Švėkšnos lyra

Adomas Petras Jasas

Grįžimo fleita

Kaip ilgesys,

kaip angelas nematomas

dar grįšiu, fleita grodamas smagiai,

o žydinčios pakalnių platumos,

o tamsūs kadugiai!

Skardens Ašva,

jau ižą nusimetusi,

smėliu nužarsčius pievų takelius,

ak, kaip tada -jaunystės metuose -

plukdydama sielius!

Atplauks giesmė

ir Viešpačiui kartotina,

gelsvų žvangučių žiedu nužvangės.

Tai tu giedosi, mano motina,

prie mano pradalgės!

Kaip ilgesys,

kaip angelas nematomas

dar grįšiu, fleita grodamas smagiai,

o tviskančios pakalnių platumos,

o tamsūs kadugiai!

Vaidilos palikimas

Kol keliausiu atsigulti po kalnelio uosiu,

būkit ramūs! - savo genčiai viską atiduosiu:

įr svajonių baltą pilį nematytai aukštą,

ak, ir molio dubenėlį ir medinį šaukštą.

0 brangiausia, ką turėsiu - nekainuotas turtas

amžiais gyvas laisvės žodis, aukurų užburtas:

aš paliksiu savo giesmes - tas, kur laisvę giedu,

kad genties kovoj pražystų žemė laisvės žiedu.

Kol keliausiu atsigulti po kalnelio uosiu,

būkit ramūs! - savo genčiai viską atiduosiu:

ir svajonių baltą žirgą, nematytai buklų,

ak, ir gyvą kraujo viltį, šaukiančią stebuklų...

Stasė Vanagaitė – Petersonienė

Barnis su Dievu

Baruosi, Dieve, su Tavim,

Kaip blogas, nepaklusnus vaikas.

Ir vis dėlto, kad ko prašau,

Neduodi man arba atidedi toliau,

Kai nuo maldavimų esu pavargus jau.

Aš vis eilės gale,

Nes už burbėjimą

Dažnai man užtrenki duris.

Tačiau, jei nori išmokyti

Mane bent kiek klusnumo,

Paglostyk retkarčiais.

Juk aš vis tiek esu Tavasis vaikas,

Nes kas gi kitas, jei ne Tu,

Įdiegei tą teisybės alkį.

Petras lapelis

Atsisveikinant

Kaip pasakoj slenka tremties panorama...

Kur būsiu rytoj, kas įvyks - nežinia.

Paklauskit gėlių, kodėl girios taip šlama,

Ką žvaigždės įrašė likimo plane?

Ar grįšiu į mieląjį tėviškės namą,

Ar liksiu gyvent tik miražo sapne?..

Skausminga būtis, kaip arimų paukštelio,

Pravirksta giesmė ir suvirpa širdis -

Vis blaškos ir ieško atgal tiesaus kelio,

O randa bedugnę, audras ir liūtis,

Išvargus suklumpa pavėsy smūtkelio,

Be atsako lieka kančios paslaptis.

Kai staugę nutils sūkuriai uragano,

Kai rytmetį naują pasveikins varpai -

Iš ašarų jūros, kančių okeano

Sugrįš į Tėvynę tremtinių pulkai.

O aš? Gal bent dulkės sustingusios mano

Pasveikins trispalvę, iškeltą aukštai...

Tadas Poška

Varpų šaukimu

Iš uosto į uostą - per lūžtančią bangą,

Iš miesto į miestą - varpų šaukimu - -

Ko alkanos akys, ko siela neranda,

Aš ieškau ir ieškau - ir vis nerandu.

Negesk, žiburėli, tu švyturio bokšte!

Teskamba virš miestų varpų aimana!

Širdim iškamuota vis noriu ir trokštu,

Ko sielai klajojančiai dar negana.

Iš uosto į uostą, iš miesto į miestą -

Per lūžtančią bangą varpų šaukimu - -

Kad taip kas pašauktų! Kad taip kas pakviestų!

Kad tas - kurio dar iki šiol nerandu!

Bronė Butrimaitė – Rupainienė

1948-tųjų metų gegužės 22 dienos siaubas

Gegužio rytui pradėjus aušti,

Raudonas siaubas kaimą sukaustė.

Jis mūsų skausmo versmes atvėrė,

Kad jų ir žemė nebesugėrė.

Atėjo siaubas, atėjo siaubas! -

Kartojo upės, kalvos ir daubos.

Tą rytą saulė ne mums tekėjo.

Klastingas priešas staiga atėjęs

Išplėšė širdį ir pasiliko.

Tą giedrą rytą griausmas ištiko

Ir smogęs, rodos, amžiams sustingo...

O rytas buvo lyg stebuklingas

Gražus kaip vaizdas iš atviruko:

Lyg gyvas sklandė juodalksnių pūkas,

Pakrypęs lieptas, malūnas senas.

Ašva po lieptu ramiai srovena...

Birutė Lengvenienė

Senoji Švėkšna 

Mokytojui Medardui Urmulevičiui

Senoji Švėkšna... Gotiška bažnyčia...

Gimnazija ir Pliaterių takai...

Ir koks ievų žydėjimas! Kaip tyčia!

Nes jau ir taip raudos nesulaikai.

Matai - linguoja praeitis per rūką,

Prašydama malonių iš dangaus...

Prisimeni, kaip tankiai visko trūko

Ir tarsi replėm ima širdį spaust...

Išsikalbi ir liūdina naujienos:

Ir to nebėr! Seniai nebėr ir to!

Kol nebuvai - per bruką į Vilkėną

Tiek daug brangaus nusinešė ruduo.

Tik nepasikeitė bažnyčios bokštai -

Pusiaukelė tarp Dievo ir žmogaus,

Tarp to, kas ko iš amžinybės trokšta,

Ir to, kas kokį kryžių žemėj gaus.

Ir parkas, kaip seniau, kilmingai žalias,

Ir mokykla - šviesi žinių pilis,

Tik vis aukščiau pakeliama kartelė,

Kurią įveikt kažin ar begali...

****

Aš iš Šviekšnas

Nu ta kas, ka aš iš Šviekšnas!

A če gieda kuoki?

Jee iš Šviekšnas, a kum griešnas?

Ta ko pryšaas šuoki?

Namaišyk su durnees mūsų!

Nasukiuok to pirštą!

Tep į murzą užvažiūsu,

Mirsi - naužmirši!

Tikta da pakiršink biškį -

Greet apsiraminsi!

Jee da luosi unt šviekšniškių:

Gausi - nabišimsi!

Algimantas Kiminius

Matai, kaip viskas paprasta. -

Taip gimstama. Taip mirštama.

Atrandame, kas prarasta.

Ką turime - užmirštame.

Manei - uolas sudrebinsi.

Manei - marias sujudinsi. -

Gyvųjų - nenustebinsi.

Kas mirė - nepabudinsi.

Gyvenimas - kaip pasaka.

Gyvenimas - kaip pragaras. -

Kas rado laimės pasagą,

O kam jau - juodas vakaras.

Ir visa tai kartojasi,

Bekol mus laiko kojos...

Algis Rupainis

Švėkšna. Parkas. Gimnazija "Saulės",

Du bažnyčios bokštai aukšti.

Mes išėjom iš čia į pasaulį

Vien jaunystės viltim papuošti.

Bėga metai, jaunystė negrįš jau,

Kaip Švėkšnalė nebėgs atgalios...

Vien tik mes vis į Švėkšną sugrįžtam,

Prisimint, ką praradom keliuos.

Prisimint, ko mokino kadaise

Pasišventę mums žmonės geri,

Pasidžiaugt, jei subrendo į vaisių

Viltys jų, pasodintos širdy.

Patylėti, parimus prie kapo,

(Jų kas metai daugyn ir daugyn...)

Ir pramint vėl užžėlusį taką

Švėkšnoj, parke, savoj atminty.

Regina Kraynienė

Protestas

Mums visko per daug:

Sidabrinių šaukštukų indaujoj,

Triukšmo, mašinų,

Parodų ir eilėraščių -

Mes nuo jų

Kaip nuo maro

"Nenoriu, nesuprantu!" atkakliai

Ir beviltiškai ginamės.

Mums visko per daug -

Mažos, rėkiančios kūdikių burnos

Protestuoja - nenorime visa turinčiais,

Visa žinančiais būti.

Kažkur yra pamiršta

Mažų atradimų žemė,

Kur šalpusnis kasmet vis kitaip,

Stebuklingai želia.

Ten kiekvienas norintis

Gali iš naujo išrasti dviratį.

Sūnūs mano, kodėl mano vargą - eilėraštį

Paseilėtais piršteliais iš lapo trinate?

Česlava Rudienė

Švėkšnos močiutė

Skiriu Agotai Ž.

Ji ryši skarele balta,

Iš kraičio dėvi paltą,

Kaskart pakalbina mane:

"Vaikel, ar tau nešalta?"

Paklausia, kaip aš gyvenu,

Parimus ant lazdelės -

Jos veidas šviečia švelnumu,

Aprėmintas skarelės.

Palabinus trepsena sau

į vakaro šventorių -

"Aš pasimelsiu už tave"-

Man prietemoj kartoja.

O pasimelsk, močiut, už mus,

Už naują sėją, daigą,

Už Švėkšnos baltus kiemelius,

Už jų ramybę, taiką.

Nutolsta skarelė balta,

Tarsi pavargus paukštė -

Palydi vakaro varpai

Jos poterius į aukštį.

Rasvita Kundrotaitė

Šneku apie Švėkšną

Šneku apie Švėkšną:

Piliakalniai, senkapiai, kryžiai,

Saulutėm puošti,

Bokštais į dangų kylantys.

Šneku apie Švėkšną -

Girdėti šniokštimas upelio.

Džiaugsmus ir vargus jo tėkmė

Vis neša ir neša pro šalį.

Šneku apie Švėkšną...

Ji ginkmedžio lapais pabyra

Į mylinčių širdis

Vasarvidžio vakarą tylų.

Šneku apie Švėkšną.

Jos valandas saulė skaičiuoja.

Kas mes be Tavęs?

Kaip diena be rytojaus. 

Vienatvė

Ant mano lūpų boružė užmigo...

Kutena švelniai širdį liūdesys.

Aš jau žinau rudenę savo ligą -

Vienatvė bando įsiskverbt į vidų

Pro mano sielos atdaras duris.

Aš įsileidau vėją, lietų, sniegą,

Galėčiau netgi mirtį įsileist...

An mano lūpų dar boružė miega -

Nors šimtas rudenų, žiemų prabėgo,

Aš negaliu pabėgt kartu su jais.

Nešiojuosi savy rudenę ligą -

Net vasarą sukausto liūdesys.

Ant mano lūpų boružė užmigo...

Vienatvė, įsiskverbusi į vidų,

Į mano sielą uždarys duris.

Mantas Gudas

Mano miestelis

Yra gražus miestelis Žemaitijoj,

Man reikia jo kaip geriamo vandens.

Sugrįžęs čia, jaučiu aš liūdesį krūtinėj,

Stovėdamas ant paupio akmens.

Ir ilgesys pavirsta jauduliu švelniu,

Kai užsinoriu vėl sugrįžti į vaikystę,

Kur pasakose buvo slibinų,

O sapnuose regėjau karalystes.

Bažnyčios bokštai ir maži namai,

Senųjų kapinių tyla, kai brėkšta,

Senelis parkas ir graži vila tenai

Sudaro vieną gražų žodį - Švėkšna.

Čia ir prabėgo nuostabi vaikystė.

Iš ten gražių prisiminimų daug turiu.

Yra gražus miestelis Žemaitijoj,

Be jo gyvent aš niekaip negaliu.

Martyna Zimkienė

Tu nelaimingas, kad egzotiškai kelionei

Dar nesukrautas tavo lagaminas,

O ten seniai išvyko tavo draugas

Ir kaimynas.

Ir iš pavydo tau sutinusi galva,

Kad maitiniesi pigesne dešra,

Kad tavo karvės pienas už kitų liesesnis,

Kad j i s važiuoja Fordu,

O tu - dviratuku.

Kodėl mes nelaimingi?

Juk saulė rytą vėlei patekės.

Juk paukščiai vėl pavasarį sugrįš

Ir suks gandrai lizdus

Ant tavo namo stogo...

Pranas Jurjonas

Miško broliams

Tamsus miškas be perstojo šniokštė,

Vėjas lankstė viršūnes žalias.

Partizanai po eglėm ilsėjos,

Pavojingas gyvenę dienas.

Buvo lemta jiems ginti Tėvynę,

Laukė vyrų nelygi kova.

Ne visad juos likimas globojo,

Kartais laukė baisi pabaiga.

Kai ginklai kalendavo ,,maršą“ -

Krito šakos pušelių jaunų.

Jaunystėje žūdavo broliai

Nuo priešų. Bet ir nuo savų...

Petras Čeliauskas

Užklydusios mintys

Rubajatai

Viltis ne motina kvailių, kaip kartais sako:

Tik neišmanėliai taip neprotingai šneka.

Draugai apleidžia kartais, bet viltis -

Ji ligi karsto paskui vargšą žmogų seka.

***

Esi laimingas, jeigu supratai

Draugystės vertę ir draugų radai.

Deja, netikras draugas primena šešėlį -

Tik saulėtom dienom jį tematai.

***

Be išskaičiavimo draugystė duoda...

Ir liūdna, kai ne kartą pasirodo,

Jog permoki. Tik širdimi, ne litais.

Bet vien kišenei juk nuo to paguoda.

***

Tu ateini, jausmai krūtinėj ima tvinti,

Esi čia pat ir rankos tiesias apkabinti,

Bet protas sako - to daryt nereikia.

Ak, ta širdis... 0 kaip ją nuraminti?

***

Nors tu toli, bet visada many,

Tu mano mintyse dar gyveni.

Gal palengvėtų, jei tavęs nebūtų.

Kodėl tu iš manęs neišeini?

Martinos Zimkienės karpiniai