Muzikinis gyvenimas Šilutės gimnazijose

Lina LIAKŠIENĖ

Šilutės krašto kultūrinio muzikinio gyvenimo raidai didžiulę įtaką darė parapinių, vėliau liaudies mokyklų bei gimnazijų veikla ir švietimo darbuotojų pastangos. Šios mokyklos buvo vienas iš svarbiausių krašto tautinės kultūros židinių. Jose rinkdavosi lietuviškos draugijos, vykdavo įvairūs susitikimai bei kultūriniai renginiai, lietuviškos vakaronės, šventės ir pan.

Kai kurių Šilutės apskrities mokyklų kultūrinis muzikinis gyvenimas buvo glaudžiai susietas su bažnytinių bei pasaulietinių draugijų veikla. Ypač aktyvus muzikinis kultūrinis gyvenimas vyko XX a. pradžioje Šilutės aukštesniosiose Herderio ir Vydūno mokyklose. Įvairiomis progomis čia buvo vaidinama, šokama, giedama ir dainuojama, muzikuojama įvairiais muzikos instrumentais; mokyklos turėjo mišrius chorus, aktyviai dalyvavusius miesto bendruomenės renginiuose. Glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje kliudė susipriešinimas tarp krašto lietuvių ir vokiečių, neaplenkęs ir šių dviejų Šilutės miesto gimnazijų.

Herderio gimnazija - dabartinė Šilutės I-oji gimnazija

1864 m. Šilutėje atidaryta aukštesnioji berniukų mokykla, 1918 m. jau turėjo gimnazijos - licėjaus statusą; joje mokėsi ir mergaitės, ir berniukai. Augant moksleivių skaičiui pradėta kalbėti apie naujos mokyklos statybą. Žemės sklypą dovanojo H.Scheu, statinį suprojektavo šilutiškis architektas Curt Gutknecht. Finansiškai rėmė įvairūs Vokietijos susivienijimai, šalpos fondai, Rytprūsių mokyklų sąjunga, nes gimnazija turėjo tapti vokiškos kultūros židiniu.

1930 m. spalio 11 d. vyko iškilminga rūmų atidarymo šventė. Mokykla buvo perorganizuota į klasikinę realiją, jai suteiktas Johanno Gottfriedo Herderio gimnazijos vardas. Mokiniai ir pedagogai rūpinosi rūmų atidarymo šventės ceremonijomis. Iškilmės prasidėjo daina "Pagyrimas ponams, garbė galingiems karaliams". Toliau maldą psalmės žodžiais pradėjo studijų patarėjas Mallonas, o moksleivių choras atsakė Johanno Sebastiano Bacho moteto "Tau, tau, Jehova, aš giedu" žodžiais. Iškilmingą ceremoniją užbaigė mokyklos moksleivių choras, atlikęs giesmę "Dangų šlovinam" ir choralą "Pagyrimas ponams". Kita šventės dalis, kurioje dalyvavo apie 100 svečių, vyko Šilutės viešbučio "Germanija" salėje.

Netrukus mokykloje buvo pastatyta Friedricho Schillerio drama "Wilhelmas Tellis", kurios premjera turėjo didelį pasisekimą. Vakare, po vaidinimo, mokyklos salėje vyko šventė: grojo mokyklos moksleivių orkestras, vadovaujamas muzikos mokytojo Arturo Preslerio, buvo deklamuojamos eilės, dainavo choras (a cappella ir su orkestro pritarimu) bei solistai. Šventinis vakaras baigėsi šokiais.

Mokymosi savaitė prasidėdavo pirmadienio malda, kuri trukdavo apie 15 min. ir buvo pradedama giedoti vieno mokytojo, vėliau pritardavo moksleiviai. Maldai (choralui) būdavo akompanuojama. Po maldos ir direktoriaus kalbos prasidėdavo pamokos.

Herderio gimnazijoje buvo mokoma vokiečių, anglų, prancūzų, lotynų, lietuvių (dėstoma kaip pasirenkamas dalykas) kalbų, istorijos, geografijos, matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, tikybos; vykdavo gimnastikos, sportinių žaidimų, piešimo, rankdarbių, choreografijos bei muzikos pamokos. Šokių pamokos gimnazijos moksleiviams vykdavo ne tik mokykloje, bet ir H.Scheu dvaro salėje jau nuo 1926 m. Tais metais šokti mokėsi aštuonios mokyklos jaunuolių poros. Mokytojas atvykdavo iš Tilžės, o pianinu akomponuodavo ponia Hundsdorfer, kurios vaikai - Edita ir Haris - taip pat mokėsi šokti. Po keleto užsiėmimų moksleiviai jau buvo išmokę šokti kastiljoną bei polonezą ir džiaugėsi galį maloniai ir turiningai praleisti laiką.

Herderio gimnazijoje buvo galima mokytis ir papildomų dalykų: stenografijos, mašinraščio, grojimo kokiu nors muzikos instrumentu. Šie užsiėmimai vykdavo prieš pamokas arba joms pasibaigus. Mokykloje buvo suburtas mišrus choras, orkestras, dramos mėgėjų būrelis; vykdavo įvairūs kultūriniai muzikiniai renginiai. Georgo Harry Aschmanno knygoje "Herderio mokykla Šilutėje" randame žinių, kad gabesnieji moksleiviai galėjo išmokti groti vargonais, smuikuoti, skambinti pianinu. G.H.Aschmannas pats mokėsi skambinti pianinu pas prof. E.Groszą ir net grojo "juoduoju rojaliu" per savo abitūros išleistuves. "Mūsų mokykloje buvo dainuojama, ir mes gerai mokėjome daug liaudies dainų. Šeštoje ir penktoje klasėje ponas Franzas Gumboldas mums smuiku paduodavo toną ir mokė dainavimo".

Skirtingu laiku gimnazijoje muzikos mokė šie pedagogai: Franzas Gumboldtas, Lorenzas, prof. E.Groszas, A.Presleris bei Orefleris.

Nuoširdžiai darbavosi prof. E.Groszas (Vengrijos vokietis), kuris daug nuveikė propaguodamas Šilutėje klasikinės muzikos tradicijas. Jo mokytojavimo laikais (1923-1927) gimnazija įsigijo juodą koncertinį fortepijoną. Profesorius buvo puikus pianistas ir dažnai rengdavo savo rečitalius. Jis, pasak G.H.Aschmanno, buvo ir labai geras bei draugiškas žmogus. Prof. E.Groszas gimnazistus mokė chorinio dainavimo, taip pat muzikos teorijos.

1923 m. Herderio gimnazijoje lietuvių kalbą dėstė V.Bajoras, vėliau jis tapo lietuviškos gimnazijos Šilutėje direktoriumi ir "Dainos" choro vadovas. Herderio mokykloje jis susipažino su jau minėtu E.Groszu. Pamatęs jo palankumą lietuviams, V.Bajoras rekomendavo profesorių skirti Klaipėdos seminarijos mokytoju. Tačiau vėliau savo poelgio gailėjosi, nes E.Groszas "jokios pedagoginės nuovokos neturėjo. Mėgino kuo labiau susibičiuliauti su mokiniais ir net išplepėjo jiems mokytojų taryboje darytus sprendimus". Profesorius vadintas oportunistu, mėginusiu įsiteikti ir lietuviams, ir vokiečiams. Tačiau nepaisant jo politinių pažiūrų, muzikos bare šis žmogus nuoširdžiai darbavosi ugdydamas jaunąją kartą.

E.Groszui išvykus dirbti į mokytojų seminariją Klaipėdoje, muzikos Herderio mokyklos moksleivius mokė A.Presleris. Jis buvo subūręs nedidelį mokinių orkestrėlį. Tačiau muzikos pamokos vykdavo nereguliariai, dėl to mokyklos vadovybė pareikšdavo kritinių pastabų. Mokytojas dar vargonininkavo naujojoje evangelikų liuteronų bažnyčioje, galbūt todėl nesuspėdavo suderinti dviejų darbų. "Kaip naujosios bažnyčios vargonininkas, vargonuose A.Presleris išsirinkdavo stiprų trimituojantį registrą ir bet kur jį nuspausdavo. Kai registras įsijungdavo į tarnybą Dievui, net silpnai girdintieji pajausdavo norą iškeliauti iš bažnyčios. Presleris ir savo namuose grodamas mėgo boso pedalus. Vėliau ir man jis leisdavo mankštintis bažnyčios vargonais. Taip aš tris metus tarnavau Dievui. Kai A.Presler keliavo po kraštą, paliko mane vieną vargonininku. Be to, iš muzikos jis man visada rašydavo vienetą, ir aš buvau laimingas, kad galėjau groti vargonais".

Žiemą Šilutėje vykdavo daug švenčių, kurias rengdavo įvairios draugijos: giedotojų, sporto, moterų. Mokiniams labai svarbios būdavo šventės, rengiamos Herderio gimnazijoje. Joms pasiruošti padėdavo mokytojai. Kiekviena šventė turėdavo savo temą: viena buvo skirta Wilhelmui Buschui, kitos - Hariui Sachsui, Tritzui Renteriui ir kt. Kai kurių švenčių pokyliai būdavo rengiami „Verdainės Viloje“ ar viešbučio "Germanija" salėje. Jų metu moksleiviai vaidindavo pjeses, deklamuodavo eiles, dainuodavo jaunuolių choras ir solistai.

G.H.Aschmanno knygoje "Herderio mokykla Šilutėje" aprašomos kelios tokios šventės:
"W.Buscho šventei mes pastatydavome pjesę arba deklamuodavome, solistai arba choras dainuodavo tekstus. Esame pastatę Hario Sachso "Kalberbruten". Choras dainavo iš "Meisterzingerio". Hario Sachso vakaras susilaukė didelio pasisekimo, net Rusnėje jį pakartojome. Artistai ir choras ten buvo nuvežti autobusu. Vaidinimo pauzes užpildydavo mūsų mažo kamerinio orkestro koncertai. Mes galėjome šokti, grojant profesionaliai kapelai".

1939-1940 m. muzika gimnazijoje nedėstyta - Antrasis pasaulinis karas praretino mokytojų gretas.

Herderio vardo Šilutės gimnazija 1926-1944 m. išleido 20 auklėtinių laidų. Vokišką mokyklą baigė ir nemažas skaičius lietuvių kilmės moksleivių. Objektyviai vertinant, ši mokymo įstaiga buvo aukštesnio lygio nei vėliau įsteigta lietuviška gimnazija.

Vydūno gimnazija

Daugelis lietuvių šeimų vaikų, siekiančių aukštesnio mokslo, mokėsi Herderio gimnazijoje Šilutėje. Deja, ši mokykla rengė savo auklėtinius ne Lietuvai, o Vokietijai. Šilutei reikėjo lietuviškos aukštosios mokyklos - tautinio kultūros ir mokslo židinio. 1932 m. balandžio 1 d. privačios lietuvių pradinės mokyklos patalpose, Stockmanno gatvėje, atidaryta pirmoji lietuviškos progimnazijos klasė.

Nuo 1934 m. birželio 16 d. iki 1939 m. mokyklai vadovo V.Bajoras. Jo atvykimas į Šilutę buvo reikšmingas ne tik lietuviškos mokyklos mieste raidai, bet ir visam Šilutės miesto lietuvių kultūriniam muzikiniam gyvenimui. V.Bajoras buvo lietuviškų chorų dirigentas ir kompozitorius, vadovavo Šilutės "Dainos" draugijos chorui, harmonizavo lietuvių liaudies dainas, parengė dainų ir žaidimų rinkinį "Dainos", parašė ir išleido du vokiečių kalbos vadovėlius mokykloms.

Per trumpą laiką V.Bajoro vadovaujama progimnazija labai išaugo, todėl reikėjo ieškoti papildomų patalpų. 1938 m. rugpjūčio 1 d. persikelta į naujai pastatytą mokyklą, o spalio 29 d. švęstos įkurtuvės. Tą dieną ne tik buvo pašventintas naujasis statinys, bet ir gimnazijai suteiktas žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, rašytojo, filosofo ir muziko Vydūno vardas. Į iškilmes susirinko Šilutės kultūros ir mokslo atstovai, moksleiviai, jų tėvai, svečiai iš kitų Mažosios Lietuvos vietovių. Po sveikinimų ir kalbų dainavo mišrus gimnazijos choras, vadovaujamas mokytojo Jurgio Lampsačio. Mokytojos E.Pėteraitytės paruoštos žemesniųjų klasių mergaitės bei vyresniosios, vadovaujamos J.Klusio, šoko tautinius šokius. Iškilmių metu buvo deklamuojamos eilės, grojama, vaidinama.

Mokyklą lankė ne tik šilutiškiai, bet ir aplinkinių kaimų vaikai bei jaunimas. Daugelis atvykdavo traukiniu, pašto autobusais iš Rusnės, Žemaičių Naumiesčio ir kt. Pasibaigus pamokoms, moksleiviai būdavo parvežami namo. Mokslas, skirtingai nei Herderio gimnazijoje, buvo nemokamas. Pedagogai dirbo pagal lietuviškos Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos mokymo planus. Persikėlus į naują pastatą, atsirado galimybė organizuoti ir užklasinę veiklą. Papildomai įsteigtos baleto, teatro, piešimo studijos.

1939 m. kovo mėn., į Klaipėdos kraštą įžengus hitlerinei Vokietijos kariuomenei, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, gimnazija buvo perkelta į Žemaičių Naumiestį. Čia dirbta iki sovietinės okupacijos. Neišleidusi nė vienos abiturientų laidos lietuviškoji Šilutės gimnazija nustojo egzistavusi.