Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 gruodžio 22d. Nr. 22 (118)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Klausykite dabar, kaip senieji lietuvininkai dideles šventes laikė

Planuojami kultūros renginiai

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Lietuvininkų šeimose viena svarbiausių ir didžiausių švenčių buvo Kūčios ir Kalėdos. XIX a. Napoleono armijos kareivis, belaisvis slovėnas Andrejus Pajkas, dirbęs pas ūkininkus, savo prisiminimuose rašė, kad per šv. Kalėdas tris dienas žmonės nieko nedirba ir šias šventes mėgsta švęsti...

Ir ankstesni, ir vėlesnis istoriniai, etnografiniai šaltiniai patvirtina - Kūčių, Šv. Kalėdų labai laukta, joms ruoštasi iš anksto...

Ritualinė Kūčių vakarienė minima jau 1573 metų Volfenbiutelio postilėje. Ten užsimenama ne tik apie šią, lietuvininkų krašte buvusią šventę, bet ir pasakojama, kad lietuvininkai tą vakarą buriasi su kuciamis, žirniais ir kviečiais medumi sumaišytais, tam, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno. Iš seniausių laikų atkeliauja kucos, koczios, kočės, kuočios. Ir šie pavadinimai kildinami iš viduržiemio ritualinės vakarienės patiekalo kukkia (gr. pupos). Kūčios siejamos su senoviniu ritualiniu vėlių vaišinimu. Pasirodo, jog vėlėms specialų patiekalą iš virtų žirnių, užpiltų vandeniu ir sumaišytu su medumi, gamindavo.

Kūčių dieną niekuomet nedirbdavo sunkių darbų, neverpdavo, bijodami, kad tokie veiksmai gali pakenkti ateinančių metų derliui.

Tą vakarą lietuvininkai, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, prie stalo susėsdavo vakarinei žvaigždei užtekėjus. Skirtumas toks, jog dauguma lietuvininkų buvo evangelikai liuteronai, tad pasninko, taip, kaip katalikai, nesilaikė. Kūčių dieną valgydavo sausus virtus žirnius, vakarui gamindavo ir „ypatišką“ valgį – rainus žirnius, gardintus mėsos padažu. Ant stalo, dengto baltutėle staltiese, klodavo ilgų ir trumpų smilgų, dėdavo dvylika patiekalų, bet mažomis, nedidelėmis porcijomis, Visus ant stalo esančius valgius stengdavos suvalgyti, o likusiuosius išbarstydavo kalbėdami: „Mielos kuočės, kuom turiu, tuom ir drebiu“.

Pasakojama, kad „Kūčios vakare senieji žirnius nušutindavo ir tą vandenį ant šiaudų kūlio perpylė, paskui ėjo jie į sodą ir su tais šiaudais medžius apraišiojo, kad ant kitomet daugiaus obuolų ir grūšių užderėtų ir, kad raganos neateitų iškadą padaryt.“

Vyras ir žmona kartu suvalgydavo obuolį, tikėdami, kad šeimoje vyraus meilė ir sutarimas.

O tada ateidavo laikas burtams. Merginos į namelius atsinešdavo gaidį, kiekviena prie savęs paberdavo grūdų ir žiūrėdavo prie kurios gaidys prieis palest, iš kurios krūvelės lesdavo, ta žinodavo – kitais metais ištekėsianti... Bėgdavo laukan, klausydavos garsų. Jei girdėdavos šunų lojimas, tikėdavo, kad bus geri metai, iš tos pusės būsiąs jaunikis, jei lojimo negirdėdavo, žinodavo – bus vieniša. Jei išgirsdavo kalimą tai buvo pranašas, jog artėjantys metai būsią sunkūs, o jei vėjas švilpdavo –  reikšdavo, kad kišenės būsiančios tuščios.

Vėlesniais amžiais lietuvininkų krašte Kūčių vakarą visuomet puošdavo eglutę, ją įžiebdami su paskutine adventinio vainiko žvakelės ugnele. Eglutę dabindavo namuose darytais žaisliukais, kabindavo ir obuolius, virtus saldainius… Vakare į namus atkeliaudavęs Kalėdų senis, vaikų klausinėdavo katekizmo tiesų, prašydavo padeklamuot eilėraštį, paskui apdovanodavo. Kalėdų senis su namų šeimininku būtinai išgerdavo vyno, romo…

Kūčių vakarą lietuvininkai žinojo: „per visą naktį žiburys turi degt; kas nor gal gult, ir kas nor gal imt knygas“. Tad vieni Kūčių naktį nemiegodavo, o skaitydavo, giesmes, kiti eidavo miegot.

Kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos

Kalėdų rytas buvęs kitoks. Kalbininkai šią šventę kildina iš lotynų calendae, gauto per rytų slavus, o istorikai mano, jog šventė kilusi iš kažkada buvusio papročio Kalėdų išvakarėse per visą kaimą tempti kaladę, kryžkelėje ją sudeginant. Tuomet tikėta, jog sunaikinamas visų metų blogis ir užtikinamas geras būsimų metų derlius. Pačios Kalėdos iki pat XX a pradžios traktuotos ir laikytos senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia. Švęsta tris dienas. Pirma diena buvusi itin šventa, ryte stengtasi kuo anksčiau atsikelti, mat tikėta, kad „kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos“. Rytas prasidėdavo savotišku ritualu. Tėvas sustatęs visus nusipraususius ir šventiškai apsirėdžiusius šeimos narius į eilę, sakydavo: „Mano sūnau, paskaityk, ką tu gali“. Taip vaikai skaitydavo kiek galėjo ir mokėjo, o paskui kiekvienas, net nemokantis skaityti sulaukdavo dovanų...

Kalėdų rytą visuomet laukdavo šventiniai pusryčiai: pečenkos (kepsniai), dešros, kepta žąsis arba antis, branvynas (degtinė), alus ir zupė (sriuba). Būtinas Kalėdų patiekalas – šiupinys su kiaulės koja. Būdavę pyragų, obuolių...

Vėliau, po pietų (dvikalbėse parapijose lietuvininkams pamaldos visuomet vykdavo popiet), kai visi būdavo linksmi ir „pakajingi“, keliaudavo į bažnyčią.

Antrą diena būdavusi kitokia, skirta „kieminėjimuisi“. Tilžės, Raganės apylinkėse jauni vyrai papuošdavo savo žirgus, jodinėdavo po kaimą, lankydavo gimines, linkėdavo sveikatos, gero javų derliaus. Susitikę su kitais raiteliais eidavo lenktynių. Vakare jaunieji keliaudavo į šokius. Čia vieni tyrinėtojai pasakoja, kad muzikėlė grodavusi, kiti teigia, jog šokdavo, dainuodavo, žaisdavo įvairius žaidimus, bet vakarėliuose nei grodavo, nei gerdavo.

Senieji lietuvininkai svečius priiminėjo, ar patys vienas pas kitą į svečius ėjo, lankydavo kaimynus, gimines. Pasakojama, kad ir į karčemą keliaudavo, ten branvyniu vaišindavo ir kortomis lošdavo.

Nuo Kalėdų antrosios dienos prasidėdavo ir persirengėlių, Šimelio šokdintojų, vaikščiojimai, kurie trukdavo iki Trijų Karalių dienos. Šyvį vaidindavęs vyras šokdavo per stalą, ir, jei tai jam sėkmingai pavykdavo, gaudavo pyragų, lašinių, dešros. Šyvio šokdinimas užtikrindavęs mirusiųjų vėlių ramybę.

Per Naujuosius skelbdavo kiek gimė bostrų

Naujųjų metų išvakarėse lietuvininkai visuomet maudydavos pirtyje, tikėdami, kad į naujus metus įeisiantys švarūs. Tą vakarą valgytos riebiosios kūčelės. Ta proga kviestos ir mirusiųjų vėlės. Pagrindinis patiekalas, kaip ir per Kalėdas, – šiupinys su kiaulės galva. Pasisotinus tokiu maistu tikėta, kad visus metus mėsos netrūksią. Kai kuriose Mažosios Lietuvos vietovėse vaikščiota persirengus žvėrių kaukėmis, senuosius metus simbolizuojančiu seniu, o naujuosius – jaunikaičiu. Sveikindamas jaunikaitis visiems linkėdavo, kad netrūktų taukų puoduose ir grūdų aruoduose. Senuosius metus išvarydavo po kaimą tampydami kaladę. Tą dieną, per pamaldas, kunigas paskelbdavo ne tik kiek praėjusiais metais gimė, mirė, susituokė žmonių, bet ir kiek mergos susilaukė „bostrų“ – nesantuokinių vaikų. Iš bažnyčios visi skubėdavo namo, tikėdami, kad tai užtikrins greitą pavasarinių lauko darbų apdirbimą. Naujųjų metų dieną linksminos ir stengėsi pamatyti baltą arklį, mat šis užtikrindavęs visapusišką laimę bei sveikatą.

Papuoštos eglutės - iš Šilutės gėlių salono "Kvietkelis". Darbų autorė Sonata Valaitienė.

Atgal...