Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2007 vasario 13d. Nr. 3 (26)

Archyvas

PASAKA
(Erikučiui) 
 

Kur ta pasaka gyvena?

Kur ugnelę ji kūrena?

Gal miške sau verda sriubą?

Pas vaikus vis bėga, skuba.

Mus ji myli ir pamoko,

Dovanoja linksmo juoko,

Lydi mažą, lydi senų –

Pasakėlė tam gyvena.

Kai naktelė žemę gaubia

Ir kažko širdelę maudžia,

Pasakėlė pro langelį

Pas mane suranda kelių.

MOKYTOJAI BRONEI ČIUŽIENEI

Kartais patys mes

Pavasario nematom

Mokydami grožį pastebėt,

Gražų žodį žmogui pasakyt

Ir net tyliai, tyliai patylėt.

Ir kasdien keliai tie patys -

Žodžiai iš širdies gelmių,

Kad žmogus po mūsų neužmirštų

Tėviškės šviesių žvaigždžių.

AIDAS

Gili versmė, atklydus iš svajonės,

Vaikystės žaislas girios pakrašty.

Iš naujo atrastas

Ir suprastas iš naujo,

Kaip mūs gyvenimas

Suvoktas, kad esi.
 

DEPRESIJA

Tarsi upokšnis teka gyvenimas

Lydimas saulės, audrų ir sniegų.

Lyg kokia šventė ir darbo dienos

Viskas ateina, viskas laiku.

Ir toks bejėgis prieš laiko sruvenimą,

Ir toks galingas kartais jauties.

Priimkim kaip dovaną savo gyvenimą

Ir nepraraskim niekad vilties.

Ir džiaukimės pirmu gėlės pražydėjimu,

Paukščio čiulbėjimu ant obelies,

Ir neminėkime skaudžių išgyvenimų,

Dalinkim meilę savo širdies.

Į lietų, į rūką, į dienų šalčiausią

Neškimės džiaugsmą kartu,

Sau vis padėdami, pasišaipydami

Eikime drąsiai savo keliu.

* * *

Ak tos dienos paklaikę

Lyg vėjas -

Čia pavasaris,

Čia vėlei ruduo,

O nespėjome,

Tiek daug nespėjome,

Ak sustoki, laike, sustok!

Ir tos vasaros bėga pro šalį

Ko taip skuba...

Kas pasakys?

Ir žmogišką nelemtą dalią

Kas išverks, kas išsakys?

Įsiklausę į širdį neramią

Į jaunystę sugrįžtam dažnai,

O diena ir labiausiai miglota

Priklauso tik tau, tik vienai.

ŽMOGAUS GYVENIMAS

Žmogaus gyvenimas –

Tai amžinas laukimas

Kažko nepaprasto,

Kažko svajoto

Ar išburto.

Žmogaus gyvenimas –

Kasdienis atgimimas,

Naujiems darbams

Ir skausmui, aukai,

Pašaukimui.

Žmogaus gyvenimas –

Tai nuolatinis ilgesys

Ir nesuvoktas

Amžinybės šauksmas

Erdvėj žvaigždynų.

Žmogaus gyvenimas –

Tai gėrio ir palaimos

Supratimas.

KRIAUŠĖ

Keturi kamienai

Rėmė dangų

Ir žydėjo švytinčia pusnim,

Ir augino derlių

Sotų, brandų,

Ir Kalėdų stalą šildė

Vasaros ugnim.

Siautė audros,

Darganos beširdės,

Liko trys kelmai

Ir tu viena.

Ir žydėjai, ir kilai į dangų,

Šildei mūs vaikystę

Vasaros kaitra.

NEMIGA

Atsikelsiu, nueisiu prie lango –

Mėnesienoje maudos laukai.

Ir draiskanos pirmojo sniego –

Sidabriniai žemės plaukai.

Tyla ir ramybė aplinkui

Laiko žemę ant savo sparnų.

Ir jaučiu, kaip smiltis po smiltelę

Bėga laikas tarp mano delnų.

Ir tas laikrodis garsiai taip tiksi,

Ir toks vienišas žemėj jauties,

Gal minutės tos tylios ir ramios

Teikia žmogui daugiausiai vilties...

Jau seniai visos žvaigždės išblėso

Ir klausausi savo širdies,

O žemę apglėbusi laiko

Stebuklinga ramybė nakties..

NEMYLĖJAI

Nemylėjai nemylėjai nemylėjai...

Nebuvai užuoglauda jaukia.

Tik savęs gailėjai ir gailėjai

Ir sakei, kad nelemta dalia.

O jaunystė ėjo ir nelaukė.

O gal jaunas tiktai tu buvai?

Kai gyvenimas gyventi šaukė,

Savo ateitį kitur matei.

Ir kalta, netikusi ir kvailė,

Tik vaikus gimdyti tegali...

Lig pat sielos gelmių žeidė,

Liko vien tik nuoskauda širdy.

Nebuvau aš tavo gulbė.

Na, ir nekvepėjau jazminais,

Jeigu ir nebūtų nuodėmių

Negalėjai man atleist.

Visos ugnys jau išblėsę,

Poilsio vis negana.

Bet ar pasiteisinti galėsi,

Kad mylėjai tik save?

PALAIMINTAS

Ar suprasti lemta iki galo?

Širdies gelmę išmatuot?

Jei mylėti, tai be galo.

Sugebėti viską atiduot.

O gyvenimas klastingai

Savo duoklę ima ir gana.

Abejonės širdį stingdo

Ir, atrodo, vis dar negana.

O palaimintas, nesuprastas, prakeiktas,

Su mirtim kasdiena kovoje.

Kaip sustoti, kur tas laimės raktas?

Ar ne mūsų širdyse?
 

PRARADIMAS

Numetė gyvenimas akimirką

Ir ta gi, matot, netikra.

Nyko, praėjo, sudilo

Kaip nakty mėnulio delčia.

Vien tik skausmas beliko,

Vien tik šauksmas širdies...

Juoksies ar verksi –

Niekas, deja, nepadės.

Ašaros gailestį sukelia,

Kas gi meilę grąžins?

Jeigu prakeikiau ją suteptą,

Jei ji nužydėjo kitoms...

Pavasarį obelys žydi,

Nuometu puošias ieva

Kuo gi, širdie, pasipuoši tu,

Jeigu esi išduota...
 

TAU

Kvapniausias rožės žiedas,

Lotosas ant bangos

Man šilumos ir meilės

Tavosios neatstos.

Grakščiausias paukščio skrydis,

Gūdi bangų mūša

Pradžiugina ir guodžia,

Kai tu esi šalia.

Kai už langų upelis

Švelniai, ramiai čiurlens,

Aš lauksiu ir ilgėsiuos šarmotojo rudens.

Tik džiaukis ir tikėki,

Kad laimė prieš akis,

Pavasariai ir vasaros

Tikrai tave lankys.

Atneš audrų ir skrydžių

Ir paprastų dienų -

Tik būk, tik būk laiminga -

Tau per naktis buriu.

VĖTRUNGĖ

Kaip vėtrungė vėjui paklūsta,

Taip ir mes likimo valdžioj

Ir retas kuris nepalūžta

Gyvenimo kovoj nelygioj

Ir liks tiktai nykstanti brydė

Kaip pievų rasotų žolėj,

Ir meilė lyg nuostabus skrydis,

Amžinoji gyvybės versmė

Gal raudosi prie tėviškės medžio

Kad tos šilumos nebėra?

Užžėlę vaikystės takeliai...

Tik vėtrungė girgžda sena...