A.Razma - Pypliškės kaimo metraštininkas

Anatolijus ŽIBAITIS

Antanas Razma (1869-1941), Gardamo parapijos Pypliškės kaimo ūkininkas, yra parašęs atsiminimus, kuriuose, be savo giminės istorijos, dar pasakoja, kaip gyveno žmonės pasienyje su Prūsija. Atsiminimuose yra pasakojama apie XIX a. pabaigos knygnešių veiklą, apie kaizerinės okupacijos savivalę, apie paramą nepriklausomos Lietuvos kariuomenei.

A.Razma buvo baigęs Žemaičių Naumiesčio pradinės mokyklos keletą klasių lietuviškos spaudos draudimo metais, todėl gerai mokėjo rusų kalbą. Kaip apsišvietęs ir veiklus ūkininkas, A.Razma septynetą metų iki 1905 m. buvo Žemaičių Naumiesčio valsčiaus kasininkas, o vėliau - valsčiaus viršaičiu iki 1913 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą irgi aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, todėl jo pasakojimas apie kaizerinės valdžios savivalę yra jo paties išgyventas, patirtas. A.Razmos atsiminimai leidžia pajusti, kaip pasikeitė mūsų ir kaimynų vokiečių gyvenimas.

Per Pirmąjį pasaulinį karą laikraščio "Koeluische Zeitung" korespondentas, pabuvojęs Lietuvoje, paskelbė šūkį: "Tu krašte, mūsų brolių krauju persunktas, būsi vokiškas".

Žymus Lietuvos istorikas Zenonas Ivinskis, analizuodamas to meto padėtį rašo, kad kaizerinė valdžia vadovavosi principu: "Vokiečių valstybės ir kariuomenės interesai visada turi būti aukščiau statomi už okupuoto krašto interesus". Kaip tai atrodė kasdieniame gyvenime, pasakoja A.Razma savo atsiminimuose.

Mūsų laikų vokiečių pažiūros ir nacionalinio charakterio bruožai pasikeitę. Šiemet popiežius Benediktas XVI, atvažiavęs aplankyti Vokietijoje gimtųjų vietų, kalbėjo, kad dabar vokiečiai linksmi, energingi, linkę bendrauti - tokie esą ryškiausi šios tautos bruožai.

A.Razmos atsiminimai parašyti žemaičių tarme, tad, ruošiant spaudai, kai kas taisyta, bet sakinių struktūra, žodynas, kiek įmanoma, išlaikytas. Atsiminimus spaudai paruošė Anatolijus Žibaitis, A.Razmos vaikaitis.

Mus vokiečiai okupavo 1915 m. kovo 15 dieną - tai buvo Verbos. Parėjo nuo Švėkšnos. Jau antrą dieną po jų atėjimo netekau pakinktų, šlajų, arklių. Būdami ligi gegužės mėnesio pabaigos, vien kariškių rankomis suspėjo iš mūsų gyvenimo atimti 6 geriausius arklius, 4 odines geras plėškes, 2 dideles telyčias, vienus ratus, šieno du vežimu, ilginių šiaudų 180 kūlių, kraikinių ruginių šiaudų du vežimu; iš dobilų ir vikavižių (avižų ir vikių mišinys -red.p) buvo supjauta dikselio tris vežimaičius išsivežė. Dar jam susemti išrinko ne tik visus maišus, kiek berado, bet ir visas dvilmkes. Vežė dvi dienas. Kitų grūdų, labiausiai avižų, išvežė septyniasdešimt pūrų. Kitų grudų: rugių, miežių nelabai daug paėmė, nes turėjom paslėpę. Taip beslepiant daug prapuolė, kiti apipuvo, o kitus išvogė.

Buvo toks atsitikimas: nuvažiavom avižų sėti ir paregėjom vokiečius atvažiuojant su vežimais į kaimą kaip paprastai plėšti. Mes su rankom žemes truputį į šalis iškasėm ir supylėm avižas. Taip supylėm 12 pūrų į tris kupetas, kad jos nebūtų per didelės. Su žemėmis apkasėm, kad vokiečiai ir atradę nebeimtų - su žemėm sumaišytos.

Be to, iš mūsų atėmė 3 kiaules, iš jų vieną veislinę, kurią išsivežė jau nebegyvą. Kai ją norėjo papjauti, ši nuo jų išsprūdo ir pabėgo, o jie taip įsiutę gainiojosi apie trobas ir vis į ją šaudė. Iššovė gal penkiolika šūvių, kol galop nuslabo. Tada priėję dar padūrė ir įsidėjo į vežimą. Tas prūsas, kuris buvo juos atvežęs, pamatė žąsis su mažais žąsiukais. Jis pasakė kareiviams, kad norįs žąsiukų. Tada jie suieškojo kražulius ant trobos aukšto, susidėjo žąsis su žąsiukais ir išvažiavo savo keliais.

Taip pat rankiojo ir visokius smulkesnius daiktus: atradę ėmė virvių, kėdžių, svogūnų, morkų, bulvių, sviestą, kiaušinius - žodžiu sakant, kas tik jiems patiko, tą ėmė. Dar turėjom žibalo gal 10 litrų ir tą atėmė. Tas savavališkas tvarkymasis tęsėsi iki gegužės mėnesio pusės. Ligi to laiko sugebėjo taip puikiai apvalyti ūkius, kad atėję neberasdavo - žmonės kas ką besuskubo - paslėpė.

Tada gegužės pabaigoje uždėjo savo civilinę valdžią iš tų pačių žmonių, kurie gavo surašyti visus žmones ir visus šiokius tokius gyvulius. Turintys gyvulių su arkliais gavo vokiečiams iš miško visokią medžiagą vežti. Nuo kiekvienos karvės reikėjo duoti paskirtą pieno kiekį ir vežti į Gardamą, nes čia vokiečiai pieninę buvo įrengę.

Gardamą buvo valsčiumi arba "becirku" padarę. Jam priklausė šie kaimai: Gardamas, Užlaukė, Kukuiliškė, Brokoriai, Dulkiškė, Gečai, Nausėdai, Gudiškė, Meškinė, Šilgaliai, Šiaudėnai, Ledalė, Pjaulaukė, Jurkaičiai, Būdvyčiai, Uta, Šiaudėnai, Puzravičiai, Bliūdsūkiai, Meiželiai, Razmai, Stankiškė, Šilininkai, Pjaulaičiai (Raudiškė), Pelkupys, Pačiai, Kakališkė, Labatmedis, Oželiai, Birbalai, Jauniai, Žiogai, Ramoniškė, Bartininkai, Pypliškė, Laukstėnai, Pašvėkšninė, Jokubiškė, Žakainiai, Užtenenė, Joneliai ir Juškaičiai.

1917 m. pradžioje vyriausybė atsiuntė savo leitenantus, vadinamus "amtsforstieriais". Tuokart mūsų leitenantas apsigyveno Vilkėnų dvare, o prie Gardamo "becirko" pridėjo Vilkų kampo, Šiaulių ir Nikilų kaimus.

Didesnė šių kaimų dalis pieną vežė į Gardamą, o tie, kuriems arčiau buvo Vilkėnai, ten statė. Bet pieną pirmiausia reikėjo nunešti pas kaimo šaltyšių - tas užrašė, kas kiek tą dieną pristatė. Iš čia viso kaimo pieną nuveždavo kartu į pieninę.

Nuo kiekvienos vištos buvo paskirta po 3 kiaušinius per savaitę pristatyti. Jei kas paskirto kiaušinių ar pieno kiekio nepristatydavo, tuoj uždėdavo pabaudą. Ši buvo tokia: nepristatyto daikto, kiaušinių, sviesto ir pabaudos jie reikalaudavo iš viso kaimo. Šį dalyką jie aiškino šitaip: šaltyšius turi stropiai žiūrėti, kad niekas neturi teisės pieno ar kiaušinių savo vaikui duoti. Visados višta turi dėti ir karvė užtrūkti. Jei kieno karvė užtrūko arba višta nustojo dėti, tai šaltyšius tą pačią porciją turi uždėti tam, kurio karvė dar davė pieno arba višta kiaušinį dėjo.

Ir avys nebuvo paleistos, ir tos kartą metuose gavo savo vilnas vokiečiams atiduoti. Būdavo, žmonės iš trijų ar daugiau kaimų savo avis pas vieną paskirtą gaspadorių suveža, kiekvienas savo avį nukerpa ir vokiečiams vilnas atiduoda. Kerpant žandaras arba kareivis aplinkui vaikščiojo, kad kas nenukniauktų kokios vilnų saujelės.

Ir laukai nebuvo praleisti: vokiečių komisija vaikščiojo po laukus ir pagal sklypo gerumą kiekvienam gaspadoriui nustatė, kiek kokių grūdų turi rudenį valdžiai supilti. Bet čia atsirado nebloga išeitis, nes toj komisijoj vis būdavo du mūsų žmonės ir vienas vokietis. Būdavo, atėję į kaimą pas gerą ūkininką vokietį pašeria, dar gerai nugirdo, kad tas per dieną miega. O tada komisija daugiausia taip nutaria: daugumai ūkininkų ir patiems duonos neužteks, reikės juos maitinti.

Bet per platybę ir taip daug grūdų supildavo. 1917 metais supilti grūdai paskui daug vargo ir bėdos pridarė. Vokiečiai tų visų grūdų, kurie buvo supilti Naumiestyje ir Švėkšnoje, neišvežė į Vokietiją. Vokiečių viešpatavimui pasibaigus, mūsų žmonės norėjo neduoti išvežti tų grūdų į Vokietiją, norėjo užvaldyti grūdų sandėlius, o vokiečiai nepasidavė. Kilo vos ne kruvinų susirėmimų. Bet vokiečiai buvo dar gerai ginkluoti ir jeigu reikalas koks didesnis su mūsų žmonėmis įvykdavo, tai jie tuoj iš Mažosios Lietuvos arba Tilžės parsitraukdavo gerai ginkluotų kareivių, ir mūsų žmonės, būdami neginkluoti, gaudavo vokiečiams duoti laimėti. Mūsų žmonės gavo jiems už tuos grūdus sumokėti, nors ne per brangia kaina skaičiavo. Taip pat nemažai buvo supilta ir bulvių, ir tas mažumą gavo mokėti. Bet dėl šių nebuvo tokių vaidų, kaip dėl grūdų.

Žmogus, kurį buvo paskyrę derybas su vokiečiais vesti ir pinigus sumokėti, vienas nesiėmė darbo. Tad sudarė tokią komisiją iš trijų žmonių. Tie savo pinigų tiek neturėjo, todėl gavo susiskolinti iš kitų ir sumokėjo. Nors ir ne per brangią kainą nustatė, bet už visą naudą suėjo daug tūkstančių sumokėti. Kai kurie žmonės pradėjo reikalauti, kad tuos grūdus tarp biednesniųjų veltui išdalintų. Jeigu būtų taip įvykę, ta komisija būtų amžinai buvusi nuskriausta, bet taip neįvyko.

Taipogi buvo daug kitų plėšikavimų, kuriuos visus neįmanoma surašyti. Jeigu pasipriešins plėšikams, atsitikdavo, kad ir peršaudavo. Taip įvyko Jonelių kaime.

Iš vieno žmogaus norėjo atimti paskutinę karvę. Žmona pasipriešino, tai jie žmonai per ranką peršovė. Ta moteris, pamačiusi kraują, dar labiau užsidegė ir neatidavė paskutinės karvės. Kitas atsitikimas buvo pas mus. Vienas ginkluotas vokietis, važiuotas, įsisodinęs tris jaunas moteriškes, pavakare įvažiavo į mūsų kiemą. Tuo įsakė arklį nukinkyti, pašerti, o vežimą - į daržinę. Grūdų nebeturėjom, tad, įėjęs į klėtį, dar surado trejetą gorčių rugių, tuos suėmęs atidavė arkliui. Pradėjo rūpintis nakvynės vieta. Įėjęs į vidų, mus visus iš didžiosios trobos išvarė ir pats apsigyveno. Pradėjo kaip gaspadinė triūsti: susiieškojęs kiek berado lašinių, mėsos, viską pasiėmė. Dar šmotelį lašinių atpjovė, padavė mamai sakydamas: "Šekit ir jums duosna truputis lašinių". Matykit, kokie geri vokiečiai - mūsų pačių lašinių gabalėlį mums davė... Gerai pavalgę ėmėsi darbo. Paregėjęs, kad sode yra keli bičių aviliai, tuo įsakė atnešti medaus. Mama atsakė neturinti, nors porą stiklinių ir turėjo. Tada tas prakeiktas nuėjo į sodą, nuėmė nuo avilių kepures. Paskui kiekvieną avilį metė į žemę, kad ir koriai išlakstė. Priėjęs prie manęs liepė tuojau nešti vandens ir pilti ant bičių, kad galėtų medų paimti. Bičių pasklido visas sodelis... Žinoma, aš nepaklausiau. Tada jis, išsitraukęs brauningą, grasino mane nušausiąs. Tai paregėjusios namiškės moteriškos, dar buvo iš sodo kaimynė atėjusi, pradėjo jo prašyti, kad nieko nedarytų. Tuokart jis puolė ant moteriškių varydamas jas išsiskirstyti, sakydamas: "O ko jūs čia? Ar čia koks vakarėlis? Jeigu norite vakarėlio, aš tuoj jums padarysiu". Jis išsitraukė degtukus, įbrėžęs meta ant stogo degančius - tik pats Dievas apsaugojo, kad neužsidegė mūsų trobesiai.

Šiaip taip apsiraminę, pradėjo troboj apyvoką daryti: rinko sidabrinius šaukštelius, šilkines ir vilnones skaras, batus, kaliošus - kas jiems patiko arba ką besugriebė. Pagaliau sako: "Man bus šalta gulėti, reikia pečių pakurti". Tos jo moteriškės sako: "Jeigu ką turite pečiuje paslėpę, imkit laukan". Sako: "Kitoj vietoj daug sudegino". Mama iš to išgąsčio užmiršo, jog pečiui buvo paslėptas puodukas taukų. Kai užkūrė ugnį, sprogo puodukas, išsilieję taukai užsidegė ir troba pradėjo degti. Tos moteriškės išbėgo pas mus, sako: "Bėkit, užgesinkit trobą, o tai vis sudegs". Mes įpuolę šiaip taip užgesinom. Rytą kaip kokie parazitai pasiėmė, ką buvo nugriebę į savo nagus. Tik vaikai kažin kaip iš jų vežimo dar savo batus išvogė. Mes visi iš to išgąsčio paskui sirgom. Tokius tai malonumus esam turėję nuo garbingųjų okupantų.

Vokiečiai mūsų kraštą suvis apleido 1918 m. lapkričio 15 dieną.