais. Vieną dieną mus ten nuvarė trobesių draskyti. Vakare iš gražios mokyklos liko beveik griuvėsiai. Grindys, lubos, langai ir durys su visomis staktomis atsidūrė lagerio daržuose. Kitą degamą mokyklos medžiagą sukūreno konvojai.  

- Tiktai rusai taip gali padaryti, - nusispjovė Tautkevičius, - Kur matyta, kada girdėta, kad dėžėms dirbti būtų griaunami nauji namai! 

- Nebūtų kvailių, nežinotume, kas protingas, - juokėsi advokatas Dziedulionis. - Komunizmas gyvenime taip pat reikalingas. 

- Vienas rusas, - įsiterpė į pokalbį jaunas moksleivis, - gerai privalgęs raugintų kopūstų, ne kartą mėginęs draugų būrelyje „išgroti“ Internacionalą. Iki tos vietos, kur giedama „ves mir my naslija my razrušim“ jam išeidavo labai gerai, bet kai imdavęs „groti“ „zatem my novyj mir pastroim“, tuoj pilnas kelnes pritaisydavęs. 

Gerai pritaikytas anekdotas padarė gardaus juoko. Juokėmės mes, juokėsi ir nieko nesuprasdami rusai, nes kitų žmonių džiaugsmui sunku atsispirti. 

Artinosi gegužės pirmoji. Kultūrinio auklėjimo dalis įtaisė garbės lentą. Dailininkai piešė ir rašė plakatus su tai šventei pritaikytais šūkiais. Vakarais barakuose „auklėtojai“ mokė, kaip reikia dirbti, kad gegužės pirmosios garbei planas būtų ne tik įvykdytas, bet ir viršytas.

 

Kasdienybė 

Gegužės pirmosios išvakarių naktį, mums saldžiai bemiegant, pasigirdo komanda: 

- Vstat!   

Koks šešetas kareivių sugriuvo į baraką. 

- Šmon! - suriko brigadininkas. 

- A nuka stroitsia! - sušuko kareiviai. 

Vienmarškiniai susirikiavome vidury barako, o kareiviai užlipo ant lovų viršutinių gultų ir visus mūsų skudurus bei skarmalus ėmė mesti ant grindų. Per dulkių kamuolius nebesimatė sienų, aptemo lemputės šviesa. Purtė, mėtė, kratė, visus daiktus suvertė į bendrą krūvą, sumaišė. Paskui mus visus po vieną iščiupinėjo, išglostė ir išėjo. Kol atsirinkome daiktus, kol apsitvarkėme, ėmė brėkšti gegužės pirmosios rytas. 

Tokios kratos daromos kas dvi savaites; o prieš šventes jos esti tiesiog baisios. 

Skalbinių ir patalynės nedavė. Savos apatinės drapanos neskalbiamos nuo prakaito ant kūno supuvo ir suplyšo. Iš namų atsiųstas pavogė.  

Nuo gyvių gindavomės „prožarka“. Kas dešimtą dieną leisdavo į pirtį, kur maudėmės ir degindavo drapanas. Todėl utėlių nebuvo, bet su blusomis kova neįmanoma. Dienoms sušilus, jų priviso neišpasakyta galybė ne tik barakuose, bet ir zonos aikštė buvo pilna prisiperėjusi tų vikrių ir judrių parazitų. Dėl blusų nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį.

 

Maistas 

Poilsio dienų neturėjome. Dirbome nuo aštuntos iki aštuonioliktos valandos su viena valanda pietų pertraukos. Pietauti varydavo į lagerį.

Vietoje skambalo lageris turėjo įsitaisęs ranka sukamą gaisrininkų sireną. Šiurpus, aštrus jos spiegimas keldavo iš miego. Kad ir kažin kaip alptum miegu, tvarsytis nebuvo kada, nes barako tvarkinys žydelis Arnšteinas, visa gerkle pritardamas sirenai, šaukdavo: „padjom!“  

Brigadininkas atnešdavo iš raikyklos kiekvienam po 300 gramų duonos, ir tuojau bėgdavome kiek tik kojos įkerta į valgyklą pusryčių.  

Valgykla ir virtuvė buvo mediniame, viduje stulpais paramstytame barake. Tarp stulpų eilėmis sustatyti ilgi stalai ir suolai. Pirmutinis stalas - rekordininkams, paskutinis prie durų – „otkazčikams“, vadinasi, tiems, kurie atsisako dirbti. Bet tokių beveik nebūdavo. Viduriniai stalai - niekuo nepasižymėjusiems.   

Už langelio, virtuvėje storas, nusipenėjęs, savame kailyje nebetelpąs virėjas į dubenėlius pilsto sriubą ir pro langelį į valgyklą duoda brigadininkui, kuris skaičiuoja ir dalina žmonėms - kiekvienam po puslitrį. 

Valgykla nedidelė, visi vienu kartu netilpome. Reikėjo skubėti ir užleisti vietas besiveržiantiems į vidų. Iš metalinių bliūdelių skystą sriubą užsivertę išgerdavome ir - pro duris. 

Kartą rusas, pripuolęs prie manęs, mėgino atimti nuosavą šaukštą. Nuosavybę gyniau kaip įmanydamas. Rusas spyrė į pilvą. Aš nusitaikęs - kumščiu į snukį. Pripuolė daugiau rusų, ir pasipylė smūgiai. Lietuviai šoko gelbėti. Besipešančių kamuolys pro duris išvirto į kiemą. Įsimaišė prižiūrėtojas, ir muštynės buvo baigtos be pergalės ir pralaimėjimo.

 

Į darbus 

Po pusryčių brigados prie vartų rikiuodavosi po penkis. Prižiūrėtojai su medinėmis lentelėmis rankose skaičiuodavo penketukus ir leisdavo pro vartus, kur būrys ginkluotų sargybinių taipogi brigadas patikrindavo.  

Suskaičiavę šaukdavo: 

- Dėmesio! Eidami nesikalbėkite, rankas laikykite užpakalyje. Žingsnis į šalį laikomas pabėgimu, ir konvojus pavartos ginklą be perspėjimo. Supratote? 

Kaliniai choru atsiliepdavo:

- Supratome! 

Du kareiviai atkišę šautuvus eidavo priekyje, o kiti, taip pat atstatę ginklus, eidavo užpakalyje. Jeigu kolona būdavo didelė, tai dar po keletą eidavo šonuose ir vesdavosi šunis. 

Darže darbo zoną apsmaigstydavo gairelėmis ir perspėdavo, kad už ribų peržengimą būsią šaunama be jokio įspėjimo.  

Konvojus susėsdavo zonos kampuose ir į darbo reikalus nesikišdavo. Kas reikėdavo dirbti, nurodydavo brigadininkas arba agronomas.  

Pagal planą buvo numatyta pomidorais užsodinti šešis ha, agurkais užsėti 8 ha, kopūstais apsodinti 15 ha, svogūnais - 3 ha, pupelėmis - 2 ha ir t.t.

 

Kopūstų juodligė  

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas kopūstų daigams („rasodai“) auginti. Juos stropiai prižiūrėdavome, tręšdavome mineralinėmis trąšomis.  

Dienos sušilo, atėjo metas kopūstus lauke sodinti, o daigai buvo dar visai mažučiai. Lagerio viršininko spaudžiamas, agronomas Žukovskis sumanė daigų auginimą paspartinti. Iš miesto atvežė kelis bosus „aukso“ ir liepė juo daigus palaistyti.  

Po kelių dienų daigai pajuodavo ir nulėpo. Viršininkas griebėsi už galvos:

- Sabotažas! Tyčia daigynas sunaikintas! Teisman patrauksiu! – puolė agronomą, o šis prie mūsų: 

- Jūs, velniai, čia užtaisėte! Į „būrą“ sukišime visus! 

Pagaliau Žukovskis sugalvojo išeitį, kaip išsigelbėti nuo bausmės. Viršininkui jis įrodinėjo, jog daigai susirgo cholera - juodlige. Viršininkas iš Šilutės išsikvietė apskrities (tuomet rajonų dar nebuvo) agronomą, kad ištirtų rasodos sunykimo priežastį. Žukovskiui grėsė sunki bausmė. Vakare į baraką atėjo Žukovskis ir man sako: 

- Rytoj komisija tikrins daigus. Kas šiek tiek nusimano apie daržoves, tam aišku, kad daigai nuvirinti. Viršininkai - tikri avinai, jie nieko nenuvokia. Reikia prašyti apskrities agronomo, kad sakytų, jog daigai serga juodlige. Jis lietuvis ir nė velnio nesupranta rusiškai. Būk geras, paprašyk, kad jis mums padėtų. Į daržą jis ateis anksčiau už viršininką.  

Kitą dieną, kaip buvo sakyta, agronomas atėjo pirma viršininko. Žukovskis konvojaus viršininkui įspaudė į delną, ir šis leido man su apskrities agronomu pasikalbėti. 

Agronomas - dar visai jaunas vaikinas. 

- Noriu, - sakau, - agronome, su Tamsta pasikalbėti.  

- Koks iš manęs agronomas, - sako vaikinas, - baigiau Joniškėlio žemesniąją žemės ūkio mokyklą, nebuvo žmonių, tai mane paskyrė. 

Papasakojau jam, kaip daigai sunyko, ir paprašiau, kad mums padėtų, nes čia ir taip bloga. 

Atvyko lagerio viršininkas, ir agronomas per vertėją pareiškė,- kad kopūstų daigai susirgę juodlige. 

- Lageriuose ir visoje Rusijoje yra taip, - vėliau kalbėjo Žukovskis, - nors tu būsi gyvas, bet jeigu gydytojas tvirtins, kad esi miręs, - baigta: galėsi priešintis, rėkti, šaukti, o tau sakys: „Tylėk, kvaily, gydytojas geriau išmano“. Nuneš tave ir gyvą palaidos. Taip dabar čia išėjo su tais daigais. Rusijoje tikima ne žmogumi, bet popieriumi.  

Lagerio viršininkas - tai tipiškas Kudirkos Kruglodurovas. Viršininko galybę jis mėgo demonstruoti rėkdamas ir keikdamas. Keiktis jis tikrai mokėjo puikiai. Keiksmažodžiai jam taip sklandžiai derinosi kalboje, tarytum geriau ir nebegalima pasakyti. Jis šaukdavo ir rėkdavo visur, kur reikia ir kur nereikia, nes, kaip sako vokiečių patarlė, kaukiantis vilkas atrodo didesnis negu iš tikrųjų yra.

 

Šviežiena 

Sodinome lauke kopūstus. Daigų atvežė iš Pravieniškių lagerio. Sodinimo darbams vadovavo agronomas Išora. Tautkevičius ir aš instruktavome. Pravieniškėse auginti daigai buvo likučiai, ištįsę, smulkiais lapeliais. Daug jų buvo perlūžusių ir šiaip netinkamų sodinti. Tokius metėme į šalį.  

Atvažiavo lagerio viršininkas. 

- Vnimanije! - sukomandavo Išora. Kaliniai sustojo. Išora atraportavo, kas dirbama. 

Pasipūtęs, plieninius dantis iškišęs, ėjo viršininkas žiūrėti, kaip sodinami kopūstai. Pamatė išmėtytus daigelius, pakėlė vieną ir – prie Išoros: 

- Tu prižiūri sodinimą? 

- Aš, - atsakė Išora. 

- Kas čia? - rėkė, rodydamas sulūžusį daigelį. Išora sumišo ir nesusigriebė, ką atsakyti. 

- Kas čia yra?! - subliovė antrą kartą viršininkas. 

- Netinkamas, sulūžęs daigas, - paaiškino Išora. 

- Jeigu netinkamas sodinti, tai kur jį reikia dėti? - išraudęs rėkė viršininkas. 

- Kur jį dėti? Išmesti, ir tiek... 

- Tu agronomas?! 

- Agronomas, baigęs Varšuvos agronomijos institutą.

- Tu lenkiškas mėšlas, o ne agronomas, jei nežinai, kur reikia dėti netinkamus daigus! Reikia juos su-rink-ti ir a-ti-duo-ti vir-tu-vei, kad turėtumėte ką ėsti! Supratai? 

Viršininkui pasišalinus, išmėtytus daigelius surinkome į krūvą. Kopūstus pasodinus, jų prisirinko nemažas glėbys. Kelias dienas jie vyto ir šuto lauke. Paskui atvežė į lagerio virtuvę, ir mes valgėme juodą, smirdančią „šviežių“ kopūstų sriubą.

 

Pagrindiniai pokalbiai  

Dėl prasto maisto ir nelengvų darbų lauko brigadų žmonės nusilpo. Alkiui malšinti nusivarėliai gerdavo daug vandens, todėl sutino kojos, užgriuvo akys. 

Smilgietis Šlamas kartą man sako: 

- Aš bėgsiu. Ką badu kankintis ir vargti, gėriau tegul nušauna. Jei pasiseks pasprukti, tuomet - fit į Lenkiją... 

- Bėgti, - atsakiau, - labai rizikinga. Reikia kentėti ir laukti. Gal kartais ir mums nušvis laisvės saulelė. 

- Kol saule patekės, rasa ir akis išės...

Nusivarėlių būreliai vakarais slankiojo apie šiukšlių dėžes ir pamazgų duobes, kapstydavo ir ieškodavo maisto atliekų. Kaunietis Kašeta daržuose per dieną sušlamšdavo gal glėbį balandų. Kalinių šnekos sukdavosi ta pačia tema - apie valgį. 

- Man svarbu išlikti gyvam, - kalbėjo iš kažkur patekęs armėnas. - Atėjus lemiamai minutei - gyventi ar mirti, geriausiam draugui perkąsiu gerklę ir čiulpsiu kraują. 

Bado šmėklai slankiojant, duonos vertė pakilo. Gavęs davinį, kiekvienas tuojau suvalgydavo, kad neatimtų ar nepavogtų.

 

Dingo duona 

Iš spintelės dingo brigadininko duona. Įtartas lietuvis Petras, nes tą dieną jis buvo atleistas. Be to, Petras mėgdavo slampinėti ir ieškoti ką nutverti. Brigadininkas širdo, keikėsi, grasino. Rytą puolė Petrą: 

- Tu suėdei mano duoną?! - Ir nelaukdamas atsakymo kirto per veidą.  

Pripuolė dar du rusai. Petrą permetė ant grindų. Vienas užlipo ant krūtinės ir pašokęs abiem kojom visa jėga krito ant Petro pilvo. Paskui visi trys pačiupo jį, iškėlė aukštyn ir trenkė į grindis. Petras sudejavo. Įsiutę rusai vėl jį pagriebė kaip šunes apdraskytą katę, vėl pakėlė į viršų, bet kitas brigadininkas pašokęs sulaikė: 

- Xvatit, rebita, on i tak padochnet. 

Dvi savaites Petras išbuvo ligoninėje ir daugiau turbūt nebedrįso vagiliauti. 

Dienoms ilgėjant, darbai didėjo, maistas prastėjo. Nusilpę žmonės vos krutėjo. Viršininkai pyko, keikėsi, kaltino ir puolė brigadininkus, kad neragina dirbti, o brigadininkai laukuose mušė ir spardė žmones. 

- Nedirbsite - nevalgysite! - šaukė lagerio viršininkas. - Jūs daugiau suėdate negu uždirbate. Jūs turite patys išsimaitinti! Kaip dabar dirbsite, taip rudenį ir žiemą valgysite!

 

Soclenktynės  

Kad paskatintų dirbti, kultūrinio auklėjimo dalis paskelbė tarp garažo ir lauko brigadų soclenktynes. Nustatė išdirbio normas. Jas viršijantiems pažadėjo papildomo maisto, o normų neįvykdantiems duoti baudžiamąjį davinį. Atsisakančius, dirbti - uždaryti į „būrą“. Viename barake įtaisė rekordininkų kambarį. Ten sustatė viengules lovas, aptiestas antklodėmis ir baltomis paklodėmis uždėliojo šiaudų pagalvėmis. Atskiras rekordininkų apgyvendinimas sugalvotas, kad žmonės iš paskutiniųjų stengtųsi dirbti. Keletas žmonių buvo viešai iškoneveikti, išgėdinti ir uždaryti į „būrą“. 

Šeštadieniais „auklėtojai“ rinkdavo žmonių raštiškus pasižadėjimus su papildomais socialistiniais įsipareigojimais. Reikalaudavo, kad brigadininkai kas dieną teiktų žinių, kaip vykdomi įsipareigojimai.

Lagerio aikštėse, ant barakų sienų ir darbovietėse prikabinėjo lentų su įrašytais šūkiais darbštumui skatinti: "Davei žodį - tesėk!", "Pasižadėjai - išpildyk!", "Sąžiningu darbu išpirk tėvynei padarytą nusikaltimą!", "Kas nedirba - nevalgo!", "Stok! Ar tu lenktyniauji?" ir t.t., ir t.t.

 

 
Tarpukario mokytojas Bronius Antanaitis
 

Apie autorių

Bronius Antanaitis gimė 1900 m. rugsėjo 5 d. Panevėžio apskrities Krekenavos valsčiaus Orelių kaime, ūkininkų šeimoje. 1913 m. baigė Krekenavos rusišką pradinę mokyklą. Po karo mokėsi Ramygalos progimnazijoje. Su pirmąja laida baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir iki suėmimo mokytojavo įvairiose Lietuvos pradžios mokyklose.

Dar būdamas seminaristu dalyvavo 1923 m. Klaipėdos sukilime. Nuo 1920 m. Šaulių sąjungos narys. 1926 m. Vadokliuose įkūrė Tautininkų sąjungos būrį. Mokytojaudamas Raguvoje įsteigė Mokytojų sąjungos skyrių. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Gedimino ordinu, Vytauto Didžiojo ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais,

1940 m., prieš rinkimus į Liaudie seimą, suimtas. 1945 m. vasarą mokytojas B.Antanaitis suimtas ir karo tribunolo nuteistas 10-čia metų. Kalėjo Šilutės, Uchtos, Vorkutos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1956 m.

Mirė 1993 m.

 
 

 

 
  Atgal...  

"Šilainės sodas"  ©  2010  m.