|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2010 rugsėjo 8d. Nr. 15 (110) |
|
|
Birutės Gaigalienė eilėraščiai |
|
Rudens drobelė
Rugpjūčio ryto šviesa Skamba lašuos rasos, Glosto pakrantę banga, - Tuoj rudenėlis atjos.
Saule, sustoki, kur gi tu!? Nutrūks, kaip siūlas diena. Dar pasėdėkim kartu Po ta šilta pušele.
Virpa šviesa žvaigždžių Rugpjūčio nakties šnabždesy, Valtį žodžių sunkių Skandina upė gili.
Paukščių vaikai dideli, - Kregždė, ar grįši namo? Laukia keliai tolimi, Šiluma žemės kitos.
Migla lyg drobulė rudens Slenka takeliais laukų. Vasaros džiaugsmą uždengs Ir drėgną sruogą plaukų.
Rugsėjis
Naktys su rudenio žvaigžde, Spindesys pirmutinių šalnų. Palydėk į aušrą mane Dar neužmirštu mūsų taku.
Eina šiltas rugsėjis šalia, Paskutinės saulutės delne. Už beržynų šviesioj migloje Lieka metų sidabro gija.
Lesa paukščiai iš mano delnų, Karčios uogos šermukšnių rausvų, O rugsėjo lėktuvai balti Pasiklydo žvaigždėtam kely...
Šventas žodis Lietuva
Atsiminimuose vaikystės, - Gervės, skrendančios Prieš aušrą. Paprastų, mielų kaimynų Prieblandoj tyli šneka. Šventinio Velykų ryto Bažnytėlės varpų gausmas. Vaiko širdyje toks tyras, Šventas žodis Lietuva.
Atsiminimuose jaunystės, - Grįžtantys pieva rasota. Pats žydėjimas, o laimė Karo vėtrų plakama. Nuo ugnies, mirties, Nuo skausmo Širdimi skaudžiai randuota, Išdidumo mus išmokė Bočių žemė Lietuva.
Gal ne viską beatleisim, Nors sugėrė žemė kraują. Mūsų skaudžiai išgenėta Ir suluošinta karta! Baltą kelią lyg rietimą Motinos ranka vynioja, - Basomis juo, keliais eisim, Švaria sąžine rytojun. Kaip kadais tėvų seklyčion, - Tavo meilėn, Lietuva.
Duok, Dieve!
Sako, - Ir kas geras buvo. Ne mums neramioj žemelėj Viens kitą teisti. Mes nardom savo rūpesčiuos, Kaip žuvys Gal nemokėdami Ar nenorėdami atleisti. Skaičiuojam nuodėmes kaimynų Nors mažytes, Sau valtis Tik gerų darbų prikraunam... Duok, Dieve, Kad greičiau išauštų rytas. Širdimi ir sąžine ramia, Kad ir skylėta kepure, - Toks nuoširdus Ir jaunas!
Grįžimas
Tarsi bitės Po svetimą pievą Išsisklaidė Neramūs vaikai. Žydi kaštonai, Jazminai, ievos, - Iš kelių tolimų Ar pareis? Atidarys langą Auštančiai dienai, - Sode paukščių Džiugus klegesys! - Apkabinkit, namai, Buvau vienas, Meilės žodžiai Tenai svetimi. - - - - - - - - - - - - Seno šulinio Svirtis linksta, Delnuose Krištolinis vanduo, Kiemo smilga, Akmuo prie slenksčio, Namų duonos Pasiilgau juodos...
***
Dieve, dar leiski su Tavim būti, Žemėje mano, dar leisk! Bausi ar glausi. Tikiu, geroji, Tavo širdis atleis.
Šviesią svajonę Žvaigždėtų tolių Išsinešiu. Su savo kregždėm Į Tavo sodus Sugrįšiu.
O gal aš paukštis? Mokėjau džiaugtis Ryto šviesa, Iš Tavo rankų Nerimo vėju, Kalnų šviesa.
Leiski pajusti Tavo didybę Žiede obels. Dovanok šiltą Vasaros skrydį, Kai miškai pagels...
Ufonautai
Kur tu, mano meile, Tėvyne. Po žalių miškų kepure? Dalinasi Tave Kaip radinį. Laukuose pilką akmenį Ir tą priglobtų. Kas žino, kas po juo, Jame, po jo žeme? O laukai skuba! Ne jis, o mes, Per lieptus svyrančius, Kad tik pirmi! Kas dar išlikę Neapžiota, - Jau dusdami. Pikti, kuproti... - - - - - - - - - - - - Tėvyne, čia gimėme, užaugome, Svajojame ir džiaugiamės Tavo ežerais, Gulbių sparnų šlamesiu, Pievų rasa saulėtekyje... Kas pasakys, kada Ir kodėl tapome Savai žemei Lyg svetimos planetos Ufonautai?! |
||
"Šilainės sodas" © 2010 m.