Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 birželio 9d. Nr. 9 (105)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

 


 

Geležinkeliai Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte – istorinė praeitis

Regina Meškauskienė

Pradžia

Geležinkelio transportas yra ekonomiškiausias būdas vežti žmones ir sunkius krovinius. Geležinkelio pirmtakas buvo maždaug 2245 m. pr. Kr. Babilonijoje nutiestos paprastos vėžės: akmens luituose iškalti grioveliai. Viduramžiais anglies prikrautus vagonėlius arkliai traukdavo primityviais mediniais bėgiais, kol XIX a. pradžioje buvo išrastas garvežys. Pirmasis garvežys pagamintas 1804 m. Didžiojoje Britanijoje.

XIX a. 8-ajame dešimtmetyje vokietis elektrotechnikas E.V.Siemensas sukūrė elektrinį vagoną, kurį 1879 m. demonstravo Berlyno pramonės parodoje. Tame pačiame dešimtmetyje elektrovežio prototipą JAV pagamino T.A.Edisonas. 1876 m. F.Pirockis elektros variklį įrengė keleiviniame vagone.

Geležinkelis - viena seniausių transporto priemonių, nulėmusi tolesnę pramonės bei žemės ūkio raidą. 1852 m. Rytprūsiuose nutiestas geležinkelis į Karaliaučių iš Berlyno, o Didžiojoje Lietuvoje pirmasis geležinkelis Kaunas-Kybartai pradėjo veikti 1862 m.

1860 m. pradėtas eksploatuoti 153 km ilgio geležinkelis Karaliaučius – Įsrutis- Eitkūnai. 1865 m. anglų bendrovė nutiesia privatų geležinkelį Įsrutis – Tilžė. Prūsijos valstybė garantavo mokesčių surinkimą už naudojimąsi geležinkeliu. Šis geležinkelis patenkino klaipėdiečių pageidavimą pratęsti Klaipėdos- Tilžės liniją. Iki 1944 m. Rytprūsiuose nutiesta apie 2000 km geležinkelių.

Prūsijos valdžia 1872 m. kovo 25 d. priėmė įstatymą dėl Tilžės-Pagėgių-Klaipėdos geležinkelio tiesimo ir skyrė kreditus. 1874 m. kovo 10 d. buvo priimtas nutarimas finansuoti siaurojo geležinkelio statybą. 1875 m. liepos 1 d. šis 95 km ilgio valstybinis geležinkelis buvo atidarytas. Pradėjus veikti šiam geležinkelio ruožui, nuo Pagėgių buvo atvesta geležinkelio atšaka iki Lauksargių ir 1892 m. buvo pratęsta iki pasienio – Bajorų.

XIX- XX a. tiesiant geležinkelius Prūsijoje, prie jų buvo statytos geležinkelio stotys, krovinių sandėliai, geležinkelininkų gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Jie pakankamai įvairūs, vyravo raudonplyčiai statiniai. Geležinkelio stoties kompleksai – vertingas technologinio paveldo objektas, parodantis anuometinės transporto technologijos, statybos technikos bei vadinamosios valdinės architektūros padėtį.

Tankus geležinkelių tinklas pagyvino Mažosios Lietuvos ekonominį ir visuomeninį gyvenimą. Gerai tvarkomais geležinkeliais važiavo greitieji bei vietiniai traukiniai. Įvairūs šaltiniai nurodo, jog buvo dviejų rūšių geležinkelių bėgių (pagal bėgių plotį) – platieji (valstybiniai) ir siaurieji, kurie priklausė privačioms bendrovėms ar savivaldybėms. Sovietmečiu buvo likviduoti visi siaurieji geležinkeliai, nuardyta daug plataus geležinkelio bėgių, suniokotas buvęs gerai tvarkomas geležinkelio ūkis.

Siaurasis geležinkelis

XX amžiaus pradžioje daug dėmesio pradėta skirti siaurajam geležinkeliui (siaurojo vėžės plotis 750- 1000 mm, europietiškos – 1435 mm). Siaurukas sujungė Karaliaučių, mažesnius miestus, visai mažus miestelius ir net kaimus. Tokie traukinukai sustodavo mažose kaimo stotelėse, kaimo kelių kryžkelėse, miškų proskynose. 1894 m. Rytų Prūsija priima nutarimą finansuoti siaurojo geležinkelio statybas. Šis nutarimas turėjo įtakos ir įvairioms akcinėms bendrovėms. Jie tampa geležinkelio savininkais. Tokiu būdu Klaipėdos krašte ilgainiui atsirado daug smulkių geležinkelių. Jau 1898 m. Prūsijoje buvo 4165 km 163 geležinkeliai, iš kurių 73 išimtinai tarnavo žemės ūkio interesams.

Iki Pirmojo pasaulinio karo siaurasis geležinkelis plėtėsi. Naujieji geležinkelio keliai pagyvino prekybą, pagerino kaimo žmonių gyvenimą: daugeliui tapo prieinamos kelionės į apskritį ar į sostinę.

Geležinkeliai Klaipėdos apylinkėse

Klaipėdoje geležinkelis atsirado vėlai. Geležinkelis Berlynas-Karaliaučius pradėjo veikti 1857 m., o Klaipėdoje tik 1875 m. Investuotojai abejojo, ar atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje įsiplieskė karštos diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) - greitesnis ir brangesnis.

1872-1875 m. buvo baigta statyti ir Klaipėdos geležinkelio stotis. Beje, geležinkelio sferai reikėtų priskirti ir 11 km ilgio Klaipėdos tramvajų, pradėjusį veikti 1904 m. rugpjūtį ir nustojusį važinėti 1934 m. spalį. Šaltiniai teigia, kad jis buvo uždarytas todėl, kad trukdė gyventojams klausytis lempinio radijo… Geležinkelį aptarnavo du lokomotyvai, trys šilumvežiai ir penki garvežiai. Keleivių buvo nedaug, vagonais dažniausiai perveždavo pjautą medieną bei Dovilų kalkių fabriko produkciją.

1892 m. atidarytos atkarpos Klaipėda - Bajorai ir Pagėgiai - Lauksargiai. Tiek Bajorai, tiek Lauksargiai buvo paskutinės Vokietijos geležinkelių stotelės ties siena su carine Rusija. Rusijos imperijai buvo duotas aiškus signalas, kad Klaipėda laukia krovinių. Buvo tikimasi, kad Kauno gubernijoje bus nutiesti bėgiai tarp Bajorų ir Mažeikių arba tarp Lauksargių ir Kauno. Statybos pradėtos nebuvo, nes Rusija visai nenorėjo dalį savo eksportinių krovinių nukreipti iš Liepojos į Vokietijos uostą Klaipėdą. Tokia padėtis išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

Plėtėsi Klaipėdos apylinkėse ir siaurojo geležinkelio tinklas. 1906 m. spalį buvo atidarytos siaurojo geležinkelio linijos į Pėžaičius, Dovilus ir Laugalius, atšaka iš Klemiškės į Plikius, o Klaipėda siauruku sujungta su Smelte. 1940 m. šios linijos buvo perduotos Klaipėdos bendrovei, po karo išardytos.

Kiti geležinkeliai

Linijos nuo Tilžės-Mikytų ruožo į Viešvilę ir Smalininkus buvo baigtos 1872 metais. Jos buvo labai svarbios vietiniams, t.y. lietuvių žemdirbiams ir miškininkams. Ragainės apskrities viršininkas iš pradžių priešinosi šiam projektui sakydamas, kad miškais apaugusiam kraštui geležinkelis būtų prabanga. Vis dėlto po ilgų ginčų ir diskusijų darbai prasidėjo. Siauruko trasa Pagėgiai – Mikytai – Trakininkai – Strazdai – Palumpiai - Vilkyškiai, netoli nuo Mockiškių jis pasukdavo į šiaurę ir peršokęs nauju tiltu per Jūros upę ir per Žagmantus, Pagėnaičius, Jūravą, Viešvilę pasiekdavo Smalininkus.

Smalininkai - pasienio miestelis. Buvo vežami daugiausia grūdai, gyvuliai ir mediena iš Rusijos atokesnių vietovių. Žiemą ar per potvynius krovinius gabendavo Nemunu laivais. Buvo nutiesta perkrovimo atšaka į Klaipėdos uostą. Padaugėjo keleivių. Siekiant užtikrinti geležinkelio efektyvumą, nuo 1908 m. keleivių ir krovinių pervežimas buvo atskirtas.

1907 m., pastačius Tilžės Luizės tiltą, buvo nutiestas siaurukas iš Tilžės turgaus į Mikytus. Kelionė šia linija trukdavo tik pusę valandos. Tilžės turguje iš šio traukinuko galima būdavo persėsti į miesto tramvajus. Atšaka į Pagėgius atidaryta 1914 m. gegužės 1 d.

1939 m. vasarą Pagėgių – Vilkyškių – Viešvilės - Smalininkų maršrutu Tilžė - Mikytai važinėjo šeši traukiniai. Žiemą būdavo kur kas sunkiau. Dėl užpustytų kelių judėjimas sustodavo, keleiviai sėdėdavo vagonuose ir laukdavo, matyt, kuo nors šildydamiesi. O tie, kurie skubėdavo, skolindavosi iš vietinių gyventojų slides. Jei traukinys įstrigdavo ilgam, keleivius išvežiodavo rogėmis.

Viešvilėje buvo net dvi geležinkelio stotys: Vakarų ir Rytų, o Smalininkuose buvo įrengtas garvežių ir vagonų remonto punktas. Siaurukas priklausė Įsruties geležinkelių bendrovei ir buvo atidarytas 1902 m. rugpjūčio 12 dieną. Jo ilgis buvo 58 km.

Geležinkeliai kėlė krašto ekonominio išsivystymo lygį, o jų savininkams (siaurieji geležinkeliai buvo privatūs) davė neblogą pelną.

Šilutės apskritis

1818 m. įkuriama Šilutės apskritis. Po apskrities įkūrimo ekonominis ir kultūrinis krašto gyvenimas šiek tiek pažengė į priekį. Buvo įvesta nauja kaimų valdymo tvarka, o apskritis padalinta į 5 policijos valdymo sritis. Vyžiuose buvo sudaryta policijos valdyba, kuriai priklausė bylų svarstymas (skolų išieškojimas, samdinių ginčai, skundai dėl pabėgimo iš darbo, skundai dėl įžeidinėjimų ir kt.).

Susisiekimas apskrityje buvo blogas, ypač ankstyvą pavasarį. Plentų ir gerų kelių nebuvo, todėl nuvykti į apskrities centrą Šilutę (Heydekrug) Juknaičių ir kitų kaimų gyventojams buvo sunku. Todėl tais laikais kaimų karčemos turėjo didelę reikšmę, nes karčemų savininkai aprūpindavo kaimus įvairiomis prekėmis. 1820 m. apskrityje be Šilutės, Verdainės ir kitų karčemų minima ir Vyžių karčema. Ji stovėjo prie senojo pašto kelio, ėjusio per Spėčius, Vyžius, Gaidelius, Verdainę, Verdainės kalną, Lybertiškius, Užkurnius, Norkaičius, Berciškes ir Saugas.

Kad būtų lengviau pervežti prekes iš Klaipėdos į Tilžę, tiek Klaipėdos tiek Tilžės miestų pirkliai siekė, kad tarp šių miestų būtų nutiesta geležinkelio linija. Kai 1860 m. pradėtas eksploatuoti Rytų geležinkelis iki Eitkūnų, o anglų bendrovė nutiesė privatų geležinkelį Įsrutis - Tilžė, ne kartą šiuo klausimu abiejų miestų delegacijos buvo nuvykusios pas Prūsijos valdžią. Tik po to, kai pasibaigė Prūsijos- Prancūzijos karas (1870 – 1871), vasario mėn. Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės apskr. pakartotinais nutarimais galutinai patvirtino nemokamą žemės ruožų statybai skyrimą. 1872 metų pavasarį geležinkelio linija buvo pradėta tiesti. 1875 m. liepos 1 d. geležinkelio linija Klaipėda – Pagėgiai buvo perduota naudojimui. 1875 m. spalio 1 d. buvo užbaigtas statyti geležinkelio tiltas per Nemuną ties Tilže ir tokiu būdu užbaigti visos geležinkelio linijos Klaipėda – Tilžė tiesimo darbai. Šilutės apskrityje geležinkelio atkarpa tęsėsi 30 km. Kadangi apskrities valdyba davė nemokamai žemę geležinkelio tiesimui apskrities ribose, tai gavo sustojimo vietas Juknaičiuose ir Kukoraičiuose bei geležinkelio stotį Šilutėje. Tačiau naujojo geležinkelio pelną mažino privataus geležinkelio Tilžė - Įsrutis įkainiai. Tai truko iki 1884 m., kai privatų geležinkelį perėmė Prūsijos valstybė.

Iš Šilutės į Kulėšus, šalia Žemaičių Naumiesčio, 1912-1913 m. Instenburgo bendrovė nutiesė siaurąjį, 1000 mm pločio geležinkelį. Statyba kainavo 1,1 mln. markių, iš kurių ketvirtadalį skyrė Šilutės apskritis. Paprastomis dienomis čia būdavo keturi reisai, savaitgaliais – penki.

Bimelbanas, arba ugninis Elijas

Iš Tilžės per Luizės tiltą nusitiesia siaurasis geležinkelis į Klaipėdos kraštą. Traukinukas bilda per žalias pievas, upes, pro rytuose iškilusį Rambyno kalną. Jis lekia su iškilusiu dūmų stulpu, kuris apsupa ne tik medžius, krūmus, bet ir žmones ir skleidžia nenusakomą kvapą. Mes, vaikai, šį kvapą puikiai pažinojome. Tai buvo kitas, ne toks kaip Jūravos miškų dvelksmas.

Mes mokėmės profesijos Tilžėje, todėl savaitgaliais grįždavome siauruku namo. Mums patiko siaurasis geležinkelis, jo aplinka, o konduktorius Šteinertas buvo gerbtina asmenybė už paprastumą ir nuoširdumą.

Už Vilkyškių siaurukas bilda per Jūros upę. Kitoje pusėje, nuo Mociškių stotelės, jis lekia kairėn, gilyn į miškus, ir plačiu lanku išsilenkęs grįžta atgal prie upės. Tenai, Smalininkuose, baigiasi jo kelias, baigiasi ir Klaipėdos kraštas.

Mes girdime jo garsų skambėjimą: „bim- bim“, kuris duoda ženklą laukiantiems ar vėluojantiems. Kai jis šnypšdamas ir pūškuodamas kerta Jūravos laukus ir mišką, mums būdavo signalas, jog laikas melžti karves... Kai jis mus lenkdavo, mes bandydavome jį vytis, o konduktorius Šteinertas šypsodamasis stovėdavo ir mums linksmai mojuodavo tarsi sakydamas: „aš jūsų laukiu!“

Mociškių geležinkelio stotis buvo populiari, nes veikė restoranas, todėl čia buvo patogu, ypač, jei tekdavo palaukti ar laikinai apsistoti. Siaurasis geležinkelis ėjo šalia kelio, todėl atvykusiems pirmą kartą į šiuos kraštus dundantis ir švilpiantis lokomotyvas sukeldavo baimę ir atrodydavo bauginančiai. Jis savo garsais, dūmų kamuoliais išgąsdindavo ne tik rūkančiuosius, bet ir jų besiilsinčius arklius.

Tačiau nutikdavo ir nemalonių įvykių. Karštomis vasaromis nuo kibirkščiuojančio lokomotyvo kildavo gaisrų. Ugnis surydavo pušis ir egles, o mes liūdnai stebėdavome ne vieną dieną ar savaitę rusenančius ir rūkstančius medžius. Tačiau dar ir šiandien man ausyse skamba ugninio Elijo dūžiai - „bim, bim“, kurie vis labiau tolsta į prisiminimų slėnį...

Puikus koncertas traukinyje

Vieną snieguotą žiemą prieš pat Kalėdas, grįždami traukiniu iš Klaipėdos, įstrigome pusiaukelėje sniege. Sniego buvo tiek daug, kad nesimatė geležinkelio bėgių. Vagonuose degė žibintai, kadangi anksti sutemdavo. Keleivių nuotaika buvo nukritusi iki užšalimo lygio. Kiekvienas prieš šventes turėjo darbo ir skubėjo namo. Tačiau traukinukas sustojo. Visi labai nusiminė ir pradėjo murmėti. Tuo metu atsistojo žmogus su į smakrą įremtu smuiku. Tai buvo muzikantas. Jis pradėjo griežti Šumano, Hendelio kūrinius. Už lango siautė pūga, sūkuriais sukosi snaigės. O jis grojo ir grojo. Akis užmerkę svajojome apie Kalėdas. Visi staiga pajuto tamsiąją žiemos magiją. Ir tada vienas pokštininkas sniegu užkišo traukinio kaminą. Pamažu smuikininką pradėjo gaubti dūmų debesėlis. Bet jis smuikavo toliau ir nieko nepastebėjo. Ir kai visi pradėjo juoktis, jis suvokė, kas atsitiko, tačiau jis tęsė koncertą.

„Rytoj ateis Kalėdų senelis“ - dainavome visi. Ir dainuodami mes vis tolyn „važiavome“ į naktį, kuri jau buvo prasidėjusi...

Romantiškieji siaurukai, jūsų garsus girdžiu ir šiandien, matau vaizdus, kurie iškyla mano akyse tarsi iš miško tankmės...

 


Senieji garvežiai.

 


Viena iš būdingų Mažosios Lietuvos kraštui geležinkelio stočių.
 


Geležinkelio tiltas ties pasienio miesteliu Bajorais, Kretingos rajone. 

Šaltiniai
Mažosios Lietuvos enciklopedija. Pirmas tomas. 2000.
http://de.wikipedia.org
http://lt.wikipedia.org
http://wiki-de.genealogy.net
Memeler Dampfboot.1985.
Memeler Dampfboot. 1997.
Nuotraukos iš www.Bildarchiv-Ostpreussen.de

 

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.