|
NAKTIS. BUVIMAS PASIKLYDUS.
Tada maniausi sau
turįs du brolius
ir Liūdesį, ir Rudenį,-
gal būčiau rūkęs,
degtukus užliejo
jaunėlis brolis lietumi vidurnaktį.
ECH
Laužaduobė - peleno laikrodis
sklidinai pribyrėjo
nei šviesos
nei kaitros
tik girgždėjimas
tarp dantų
sąnariuos
tarp vokų
kelčiaus eiti namo
neturiu
nei lazdos
nei terbos
ech per patį liepų žydėjimą
sudeginau
savo kelionių batus
kaip grįšiu basas.
***
Taip blausiai švietė priešaušris,
aušra
iš po jo kūno ritos,
subuvę, sugulėję mums tada
jie dovanojo rytą.
Nors buvo drėgnas, markatnas, tiek to
juk matės kelias,
ir ėjom juo,
ir būtum ėję,
bet avelės
apstojo iš visur ir klausė vardo,
mes nežinojom ką sakyti
ir pavargom.
Baltų Dievai baudžia apsikrikštijusius
lietuvius
1992 metų Kalėdos
Pusnynai nebaltuos,
tik lips prie kojų molis,
nebus žirgų, nei rogių su varpeliais,
ir piktas šaltas metgalio vanduo
plaks veidus mums ir išmaurotą kelią.
Lyg veidrodin balon
mėnulis žvelgs liūdnai
taip moka vien tikrasis Dievas,
visų bažnyčių tarpduriuos apaštalai
loš kortomis iš mūsų sielų.
Ne mums tas Kristus, kur užgims,
ir Juozapas ne mūsų brolis,
toli žvaigždė Betliejaus, ji kitiems,
vanduo į veidus ir po kojom molis,
kol neišmoksim laukti skelbiančių ženklų,
kad devynragis elnias atabėga
atsikartojimo viltis ant jo ragų
ir lyg šviesa ano pasaulio - sniegas.
Bus vakaras, teks būt jam mėlynu
Monitorius užgesta
ir matau save
viena akis ir pusė nosies
gyvenimas prapuolęs miglose
pareina iš tenai
pro stiklą ropščias
atsigula ant kelių kaip šuva
patogiai susirango
atsidūsta
taip tyliai viskas baigias - vien migla
ranka dar rašo
kol nudžiūsta.
Virpantis vakaro trioletas
Vakaras.
Liepžiedžiais byra dulkelės šviesos,
iš kur tiek tylos, nesuprasi.
Ašara
virpanti vasara - vis dar namuos.
Vakaras.
Liepžiedžiais byra dulkelės šviesos.
Plaukia
pievom link miško tingūs garsai,
Stovi, jauti, jau greit jų tamsoj neberasi.
Vakaras.
Liepžiedžiais byra dulkelės šviesos,
iš kur tiek tylos, nesuprasi.
Dabar rytas
Metaliniais tilto turėklais
viens po kito,
kitas,
vėl viens
šalto rūko lašeliai ritas
atspindėdami rytą aniems
susigūžusiems vėjų paukščiams
ant turėklų
prie kito viens
tupi, žiūri - per rūką aukščio
nematyti, tenka šlapiems
nežinoti, pas ką atsirito
nesibaigiantis, tirštas Dabar...
Išsižiojo vienas,
iškrito
ilgesingas, pratisas Karrr.
***
Šilkšnosparnis lakstė po dangų,
į debesį atsispirdamas.
Šaltanagiai užpuolė mane,
atsibeldę iš pelkių, iš smirdančių.
Oi raudojau po apskritu mėnesiu,
Oi teisybės šaukiaus.
Šilkšnosparnis šilko sparnu
pamojavo
ir nurimau.
Peizažas su šunim
Pusę drobės baltai
toks bus sniegas
kitą pusę juodai
kaip dangus
visada taip piešiu
žiemos naktį.
Paskui sėdžiu sau
tarp balto ir juodo
oranžine nuorūka pasišviesdamas
kartais šunį paleidžiu lakstyti
geltoną
juodu snukiu.
***
Pabudmetis suvėlė plaukus,
Pernykštėj žolėje šiurena,
Net balos plačios telkšios balos,
Ir tos pavasarį srovena.
Aukštielninkas guliu, matau, kaip plaukia,
Girdžiu jau pirmą kartą gieda.
Pabudmetis prie mano kojų
Putotom lūpom žiemą ėda.
Raštas. Iš pradžių.
Jau atsimerkit.
Atsiliko tolynų toliai,
nebesiveja šaltosios žemės,
šokančios dvasios lietaus mus paleido.
Kalbėkitės.
Prirašytas raudonu rašalu
amžinasis prakeiksmų lapas
gyvastim užkalbėtas,
aukštai užskraidintas
ir užtrenktas.
Tik daugiau jokių rašmenų!
Nė minties, nė užuominos!
Parodysiu, kaip parašyti
klausiantį laišką žvilgsniu,
eilėraštį žingsniais,
laimės nuojautą lėtu lytėjimu,
kaip pašokti kūno pagundą.
Iš tolo, lengvom vėjo rankom,
akimis, pro žiedlapius, veidu...
Pradėkim.
Kas pirmas?
Kurstymas
Ir dar
gali pameluoti
kad paskambinsi
raktų ryšuliu
ir patikėję tavo galia
atsivers visi autobusai
tik šiukštu nejuokauk apie mirtį
su ja reikia geruoju
ir nutylėk
kad visos spynos jau pakeistos.
2004-ųjų Kalėdos
Taip tylu, kad girdisi, kaip juda priešai per
miegus,
ir šunys jų neloja.
Taip tylu,
kad buvusius draugus debesų kalnai užstoja.
Taip tylu,
kad žvaigždės nežiba, tik šnara.
Taip tylu.
Ir taip negera.
***
Mėnulis kaip šuo
Prisirišęs ar pririštas
Žaldoko akmuo
Salyklui pasvilinti
Burės bangų
Laivams nuskandinti
Smėlio akimirka
Tam prisiminti
Tek teka nuteka
Tekšt išsitaško
Parašo rašalas
Ant lapo krašto.
Pabėgimas
Vasario vėjai
lašinius supa už lango,
naktis bemėnulė, -
ir zylės jų neaplanko.
Muškit, blaškykit
po patalus mano kūną,
džiaugsmo iš keršto geiskit,
tik manęs ten nebūna.
Aš ten, kur zylės,
bukučiai, geniai, svirpleliai,
lašinius savo lesu,
ir atimti negalit.
***
Nugirdžiau samanas alum,
Pats nuo jų šėlsmo pasigėriau,
Užaugusios sulig dangum,
Užstojo kelią marių vėjui.
Ech ūžė samanų giria,
Ech gyrėm gerą alų,
Veltynių ėjom, kirmėlės
Ilgos neradom galo.
Kai atsipeikėjom, rytuos
Raudonai sirpo saulė,
Ir pavydėjom patys sau
Praėjusios apgaulės.
Vasaros nuojauta
Kažkas pasikeitė
tekėdamas mėnulis
kaskart užkliudo galvą
kažkas atsiskleidė
nors šaltas rūkas
nulaižo rūbų spalvą
dar kelios dienos
ir aitriu gurkšniu
nugersiu šitą būtį
paskui išeisiu į laukus žalius
išeisiu ir nugriūsiu.
***
Šitiek metų jau gyvenu
ir Jeruzalė buvo ir Tebai
marios purvo karų ir mergų
iš viduramžių verčiasi
nieko
nepasiėmiau ir neturiu
tūkstantmetė tematė vienatvė
kaip keliauju
kaip pavargstu
va dabar įsukau
Lauko gatvėn.
Rašymo menas
Tada pasirodė,
kad mano eilėrašty,
bus per daug žodžių,
ir pusę išbraukiau.
Tuose, kurie liko,
kai braukymas baigės,
per daug buvo raidžių.
Dar per daug buvo
brūkšnių ir kablelių,
dvitaškių, daugtaškių,
rūtų šakelių, -
gražiau bus be jų.
Ir be garsų
tegul būna tylu.
Tada viską perrašiau.
Kiek vietos parašui! |
