Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 lapkričio 10d. Nr. 19 (115)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Indrė SKABLAUSKAITĖ 

Ar teko girdėti, kad Mažojoje Lietuvoje vienas populiariausių vardų - Martynas. Šio vardo paplitimą istorikai bei etnografai sieja su Martyno Liuterio veikla. Tačiau Martyno diena - gerokai senesnė šventė už liuteronybę. Šventasis Martynas - IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas. Tik nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose imta minėti liuteronų bažnyčios reformatorių Martyną Liuterį taip suplakant, sumaišant šią šventę su prosenovine Šv.Martyno diena. 

Mažojoje Lietuvoje Šv.Martyno diena – lapkričio 11 d. – buvusi itin švenčiama bei minima. Tą dieną iki pat XX amžiaus pradžios Klaipėdos krašte baigdavosi žemės ūkio samdinių samdos laikas. Šeimininkai su samdiniais stengdavosi kuo geriau atsiskaityti, surengdami ypatingas vaišes, kurių pagrindiniu patiekalu tapdavo kepta žąsis. 

Istoriniai šventės akcentai 

Iki protestantizmo įsigalėjimo Mažojoje Lietuvoje buvo minimas Šv.Martynas. Šv.Martynas – Turino vyskupas 315 - 400 metais gyvenęs Italijoje. Kilęs iš Vengrijos, jaunystėje buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip geras karys, bet ir kaip žmogus užjaučiantis bei padedantis vargšams. Pasakojama, kad sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą per puse ir atidavė sutiktajam. Naktį jis susapnavo Kristų, apsigobusį  ta apsiausto puse.  

Liuteroniškajame kalendoriuje lapkričio 11 d. žymima nuo 1483 m. Šios dienos išvakarėse gimė Martynas Liuteris, didysis bažnyčios reformatorius. Jo garbei vardą gavo ir Martynas Mažvydas, pirmasis lietuviškosios raštijos pradininkas. 

Per Šv.Martyną svarbiausia su visais atsiskaityti 

Nuo feodalizmo laikų lapkričio 11-oji – Šv.Martynas – skolų ir įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Senovėje tądien buvo atsiskaitoma, atpilant javais, renkami kaimo seniūnai (Mažojoje Lietuvoje vadinti šepiais), ginčų teisėjai. 

XVI a. karčemininkai per Šv.Martyną turėdavo sumokėti feodalinių valdų administracijai karčemos laikymo mokestį. XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo Šv.Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Lietuvininkų krašte nuo seno kiekviename didesniame ar mažesniame ūkyje buvo auginamos žąsys. Sako, prieš šventą Martyną jų būdavo galima įsigyti dideliuose Klaipėdos krašte rengiamuose jomarkuose. O svarbiausia tai, jog per šią šventę laikytasi tradicijos atsiskaityti su samdiniais, t.y. visiems, net piemenėliams padovanoti po gyvą žąsį. 

Šv.Martynas žinomas ir svetur 

Lapkričio 11-oji Vokietijoje minima kaip Šv.Martino (liet. Martyno) diena. Legendos ir čia byloja, kad senovės Romos karys, vardu Martinas, paaukojo savo gyvenimą vargšams. Jis liovėsi kariauti, pasikrikštijo, o vėliau tapo vyskupu. Tradiciškai Vokietijoje Šv. Martino dieną sutemus gatvėmis traukia vaikų, nešančių žibintus rankose, eisenos. Priešakyje ant žirgo joja simbolinis šv.Martinas. 

Šią dieną su samdiniais atsiskaitoma ne tik Mažojoje Lietuvoje. Atsiskaitydavo Austrijoje, kur tą dieną baigdavosi ir gyvulių ganymas ganyklose. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį. Matyt, kad šiuo laikotarpiu gyvuliai buvo skerdžiami ir kitur, nes, pavyzdžiui, Suomijoje yra paprotys Šv.Martyno dieną kepti riebius kraujinius kruopų vėdarus. Lietuvoje tokie vėdarai būdavo kepami tik skerstuvių progomis. Serbijoje iki šių dienų išlikęs paprotys per Šv. Martyną valgyti keptą žąsį, ir tyrinėtojai tai laiko kažkokio senovinio aukojimo atgarsiais. 

Mažosios Lietuvos gyventojai augindavo daug žąsų, jomis atsiskaitydavo ir per Šv. Martyną.

Šv.Martyno diena - paskutinė rudens šventė 

Šv.Martynas Mažosios Lietuvos gyventojams – paskutinioji rudens šventė. Didžiojoje Lietuvoje švęstas Simajudas. Tai derliaus nuėmimo pabaigtuvės, šiltojo metų laiko palydos sutapdavusios su didžiausiu rudens turgumi, taip pat vadintu Simajudu. Bet ši šventė švęsta kitoje Lietuvos dalyje, ten kur labiau išvystyta žemdirbystė, ir data jos buvusi kita – spalio 28 –oji. 

O mūsų aptariamame krašte, sulaukus lapkričio 11 – osios (data įvairuoja, kai kuriuose šaltiniuose minima lapkričio 10, 12) žinota – žemę reikia palikti poilsiui Jau nebegalima nei arti, nei akėti, nei kasti. Tądien baigiasi ir piemenėlių vargas – ganiava. Apie tą laikmetį byloja ir priežodis: „Šv.Martynas tvartus uždaro, Šv. Jurgis juos atidarys....“ 

Pabaigus lauku darbus, nebereikėdavo anksti „su gaidžiais“ keltis. Todėl gaidį aukodavo dievybei, globojančiai gyvulius. Šią senovinę baltų apeigą liudija latvių dainos ištrauka: „Martynui gaidį kirtau devynskiauteri, - lai lekia mano žirgas devyniais keliais!“ 

Tai ir piemenėlių šventė arba sniego šauktuvė 

Po Martyno jau ir didesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Pasakojama, kad jei piemenukai likdavę be kerdžiaus priežiūros – prisimanydavę daug išdaigų, imdavęsi ir burtų, tam, kad greičiau pašaltų, pasnigtų ir po laukus bastytis nereikėtų... 

Apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį. Tai žiemos šauktuvės. Baltas beržas, baltas oželis – greit visur bus balta… Du piemenys imdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį ir todėl visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turėdavo įsikąsti ožio uodegą. Kiti eidavo vorele iš paskos ir dainuodavo: „Aš oželis nabagėlis, man barzdelė kaip šluotelė…“ Eidavo tris kartus, ta kryptimi, kaip saulė keliauja aplink dangų.  Taip tikėdavo, kad paspartins laiką – priartins žiemą. Ir sakoma tai pasitvirtindavę, -vėliausiai už trijų dienų pasnigdavę.

Lietuvininkų krašto žmonėms šventasis Martynas be keptos žąsies neįsivaizduojamas. Etnografai mano, kad tai lyg ir savotiškos metų užbaigtuvės, atitinkančios šių dienų Kalėdas. Tad ir Martyno dienos vaišes galima prilyginti kaip savotišką pasiruošimą Kalėdoms. Tądien kepdami žąsis, žmonės tarsi patikrindavo, ar per Kalėdas jos bus pakankamai riebios, ar dar reikėtų papenėti.

Šią dieną galime sužinoti kokia bus žiema ir ne tik... 

Nuo Martyno jau pradedama laukti Kalėdų. Tądien lietuvininkai bandydavo sužinoti, koks oras bus per Kalėdas, ar teks kęsti šaltą žiemą: „jei Šv. Martynas - su ledu, tai Kalėdos - su bradu“; „jei Šv. Martynas - su bradu“, tai Kalėdos - su ledu“; „Martynas ant ledo - Kalėdos ant vandens“. Tikėta - jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema. Žąsį iškepę su obuoliais pasitiekdavo šventiniam stalui. Iš žąsies krūtinkaulio irgi galima paspėlioti apie žiemos orus: daugiau baltos spalvos – daugiau sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių. Apskritai Šv. Martynas yra svarbi sezoninės orų kaitos riba. Po jos prasideda priešžiemis, ir... nežinomybė... 

Klaipėdos krašto kopūstienė su žąsiena 

O pabaigai, kopūstinės su žąsiena receptas. Sako, kad jei per Šv.Martyną ant stalo jos būsią, visus metus nieko netrūksią: 

Į didelį puodą sudėdavo pusę žąsies, susmulkintos mažesniais gabalais, supildavo 3 litrus vandens ir 10-15 min. pavirdavo, nugraibydami susidariusias putas. Paskui 1,5 kg. raugintų kopūstų nusunkdavo (jei būdavo labai įrūgę, perplaudavo), dar kartą smulkiai supjaustydavo, sudėdavo į puodą, įdrėbdavo apie 100 g. pomidorų tyrės, kelis laurų lapus, kvapiųjų pipirų ir, gerai uždengę, troškindavo apie valandą laiko. Kol sriuba troškindavosi, keptuvėje ant žąsinų taukų (galėdavo būti ir nugraibyti nuo verdančios kopūstienės) pakepindavo 150 g. smulkiai supjaustytų svogūnų ir 150 g. burokine tarka sutarkuotų morkų, suberdavo į kopūstienę, ją dar pagardindavo druska ir dar pusvalandį troškindavo. Patiekdavo patiekalą lėkštėje su žąsienos gabalu, atskirai duodavo virtų bulvių. (Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto A.Vincento Sako receptas). 

Nuotrauka iš kaupiamo Salos etnokultūros ir informacinio centro archyvo.