Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 spalio 13d. Nr. 17 (113)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Tėviškės ir tėvynės sąvokos tema, kalbant apie buvusio Klaipėdos krašto gyventojų išvykimą į Vokietiją 1958-1960 metais

Rubenas BUKAVICKAS 

Viešai dalindamasi kritinėmis pastabomis apie Mažosios Lietuvos Enciklopedijos 4-tąjį tomą š.m. „Kultūros barų“ 4  žurnalo numeryje rašytoja Astrita Petraitytė daugiausia dėmesio skyrė straipsneliui „Repatriacija“. Iškeldama probleminį klausimą - „kas vadinta Klaipėdos krašto gyventojų repatriacija?“ (Lrytas.lt 2010-05-15) A.Petraitytė prisipažino apstulbusi dėl šio straipsnelio autoriaus istoriko Vasilijaus Safronovo nekompetentingo požiūrio į buvusio Klaipėdos krašto gyventojų 1958-1960 m. repatriacijos problemą.

Siekdamas atsakyti į A.Petraitytės iškeltą klausimą ir pagrįsti savo poziciją to paties žurnalo 6 numerio straipsnyje „Apie repatriaciją ir Lietuvoje vyraujantį požiūrį į Klaipėdos krašto senbuvius“ (Lrytas.lt 2010-07-01) V.Safronovas iškėlė keletą probleminių klausimų: „Nuo ko 6-tojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo „tuštėjimo metas“ Klaipėdos krašte?“; „Kodėl Vokietija buvo suinteresuota Klaipėdos krašto senbuviais?“; „Kokį poveikį šie Vakarų Vokietijos ir SSRS susitarimai padarė Lietuvai ir konkrečiai Klaipėdos kraštui?“; „Kaip įvardinti šį procesą?“; „Ar patys Klaipėdos krašto senbuviai savo išvykimą į Vokietiją galėjo vadinti repatriacija?“ ir „Koks šio reiškinio įvardinimas būtų priimtinas šiandienos Lietuvoje?“ Atsakydamas į visus šiuos klausimus autorius atskleidė savo asmeninę poziciją Klaipėdos krašto gyventojų išvykimo į Vokietiją klausimu. Jo požiūriu 1958-1960 m. vykusį Klaipėdos krašto gyventojų išvykimo į Vokietiją nereikia vadinti repatriacija.

Tokia nuostata pradėdamas savo straipsnį V.Safronovas pasinaudoja A.Petraitytės išsakyta mintimi, kuri labiau atspindi konkrečios ją palietusios kultūrinės-konfesinės gyventojų grupės santykį su anuomet išvykusiaisiais gyventojais, nei nusako tikrąją šio reiškinio esmę, kad repatriacija – tai „tuštėjimo metas“.

Toliau dėstydamas „nuo ko 6-tojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo „tuštėjimo metas“ Klaipėdos krašte“ autorius nurodo tris glaudžiai susijusius interesus, kuriuos galima įvardinti: pirmiausiai tai buvo karo išardytų šeimų noras susijungti, antra - gyventojų noras pakeisti santvarką ir, galiausiai, anot autoriaus, „neabejotinai lemiamas“ - Vakarų Vokietijos valdančiosios partijos siekis „politinių dividendų“. Jeigu pirmieji du interesai yra suprantami ir paaiškinami, tai trečiąjį interesą galima būtų traktuoti kaip priemonę ar būdą anksčiau minėtiems interesams įgyvendinti ar pasiekti. Kita vertus, šį „interesą“ reikėtų vertinti Chruščiovinio atšilimo, o ne vienos Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau VFR) vidaus politikos kontekstuose. Panašius „interesus“ Tarybų Sąjungoje turėjo Lenkijos Liaudies (toliau Lenkijos LR) ir Vokietijos Demokratinė (toliau VDR) respublikos, pvz., VDR pasiuntinio TSRS Johanneso Königo duomenimis per jos pasiuntinybę Maskvoje (Stanislavskaja g. 10 – aut. p.) 1955 m. gavo leidimus išvykti į Vokietiją 518 asmenų; iš jų 358 išvyko į VDR, o 160 – į VFR. Tarptautinis santykių atšilimas sąlygojo poreikį pradėti spręsti dėl po Antrojo pasaulinio karo pakitusių teritorinių ribų iškilusias problemas – visų pirma politiškai atskirtų teritorijų gyventojų priklausomybės problemas. Be to, teiginys, kad be Vakarų Vokietijos valdančiosios partijos „[...] iniciatyvos Klaipėdos krašto senbuviai vargu ar apskritai būtų apsisprendę išvykti“ yra neapgalvotas. Pagrindinė priežastis, dėl kurios 1946-1955 m. iš buvusio Klaipėdos krašto į Vokietiją nevyko gyventojai, buvo ta, kad buvusio Klaipėdos krašto gyventojai neturėjo laisvos pasirinkimo teisės – TSRS Konstitucijoje nebuvo numatyta teisė į laisvą kitos valstybės pilietybės pasirinkimą, o jo siekiantys asmenys buvo persekiojami. Dėl tokios teisinės nuostatos buvusio Klaipėdos krašto gyventojai tapo TSRS įkaitais ir be politinės valios jų laisvo apsisprendimo problema buvo neišsprendžiama. Šios problemos sprendimas ir buvo pagrindinis VFR siekis derybose su TSRS dėl gyventojų repatriacijos klausimo.

Tiesa, iškeldamas klausimą, „kodėl Vokietija buvo suinteresuota Klaipėdos krašto senbuviais“, V.Safronovas neatsako į iškeltą klausimą, o tik trumpai atkartoja priežastis nulėmusias  repatriaciją. Vietoj to, visas dėmesys skirtas derybų tarp VFR ir TSRS eigai bei rezultatams aptarti. Tai yra pateikta pakankamai informatyviai ir išsamiai. Tačiau atsakydamas į klausimą „kokį poveikį šie Vakarų Vokietijos ir SSRS susitarimai padarė Lietuvai ir konkrečiai Klaipėdos kraštui?“ autorius apsiriboja tik tikslių 1956-1969 m. išvykusiųjų į VFR ir VDR buvusio Klaipėdos krašto gyventojų skaičių pateikimu ir nieko nepasako apie šio savito Lietuvos TSR regiono etninį, kultūrinį bei konfesinį sunykimą, kuris sąveikoje su paraleliai vykusia daugumos Vilniaus krašto lenkų repatriacija į Lenkijos LR, galutinai išsprendė Lietuvos TSR etninės - kultūrinės unifikacijos problemą.

Iškeldamas pagrindinį probleminį klausimą – „kaip įvardinti šį procesą? autorius argumentuotai išdėsto suinteresuotų šalių VFR ir TSRS pozicijas repatriacijos klausimu: Vokietijai - tai repatriacija, Tarybų Sąjungai – ne. Kartu tarsi lemiamą argumentą už ar prieš, autorius pateikia klausimą „ar patys Klaipėdos krašto senbuviai savo išvykimą į Vokietiją galėjo vadinti repatriacija?“. Anot jo, savo išvykimą į Vokietiją jie nevadino repatriacija. Tačiau reikia pastebėti, kad buvusio Klaipėdos krašto gyventojams apskritai buvo nebūdingas 1918-1960 m. vykusių procesų ar veiksmų įvardinimas pagal terminus ar sąvokas: jie nevartojo sukilimo, aneksijos, optacijos, okupacijos, repatriacijos ir evakuacijos apibrėžimų, pvz., 1944 m. rugpjūčio 1-3 d. bei spalio 7-12 d. vykusias priverstines buvusio Klaipėdos krašto gyventojų evakuacijas jie dažniausiai vadino išvykimu, išsikraustymu ar pasitraukimu (vok. die flucht). Todėl paprastų žmonių kalba negali būti laikoma lemiančiu įrodymu, kad tokio proceso ar veiksmo išvis nebuvo.

Analizuojant skirtingo požiūrio į šį procesą pozicijas verta panagrinėti sąvokos repatriacija reikšmę. Pagal populiariausią apibrėžimą repatriacija reiškia gyventojų sugrąžinimą į jų kilmės vietą arba pilietinės priklausomybės šalį. Remiantis šiuo apibrėžimu kilmės vietą galima įvardinti kaip tėviškę, o pilietinės priklausomybės šalį - tėvyne. Įprastai tėviškės ir tėvynės sąvokos taikomos vienai atskirai paimtai valstybei. Tai yra suprantama, nes šios sąvokos yra vienas iš kito išeinantys ir vienas kitą turiniu bei prasme papildantys apibrėžimai. Tačiau tėviškės ir tėvynės sąvokos yra skirtingos - jų negalima sutapatinti. Tėviškė - tai kiekvieno žmogaus asmeninis emocinis santykis su jam labai brangia, artima vieta, kuri jį sieja su tėvais, šeima, gimimo ir gyvenamąja aplinka bei artimais socialiniais ryšiais. Kas kita yra tėvynė. Jos samprata apima atskirus individus vienijantį, kultūriniais ir kalbiniais elementais paremtą bendrystės ryšį, kurio pagrindu formuojasi tautinė tapatybė – valstybiškumo pagrindas.

Kalbant apie Klaipėdos krašto gyventojų lietuvininkų tautinės tapatybės formavimosi ypatumus, kaip ir visoje Mažojoje Lietuvoje, būtina pažymėti, kad tautinės tapatybės formavimasis dėl vienokių ar kitokių politinių priežasčių nebuvo susijęs su valstybiškumo siekiu. Lietuvininkų tautinė tapatybė, jų savivoka, buvo neatsiejama nuo religijos, o priklausomybė Evangelikų liuteronų bažnyčiai, labiau nei politinė priklausomybė, stiprino jų ryšius su Vokietija. Šie ryšiai nenutrūko ir atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. Kita vertus, politinis Klaipėdos krašto atskyrimas kiek atitolino lietuvininkus nuo vokiečių, bet nesuartino su didžialietuviais - tik paskatino Klaipėdos krašto gyventojų savasties paieškas.

Tačiau, net ir tuomet, kai Klaipėdos kraštas vėl perėjo Vokietijai, šio krašto gyventojai priėmė tai kaip natūralią įvykių eigą ir išliko lojaliais Vokietijos piliečiais. Istorinė Klaipėdos krašto gyventojų, tarp jų ir lietuvininkų, patirtis bei konfesinė priklausomybė, atsiradus nepalankiems iššūkiams, lėmė daugumos jų pasirinkimą tapatintis su protestantiška vokiečių kultūra, bet ne su didžialietuviška, o vėliau ir tarybine kultūromis. Todėl nesunku suprasti, kas Klaipėdos krašto gyventojams buvo jų tėviškė ir ką jie laikė savo tėvyne.

Straipsnio autorius pripažįsta, kad „pilietiniu, politiniu, iš dalies net kultūriniu atžvilgiu dauguma Klaipėdos krašto senųjų gyventojų savo valstybę neabejotinai laikė Vokietiją“. Vadinasi Vokietija buvo jų tėvynė. Tačiau, sakydamas, kad „[...] repatrijuoti, (t. y. sugrįžti į tėvynę) Klaipėdos krašto senbuviai galėjo tik į Klaipėdos kraštą, bet ne iš jo“, autorius prieštarauja pats sau. Be to, kitas autoriaus teiginys, kad buvusio Klaipėdos krašto „senbuviai [...]“ buvo “[...] repatrijavę į tėviškę 1945-1950 m. [...]“, atskleidžia nenuoseklų tėviškės ir tėvynės sąvokų taikymą kalbant apie repatriaciją. Visa tai verčia manyti, kad autorius siekia įvardinti buvusį Klaipėdos kraštą, kaip jo gyventojų tėvynę. Abejonės dėl galimai tokios autoriaus pozicijos skatina kelti klausimą, ar po 1945 m. buvęs Klaipėdos kraštas sugrįžtantiems jo gyventojams buvo jų tėvynė?

Politine prasme Klaipėdos kraštas (vok. Memelgebiet) niekada neturėjo suvereniteto ir kaip autonominis-teritorinis darinys nustojo egzistuoti 1939 m. kovo 23 d..

Administracine prasme, įtraukus jį į Gumbinės apygardą, 1939 m. gegužės 1 d. Klaipėdos kraštas buvo integruotas į Vokietijos Reichą, o 1945 m. jo vietoje buvo sudaryta Klaipėdos sritis, kurią Lietuvos Tarybų Socialistinei Respublikai perdavė TSRS. Buvusio Klaipėdos krašto perdavimas Lietuvos TSR buvo paremtas visų tarptautinių kare pralaimėjusios pusės, t. y. Vokietijos, susitarimų anuliavimu ir dėl to šis kraštas buvo perduotas Lietuvos TSR pagal iki 1939 m. kovo 23 d. galiojusią autonominę teritorinę priklausomybę Lietuvos Respublikai (Klaipėdos krašto perdavimas Lietuvos TSR, 1958 m. balandžio 8 d. sutaries tarp VFR ir TSRS pavyzdžiu, nebuvo įformintas atskiru dokumentu – R.B.). Tačiau, skirtingai negu prieškarinis Klaipėdos krašto statusas, po 1945 m. jis buvo visai kitoks. Administraciniu teritoriniu požiūriu Klaipėdos sritis beveik niekuo nesiskyrė nuo kitų Lietuvos TSR sričių. Apie buvusį Klaipėdos kraštą kurį laiką primindavo tik išlikusios teritorinės ribos su Didžiąja Lietuva, kurios, po 1947 m. pradžioje vykdytų administracinių teritorinių reformų išnyko. Negana to, 1953 m. gegužės 28 d. Klaipėdos sritis buvo suskaidyta į atskirus rajonus.

Antra vertus, Klaipėdos krašto likimas, „už akių“, buvo apspręstas 1944 m. rugpjūčio mėn. 30 d., kai Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos III sesija priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsnis skelbė teisę į žemę neatlygintinai ir neribotam laikui. Šis konstitucijos pakeitimas visų pirma buvo skirtas būsimam Klaipėdos krašto įsisavinimui, o jo įgyvendinimas buvo įmanomas tik įvykdžius viso, tiek kilnojamo, tiek nekilnojamo, turto Klaipėdos krašte nacionalizavimą. Be to, atsižvelgiant į tokį faktą, kad krašte neliko daugumos krašto gyventojų, ši ir kitos reformos paskatino didelio masto gyventojų iš Didžiosios Lietuvos ir kitų TSRS vietų atsikėlimą. Visa tai lėmė, kad buvę Klaipėdos krašto gyventojai gimtajame krašte liko kitos kultūrinės daugumos ignoruojama kultūrine mažuma. Be to, kartu su persikėlėliais ir naujakuriais pasklido ir nauja kultūra bei ideologija, nes pasikeitus santvarkai jokiai religijai nebeliko vietos, juo labiau „vokiškai“.

Pilietybės klausimo aspektu, dauguma buvusio Klaipėdos krašto gyventojų, įsiregistravusių save lietuviais, priėmė TSRS pilietybę.

Šių permainų kontekste buvusio Klaipėdos krašto sąvoka viešai nebevartota.

Politiniu požiūriu tokias permainas buvusiame Klaipėdos krašte galima vertinti kaip svetimos valstybės okupaciją. Apibūdindamas asmens gyvenančio okupuotoje teritorijoje santykį su valstybe okupante, profesorius Bronius Genzelis pažymėjo, kad „jeigu  gimtąją šalį okupuoja kita valstybė, įveda savo valdymo modelį, okupuotos šalies žmogus verčiamas atlikti jai tas ar kitas pareigas, tai žmogus neturi tai valstybei jokių teisinių ar moralinių įsipareigojimų“.

Kitaip tariant, dėl pasikeitusios buvusio Klaipėdos krašto politinės priklausomybės susiklostė tokia padėtis, kai buvusio Klaipėdos krašto gyventojai turėjo pagrindą išsižadėti tėviškės vardan tėvynės.

Iš to seka išvada, kad buvusio Klaipėdos krašto negalima laikyti jame gyvenusių to krašto gyventojų tėvyne. Todėl 1945-1950 m. vykusią gyventojų repatriaciją į TSRS sudėtyje buvusią Lietuvos TSR reikėtų laikyti buvusio Klaipėdos krašto gyventojų sugrįžimu į tėviškę, bet ne į tėvynę. Po 1945 m. buvusiame Klaipėdos krašte gyvenę ar iki šių dienų jame tebegyvenantys asmenys Vokietijoje neatsitiktinai yra laikomi gyvenančiais tėviškėje (vok. Heimat), o visas kraštas vadinamas gimtuoju kraštu (vok. Heimatland). Taip pat galima teigti, kad 1958-1960 m. į Vokietiją išvykstantys gyventojai atitiko repatriantų sąvokai keliamus kriterijus.

Kad ir kaip būtų, dviejų suinteresuotų šalių, t. y. VFR ir TSRS 1958 m. balandžio 8 d. pasiektas žodinis susitarimas parodo, kad buvusio Klaipėdos krašto gyventojų priklausomybės problema egzistavo, o jos sprendimo baigtį lėmė politinė valia. Šiuo atveju reikia pripažinti, kad Vokietija nusileido, priešpastatydama politiniams principams lankstumą ir sumanumą. Visa tai suteikė buvusio Klaipėdos krašto gyventojams laisvo apsisprendimo galimybę, kur gyventi ir su kieno ar kokia kultūra tapatintis.

Akivaizdu, kad repatriacijos apibrėžimas, tėviškės ir tėvynės sąvokų traktavimas yra įgavęs išskirtinai politinę prasmę. Dėl to, nepakankamas religijos vaidmens tautinės tapatybės formavime įvertinimas arba sąmoningas to neigimas, suteikia peno įvairioms interpretacijoms Klaipėdos krašto priklausomybės ir jo gyventojų savasties klausimais.

Neatsitiktinai apie tai liudija autoriaus iškeltas klausimas, „koks šio reiškinio įvardinimas būtų priimtinas šiandienos Lietuvoje?“. Šio autoriaus atsakyme glūdi politinė potekstė: jei buvusio Klaipėdos krašto gyventojų išvykimą į Vokietiją laikysime repatriacija, tai pripažinsime, kad jie yra mums svetimi.  Ir  atvirkščiai: jei norime laikyti juos savais, negalime šio proceso, vykusio 1958-1960 m., vadinti repatriacija.

Be to, vien tų požymių, kad šiandien šis kraštas priklauso mums ir mus sieja bendros etninės ištakos, nepakanka pagrįsti teiginio, kad jie yra savi. Iš to kyla klausimas, ar tie, ką mes norime laikyti savais, tokiais pat laiko ir mus?

Klaipėdos krašto kultūros veikėjas Kurtas Vėlius yra išsakęs savo požiūrį į šią problemą tų, ką mes norime laikyti savais, akimis. Jo požiūriu „Mes katalikai esame tamsūs žmonės. Mes vėlai pažinome raštą, o tai ką mes išmokome skaityti dar neišmokome suprasti ir teisingai vertinti“. Šie K.Vėlius teiginiai yra paremti jo brolio Alfredo Vėliaus 1988 m. parengto naujo leidimo Evangelikų liuteronų Šventuoju raštu, kuriame, skirtingai nuo katalikiška tradicija parengto Švento rašto yra pateiktos visos Išminties knygos, tarp jų – Apokrifinės. Būtent visų knygų pažinimas ir suteikia skaitytojui visapusišką pasaulėjautą, o ankstyvas jų pažinimas suteikia vertybinį ir intelektualinį pranašumą prieš kitus.

Vienas iš būdų pranešti apie Klaipėdos krašto išlaisvinimą buvo specialus antspaudas ant pašto vokų. Spaudai 1939 m. kovo 23 d. Tik ką po antšliuso. 

1952 m. rugpjūčio 2-3 d. Hamburge vykusio Klaipėdos miesto 700 m. jubiliejaus minėjimo renginių programa.

Kario mirties liudijimo atmintinė kurioje pažymima: žuvo už artimųjų gyvenimą tėviškėje.

Seltmann Weiden‘o gamykloje 1969 m. buvo pradėta gaminti porcelianinių indų serija „Gimtasis kraštas“, kurioje atsispindi Rytprūsiams ir Sudetų kraštui būdingi indų dekoravimo motyvai ir formos.
 

Atgal...