Vos kelias trobas turinčiame Šilmeižių kaime, šalia miško, gyvena Teresė ir
Erikas Lorenčai. Dar taip neseniai Teresė dirbo Laučių pagrindinėje
mokykloje, kur penkiolika metų pirmųjų raidžių ir supančio pasaulio grožio
mokė vaikus Laučių Mikelio Hofmano pagrindinės mokyklos vaikus. Šiandien ji
šeimininkauja namuose ir savo jaunėlį sūnų Eriką moko to, ką pati gerai moka
- eiliuoti ir karpyti. Neseniai išleista eilėraščių knygelė "Tik ilga
ilgutėlė diena" paskatino kiek greičiau nei buvo planuota aplankyti šią
kūrėją ir susipažinti su jos kūrybiniu keliu.
Močiutė - pirmoji mokytoja
Gimė ir augo Teresė visa netoli šių vietų Kadagiškių kaime, šalia Rimžeidžių
- tarp Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio. Kaip dažniausiai ir būdavo, tėvai tuo
metu turėjo dirbti ir rūpintis namais, todėl vaikai ieškojo užsiėmimų patys.
O padėdavo jiems viską žinanti ir daugybę pasakojimų mokanti močiutė. Ji
žinojo daugybę su šiomis vietomis susijusių pasakų, padavimų ir legendų:
apie kalnelius ir apie upelius. Iš močiutės surinktų žurnalų rinkinių -
"Lurdas", "Žvaigždė" - išmoko ir skaityti. Teresė sako, kad tai buvo pirmoji
pažintis ne tik su raidėmis, bet ir su eilėraščiais. Ir šiandien ne vieną
prisimena ir sako, kad būtų labai įdomu sužinoti, kas juos parašė.
Šiandien T.Lorenčienė sakė, kad močiutė su tokia įtaiga sekdavo pasakas ar
šių vietų padavimus, kad vaikai bijodavo ir kojas nuo lovos nuleisti. Tai
buvo ne tik pirmoji pažintis su aplinkiniu pasauliu, bet ir stiprūs
emociniai įspūdžiai.
Dabar T.Lorenčienė gailisi, kad tada neužteko nuovokumo visą močiutės
išmintį ir jos sekamus padavimus užrašyti. Tai padarė jau vėliau Teresės
duktė, kai studijavo Klaipėdos universitete. Tik ji jau užrašė perpasakotus.
Mokytojai nulėmė gyvenimo kelią
Į mokyklą atėjo jau išmokusi skaityti iš senų, močiutės turėtų smetoninių
žurnalų. O kad Teresė pasirinko mokytojo profesiją, turi būti dėkinga savo
pirmajai mokytojai Bronei Čiužienei. Iki šiol ji išliko mokytojo idealas.
Jos pamokos buvo labai įdomios ir kūrybingos. Labai šviesiai šiandien Teresė
Lorenčienė prisimena ir Žemaičių Naumiesčio lietuvių kalbos mokytoją
Jukonienę. Greičiausiai po jos pamokų ir kilo noras būti panašiai į jas ir
baigusi mokyklą pasirinko mokytojo duoną.
Iš pradžių studijavo tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Tiesa,
vienerius metus studijavo fiziką. Po jų pertrauka dėl sveikatos. Toliau
tuometinė Kapsuko pedagoginė mokykla. Ją pabaigus, vėl į Šiaulius. Čia įgyta
Pedagogikos ir psichologijos dėstytojos kvalifikacija.
Savarankiška pradžia Vilkijos vaikų darželyje. O vakarinėje dar lietuvių
kalbą ir fiziką dėstė. Grįžusi į Šilutę dirbo Žibutės darželyje, Pirmoje
vidurinėje mokykloje, Grabupiuose, Laučių pagrindinėje mokykloje. Čia ėmė
dirbti pradinių klasių mokytoja ir dirbo penkiolika metų. Nuo šio rugsėjo
mokytoja T.Lorenčienė paliko mokyklą.
Kūrybinga mokytoja
Be savo tiesioginio darbo T.Lorenčienė ilgą laiką turėjo karpinių ir dramos
būrelius. Karpiniai ją lydėjo taip pat nuo vaikystės. Jų išmokė taip pat ta
viską žinanti ir mokanti močiutė. Tai labai pravertė dirbant mokykloje. Ji
pasakojo, kaip ne kartą tekdavo vaikų
dėmesį sutelkti, panaudojus šį sugebėjimą. Čia pat klasėje savo mokiniams ji
kiekvienam iškarpė (pavyzdžiui) po briedį. Juos davusi paprašė nuspalvinti.
Vėliau dar kelios užduotys ir vaikai susitelkė darbui. Kad būtų aiškiau ji
išties be jokio pasiruošimo per kelias akimirkas iškirpo keturis briedžius.
Kūrybingumas vertė pasinaudoti ir eiliavimo sugebėjimais. Ji prisiminė, kai
negalėdama išmokyti sudurtinių žodžių parašė nedidelį vaidinimą. Jame
įvairūs veikėjai vartoja tokius žodžius. Mokiniai su malonumo patys vaidino
ir mokėsi bei mokė šių sudurtinių žodžių savo bendraamžius. Vėliau šitas
vaidinimas buvo panaudotas ir kitų rajono mokyklų mokytojų.
Kiek parašė vaidinimų vaikams - negalinti pasakyti. Šiandien ji yra
parengusi knygą "Mes vaidiname ir deklamuojame". Joje yra aštuoniolika
vaidinimų. Gaila, bet jau penkerius metus knyga yra ruošiama spaudai ir vis
dėl įvairių priežasčių niekaip negali išvysti dienos šviesos. Tai labai
skaudina, nes čia esančiais vaidinimais galėtų pasinaudoti ne vienos
mokyklos dramos būreliai. Jie parašyti įvairių žinomų pasakų motyvais, yra
ir jos pačios sugalvotų siužetų.
Eiliuoti labai lengva, karpiniai puošia jos gyvenimą
Beveik visi knygoje sudėti vaidinimai yra eiliuoti. T.Lorenčienė sako, kad
jei reikėtų parašyti paprastą pasakos neeiliuotą tekstą - tai būtų ne taip
jau paprasta. Nuo pat vaikystės lengvai rimuojanti, parašė ne vieną
eilėraštį. Ji turi sueiliavusi ir beveik visus močiutės sektus padavimus.
Vienas jų apie Rusnę - yra tik ką dienos šviesą išvydusioje savo jėgomis
leistoje knygoje. Šioje knygelėje, kuriai išleisti savo santaupas atidavė
sūnus Erikas, yra jos patys gražiausi ir šilčiausi eilėraščiai. Paklausta,
ar sunku rašyti, T.Lorenčienė sakė, kad net negalinti pasakyti, kaip tai
vyksta. Kartą Erikas, kai kartu ėjo per laukus į mokyklą, paprašė, kad mama
parašytų jam eilėraštį. Per pietus ji sėdo ir parašė. Tiesiog ėmė ir perrašė
galvoje gimusį eilėraštį. Tik labai retais atvejais ji taiso tai, kas gimsta
jos mintyse.
T.Lorenčienė šiandien žinoma tautodailininkė karpytoja. Jos darbai - tai šio
krašto vaizdai, atgimę vaikystės močiutės pasakojimai ar fantastiniai
vaizdiniai. Jos darbais gėrėjosi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio žmonės.
Ypač didelis susidomėjimas buvo Airijoje, Ashbourne, kur neseniai vietos
bibliotekoje vyko jos autorinių darbų paroda. Vokietijoje, Manheime, labai
džiaugėsi, kad ji dar karpo žirklutėmis, o ne pjausto, kaip dabar tampa vis
populiariau, nes paprasčiau.
Dar daug sumanymų ir minčių turi jaunatviškai atrodanti Teresė Lorenčienė.
Todėl labai linkime, kad ne vienas jų išsipildytų ir džiugintų aplinkinius.
|