Geležinkeliai Mažojoje
Lietuvoje ir Klaipėdos krašte istorinė praeitis
Regina Meškauskienė
Pradžia
Geležinkelio transportas yra ekonomiškiausias būdas vežti žmones ir sunkius
krovinius. Geležinkelio pirmtakas buvo maždaug 2245 m. pr. Kr. Babilonijoje
nutiestos paprastos vėžės: akmens luituose iškalti grioveliai. Viduramžiais
anglies prikrautus vagonėlius arkliai traukdavo primityviais mediniais bėgiais,
kol XIX a. pradžioje buvo išrastas garvežys. Pirmasis garvežys pagamintas 1804
m. Didžiojoje Britanijoje.
XIX a. 8-ajame dešimtmetyje vokietis elektrotechnikas E.V.Siemensas sukūrė
elektrinį vagoną, kurį 1879 m. demonstravo Berlyno pramonės parodoje. Tame
pačiame dešimtmetyje elektrovežio prototipą JAV pagamino T.A.Edisonas. 1876 m.
F.Pirockis elektros variklį įrengė keleiviniame vagone.
Geležinkelis - viena seniausių transporto priemonių, nulėmusi tolesnę pramonės
bei žemės ūkio raidą. 1852 m. Rytprūsiuose nutiestas geležinkelis į Karaliaučių
iš Berlyno, o Didžiojoje Lietuvoje pirmasis geležinkelis Kaunas-Kybartai pradėjo
veikti 1862 m.
1860 m. pradėtas eksploatuoti 153 km ilgio geležinkelis Karaliaučius Įsrutis-
Eitkūnai. 1865 m. anglų bendrovė nutiesia privatų geležinkelį Įsrutis Tilžė.
Prūsijos valstybė garantavo mokesčių surinkimą už naudojimąsi geležinkeliu. Šis
geležinkelis patenkino klaipėdiečių pageidavimą pratęsti Klaipėdos- Tilžės
liniją. Iki 1944 m. Rytprūsiuose nutiesta apie 2000 km geležinkelių.
Prūsijos valdžia 1872 m. kovo 25 d. priėmė įstatymą dėl Tilžės-Pagėgių-Klaipėdos
geležinkelio tiesimo ir skyrė kreditus. 1874 m. kovo 10 d. buvo priimtas
nutarimas finansuoti siaurojo geležinkelio statybą. 1875 m. liepos 1 d. šis 95
km ilgio valstybinis geležinkelis buvo atidarytas. Pradėjus veikti šiam
geležinkelio ruožui, nuo Pagėgių buvo atvesta geležinkelio atšaka iki Lauksargių
ir 1892 m. buvo pratęsta iki pasienio Bajorų.
XIX- XX a. tiesiant geležinkelius Prūsijoje, prie jų buvo statytos geležinkelio
stotys, krovinių sandėliai, geležinkelininkų gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
Jie pakankamai įvairūs, vyravo raudonplyčiai statiniai. Geležinkelio stoties
kompleksai vertingas technologinio paveldo objektas, parodantis anuometinės
transporto technologijos, statybos technikos bei vadinamosios valdinės
architektūros padėtį.
Tankus geležinkelių tinklas pagyvino Mažosios Lietuvos ekonominį ir visuomeninį
gyvenimą. Gerai tvarkomais geležinkeliais važiavo greitieji bei vietiniai
traukiniai. Įvairūs šaltiniai nurodo, jog buvo dviejų rūšių geležinkelių bėgių
(pagal bėgių plotį) platieji (valstybiniai) ir siaurieji, kurie priklausė
privačioms bendrovėms ar savivaldybėms. Sovietmečiu buvo likviduoti visi
siaurieji geležinkeliai, nuardyta daug plataus geležinkelio bėgių, suniokotas
buvęs gerai tvarkomas geležinkelio ūkis.
Siaurasis geležinkelis
XX amžiaus pradžioje daug dėmesio pradėta skirti siaurajam geležinkeliui
(siaurojo vėžės plotis 750- 1000 mm, europietiškos 1435 mm). Siaurukas sujungė
Karaliaučių, mažesnius miestus, visai mažus miestelius ir net kaimus. Tokie
traukinukai sustodavo mažose kaimo stotelėse, kaimo kelių kryžkelėse, miškų
proskynose. 1894 m. Rytų Prūsija priima nutarimą finansuoti siaurojo
geležinkelio statybas. Šis nutarimas turėjo įtakos ir įvairioms akcinėms
bendrovėms. Jie tampa geležinkelio savininkais. Tokiu būdu Klaipėdos krašte
ilgainiui atsirado daug smulkių geležinkelių. Jau 1898 m. Prūsijoje buvo 4165 km
163 geležinkeliai, iš kurių 73 išimtinai tarnavo žemės ūkio interesams.
Iki Pirmojo pasaulinio karo siaurasis geležinkelis plėtėsi. Naujieji
geležinkelio keliai pagyvino prekybą, pagerino kaimo žmonių gyvenimą: daugeliui
tapo prieinamos kelionės į apskritį ar į sostinę.
Geležinkeliai Klaipėdos apylinkėse
Klaipėdoje geležinkelis atsirado vėlai. Geležinkelis Berlynas-Karaliaučius
pradėjo veikti 1857 m., o Klaipėdoje tik 1875 m. Investuotojai abejojo, ar
atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje
įsiplieskė karštos diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu
šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) -
greitesnis ir brangesnis.
1872-1875 m. buvo baigta statyti ir Klaipėdos geležinkelio stotis. Beje,
geležinkelio sferai reikėtų priskirti ir 11 km ilgio Klaipėdos tramvajų,
pradėjusį veikti 1904 m. rugpjūtį ir nustojusį važinėti 1934 m. spalį. Šaltiniai
teigia, kad jis buvo uždarytas todėl, kad trukdė gyventojams klausytis lempinio
radijo
Geležinkelį aptarnavo du lokomotyvai, trys šilumvežiai ir penki
garvežiai. Keleivių buvo nedaug, vagonais dažniausiai perveždavo pjautą medieną
bei Dovilų kalkių fabriko produkciją.
1892 m. atidarytos atkarpos Klaipėda - Bajorai ir Pagėgiai - Lauksargiai. Tiek
Bajorai, tiek Lauksargiai buvo paskutinės Vokietijos geležinkelių stotelės ties
siena su carine Rusija. Rusijos imperijai buvo duotas aiškus signalas, kad
Klaipėda laukia krovinių. Buvo tikimasi, kad Kauno gubernijoje bus nutiesti
bėgiai tarp Bajorų ir Mažeikių arba tarp Lauksargių ir Kauno. Statybos pradėtos
nebuvo, nes Rusija visai nenorėjo dalį savo eksportinių krovinių nukreipti iš
Liepojos į Vokietijos uostą Klaipėdą. Tokia padėtis išliko iki pat Pirmojo
pasaulinio karo.
Plėtėsi Klaipėdos apylinkėse ir siaurojo geležinkelio tinklas. 1906 m. spalį
buvo atidarytos siaurojo geležinkelio linijos į Pėžaičius, Dovilus ir Laugalius,
atšaka iš Klemiškės į Plikius, o Klaipėda siauruku sujungta su Smelte. 1940 m.
šios linijos buvo perduotos Klaipėdos bendrovei, po karo išardytos.
Kiti geležinkeliai
Linijos nuo Tilžės-Mikytų ruožo į Viešvilę ir Smalininkus buvo baigtos 1872
metais. Jos buvo labai svarbios vietiniams, t.y. lietuvių žemdirbiams ir
miškininkams. Ragainės apskrities viršininkas iš pradžių priešinosi šiam
projektui sakydamas, kad miškais apaugusiam kraštui geležinkelis būtų prabanga.
Vis dėlto po ilgų ginčų ir diskusijų darbai prasidėjo. Siauruko trasa Pagėgiai
Mikytai Trakininkai Strazdai Palumpiai - Vilkyškiai, netoli nuo Mockiškių
jis pasukdavo į šiaurę ir peršokęs nauju tiltu per Jūros upę ir per Žagmantus,
Pagėnaičius, Jūravą, Viešvilę pasiekdavo Smalininkus.
Smalininkai - pasienio miestelis. Buvo vežami daugiausia grūdai, gyvuliai ir
mediena iš Rusijos atokesnių vietovių. Žiemą ar per potvynius krovinius
gabendavo Nemunu laivais. Buvo nutiesta perkrovimo atšaka į Klaipėdos uostą.
Padaugėjo keleivių. Siekiant užtikrinti geležinkelio efektyvumą, nuo 1908 m.
keleivių ir krovinių pervežimas buvo atskirtas.
1907 m., pastačius Tilžės Luizės tiltą, buvo nutiestas siaurukas iš Tilžės
turgaus į Mikytus. Kelionė šia linija trukdavo tik pusę valandos. Tilžės turguje
iš šio traukinuko galima būdavo persėsti į miesto tramvajus. Atšaka į Pagėgius
atidaryta 1914 m. gegužės 1 d.
1939 m. vasarą Pagėgių Vilkyškių Viešvilės - Smalininkų maršrutu Tilžė -
Mikytai važinėjo šeši traukiniai. Žiemą būdavo kur kas sunkiau. Dėl užpustytų
kelių judėjimas sustodavo, keleiviai sėdėdavo vagonuose ir laukdavo, matyt, kuo
nors šildydamiesi. O tie, kurie skubėdavo, skolindavosi iš vietinių gyventojų
slides. Jei traukinys įstrigdavo ilgam, keleivius išvežiodavo rogėmis.
Viešvilėje buvo net dvi geležinkelio stotys: Vakarų ir Rytų, o Smalininkuose
buvo įrengtas garvežių ir vagonų remonto punktas. Siaurukas priklausė Įsruties
geležinkelių bendrovei ir buvo atidarytas 1902 m. rugpjūčio 12 dieną. Jo ilgis
buvo 58 km.
Geležinkeliai kėlė krašto ekonominio išsivystymo lygį, o jų savininkams
(siaurieji geležinkeliai buvo privatūs) davė neblogą pelną.
Šilutės apskritis
1818 m. įkuriama Šilutės apskritis. Po apskrities įkūrimo ekonominis ir
kultūrinis krašto gyvenimas šiek tiek pažengė į priekį. Buvo įvesta nauja kaimų
valdymo tvarka, o apskritis padalinta į 5 policijos valdymo sritis. Vyžiuose
buvo sudaryta policijos valdyba, kuriai priklausė bylų svarstymas (skolų
išieškojimas, samdinių ginčai, skundai dėl pabėgimo iš darbo, skundai dėl
įžeidinėjimų ir kt.).
Susisiekimas apskrityje buvo blogas, ypač ankstyvą pavasarį. Plentų ir gerų
kelių nebuvo, todėl nuvykti į apskrities centrą Šilutę (Heydekrug) Juknaičių ir
kitų kaimų gyventojams buvo sunku. Todėl tais laikais kaimų karčemos turėjo
didelę reikšmę, nes karčemų savininkai aprūpindavo kaimus įvairiomis prekėmis.
1820 m. apskrityje be Šilutės, Verdainės ir kitų karčemų minima ir Vyžių
karčema. Ji stovėjo prie senojo pašto kelio, ėjusio per Spėčius, Vyžius,
Gaidelius, Verdainę, Verdainės kalną, Lybertiškius, Užkurnius, Norkaičius,
Berciškes ir Saugas.
Kad būtų lengviau pervežti prekes iš Klaipėdos į Tilžę, tiek Klaipėdos tiek
Tilžės miestų pirkliai siekė, kad tarp šių miestų būtų nutiesta geležinkelio
linija. Kai 1860 m. pradėtas eksploatuoti Rytų geležinkelis iki Eitkūnų, o anglų
bendrovė nutiesė privatų geležinkelį Įsrutis - Tilžė, ne kartą šiuo klausimu
abiejų miestų delegacijos buvo nuvykusios pas Prūsijos valdžią. Tik po to, kai
pasibaigė Prūsijos- Prancūzijos karas (1870 1871), vasario mėn. Klaipėdos,
Šilutės ir Tilžės apskr. pakartotinais nutarimais galutinai patvirtino nemokamą
žemės ruožų statybai skyrimą. 1872 metų pavasarį geležinkelio linija buvo
pradėta tiesti. 1875 m. liepos 1 d. geležinkelio linija Klaipėda Pagėgiai buvo
perduota naudojimui. 1875 m. spalio 1 d. buvo užbaigtas statyti geležinkelio
tiltas per Nemuną ties Tilže ir tokiu būdu užbaigti visos geležinkelio linijos
Klaipėda Tilžė tiesimo darbai. Šilutės apskrityje geležinkelio atkarpa tęsėsi
30 km. Kadangi apskrities valdyba davė nemokamai žemę geležinkelio tiesimui
apskrities ribose, tai gavo sustojimo vietas Juknaičiuose ir Kukoraičiuose bei
geležinkelio stotį Šilutėje. Tačiau naujojo geležinkelio pelną mažino privataus
geležinkelio Tilžė - Įsrutis įkainiai. Tai truko iki 1884 m., kai privatų
geležinkelį perėmė Prūsijos valstybė.
Iš Šilutės į Kulėšus, šalia Žemaičių Naumiesčio, 1912-1913 m. Instenburgo
bendrovė nutiesė siaurąjį, 1000 mm pločio geležinkelį. Statyba kainavo 1,1 mln.
markių, iš kurių ketvirtadalį skyrė Šilutės apskritis. Paprastomis dienomis čia
būdavo keturi reisai, savaitgaliais penki.
Bimelbanas, arba ugninis Elijas
Iš Tilžės per Luizės tiltą nusitiesia siaurasis geležinkelis į Klaipėdos kraštą.
Traukinukas bilda per žalias pievas, upes, pro rytuose iškilusį Rambyno kalną.
Jis lekia su iškilusiu dūmų stulpu, kuris apsupa ne tik medžius, krūmus, bet ir
žmones ir skleidžia nenusakomą kvapą. Mes, vaikai, šį kvapą puikiai pažinojome.
Tai buvo kitas, ne toks kaip Jūravos miškų dvelksmas.
Mes mokėmės profesijos Tilžėje, todėl savaitgaliais grįždavome siauruku namo.
Mums patiko siaurasis geležinkelis, jo aplinka, o konduktorius Šteinertas buvo
gerbtina asmenybė už paprastumą ir nuoširdumą.
Už Vilkyškių siaurukas bilda per Jūros upę. Kitoje pusėje, nuo Mociškių
stotelės, jis lekia kairėn, gilyn į miškus, ir plačiu lanku išsilenkęs grįžta
atgal prie upės. Tenai, Smalininkuose, baigiasi jo kelias, baigiasi ir Klaipėdos
kraštas.
Mes girdime jo garsų skambėjimą: bim- bim, kuris duoda ženklą laukiantiems ar
vėluojantiems. Kai jis šnypšdamas ir pūškuodamas kerta Jūravos laukus ir mišką,
mums būdavo signalas, jog laikas melžti karves... Kai jis mus lenkdavo, mes
bandydavome jį vytis, o konduktorius Šteinertas šypsodamasis stovėdavo ir mums
linksmai mojuodavo tarsi sakydamas: aš jūsų laukiu!
Mociškių geležinkelio stotis buvo populiari, nes veikė restoranas, todėl čia
buvo patogu, ypač, jei tekdavo palaukti ar laikinai apsistoti. Siaurasis
geležinkelis ėjo šalia kelio, todėl atvykusiems pirmą kartą į šiuos kraštus
dundantis ir švilpiantis lokomotyvas sukeldavo baimę ir atrodydavo bauginančiai.
Jis savo garsais, dūmų kamuoliais išgąsdindavo ne tik rūkančiuosius, bet ir jų
besiilsinčius arklius.
Tačiau nutikdavo ir nemalonių įvykių. Karštomis vasaromis nuo kibirkščiuojančio
lokomotyvo kildavo gaisrų. Ugnis surydavo pušis ir egles, o mes liūdnai
stebėdavome ne vieną dieną ar savaitę rusenančius ir rūkstančius medžius. Tačiau
dar ir šiandien man ausyse skamba ugninio Elijo dūžiai - bim, bim, kurie vis
labiau tolsta į prisiminimų slėnį...
Puikus koncertas traukinyje
Vieną snieguotą žiemą prieš pat Kalėdas, grįždami traukiniu iš Klaipėdos,
įstrigome pusiaukelėje sniege. Sniego buvo tiek daug, kad nesimatė geležinkelio
bėgių. Vagonuose degė žibintai, kadangi anksti sutemdavo. Keleivių nuotaika buvo
nukritusi iki užšalimo lygio. Kiekvienas prieš šventes turėjo darbo ir skubėjo
namo. Tačiau traukinukas sustojo. Visi labai nusiminė ir pradėjo murmėti. Tuo
metu atsistojo žmogus su į smakrą įremtu smuiku. Tai buvo muzikantas. Jis
pradėjo griežti Šumano, Hendelio kūrinius. Už lango siautė pūga, sūkuriais
sukosi snaigės. O jis grojo ir grojo. Akis užmerkę svajojome apie Kalėdas. Visi
staiga pajuto tamsiąją žiemos magiją. Ir tada vienas pokštininkas sniegu užkišo
traukinio kaminą. Pamažu smuikininką pradėjo gaubti dūmų debesėlis. Bet jis
smuikavo toliau ir nieko nepastebėjo. Ir kai visi pradėjo juoktis, jis suvokė,
kas atsitiko, tačiau jis tęsė koncertą.
Rytoj ateis Kalėdų senelis - dainavome visi. Ir dainuodami mes vis tolyn
važiavome į naktį, kuri jau buvo prasidėjusi...
Romantiškieji siaurukai, jūsų garsus girdžiu ir šiandien, matau vaizdus, kurie
iškyla mano akyse tarsi iš miško tankmės...
Senieji garvežiai.
Viena iš būdingų Mažosios Lietuvos kraštui geležinkelio stočių.
Geležinkelio tiltas ties pasienio miesteliu Bajorais, Kretingos rajone.
Šaltiniai
Mažosios Lietuvos enciklopedija. Pirmas tomas. 2000.
http://de.wikipedia.org
http://lt.wikipedia.org
http://wiki-de.genealogy.net
Memeler Dampfboot.1985.
Memeler Dampfboot. 1997.
Nuotraukos iš
www.Bildarchiv-Ostpreussen.de |