|
Česlovas KONTRIMAS
1920 metais bene didžiausias įvykis Telšių padangėje buvo žinomo filosofo
Viliaus Storostos - Vydūno atvykimas iš Mažosios Lietuvos, Tilžės miesto.
Matyt, telšiškiai jį specialiai pakvietė kultūriniam darbui. Na, o jis jau
pasirinko mūsų gimnaziją. Tokių žmonių kaip jis kultūrinė veikla buvo itin
reikalinga atstatant kraštą. Vydūnas Telšiuose rengėsi perskaityti visą
pluoštą paskaitų, kuriose pateikti faktai skiepytų jaunų žmonių sąmonėje
dvasingumą, aukštą moralę ir padėtų geriau ir giliau suprasti gyvenimą.
Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu
ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius
ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti
pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš
auditoriją daug nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką
retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis
pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus
iškalbos.
Prisimenu jo cituotas Gėtės eiles: "Užmiigo zeme, tik diangaus negęsta
aaakys sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties
ramyyybės"... Minkšta prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o
intonacija buvo tartum migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas
kreipiasi lyg į visą jį supantį pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą.
Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne
tik gimnazijoje. Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie
Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule
ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors
tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. Prisimenu, vieną kartą
Germanto ežero pakrantėje su juo nusifotografavo atskirai berniukai ir
mergaitės. Vydūnas sėdėjo jaunimo vidury ant žolės, ranka apkabinęs mažą
mergaitę.
Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje,
atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi
kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai
pamatyti apsuptą jaunimo, kuriam jis nuolat dėstydavo savo mintis
filosofijos ir žmonių elgesio temomis. Kartą Vydūnas kažkaip susidraugavo su
dviem mokinėmis, kurios gyveno tame pačiame name kaip ir aš (Navarėnų
gatvėje, pas Rafalavičius - red.p.). Tai buvo mano pusseserė ir jos draugė.
Jis dažnai palydėdavo mergaites į namus, taip atsakydamas į jų nedrąsius
klausimus. Ir visada dorybė, švelnumas buvo jo kalbų akcentas. Apie blogį
jis atsiliepdavo minoriškai. Kartais, kai laukdavome ateinant Vydūno,
namuose jausdavosi didelis sujudimas. Mergaitės, sužinojusios, ką Vydūnas
mėgsta, ruošdavo vaišes. Vydūnas buvo vegetaras, apie savo meniu pasakodavo
ir per paskaitas. Jis nepripažino mėsiškų valgių. Labai mėgo gamtą. Pavasarį
pakvėpuoti grynu oru jis ateidavo ir į mūsų žydintį sodelį.
Per paskaitas klausimus jam pateikdavome raštu. Vydūnas, analizuodamas savo
kūrinius, filosofijos darbus, aiškindavo jų turinį ir pagrindines idėjas bei
mintis. Kadangi jis buvo sukūręs nemažai scenai skirtų dramų, savaime iškilo
klausimas, ar nevertėtų kurį nors jo kūrinį pastatyti Telšiuose. Vydūnas
parinko pjesę "Žvaigždžių takai". Tuo likome labai patenkinti ir iš karto
ėmėmės darbo. Pats Vydūnas parinko būsimus aktorius kiekvienam vaidmeniui.
Scenoje aš buvau kareivis. Vaidmuo trumpas, tačiau, norint jį gerai
suvaidinti, reikėjo pramokti "vydūniškos" arba rytprūsiškos tarsenos. Be to,
man buvo patikėta sukurti scenografiją. Reikiamų medžiagų ir priemonių
dekoracijoms pagaminti nebuvo ir dėl to aš iš pradžių labai nusiminiau.
Vydūnas man padėjo išsisukti iš šios padėties. Radę kelis gofruoto
popieriaus rulonus, per sceną ištiesėme šį popierių kaip juostas ir jų fone
buvo vaidinama. Mokiniams ir miestelio visuomenei spektaklis buvo rodomas
"Džiugo" salėje.
Dažnai Vydūnas pokalbiuose su mumis pabrėždavo, kad žmogaus sugestija pakils
taip aukštai, jog žmogaus mintys galės susisiekti per didelį atstumą.
Užbaigdamas paskaitas jis sakydavo, kad ketina uždegti idėjos ugnį, kuri
pavirs gaisru.
Vieną vėjuotą popietę, vaikščiodamas su moksleiviais palei mokyklos pastatą,
toje vietoje, kur atsiveria vaizdas į banguojantį ežerą, tarp šėlstančių
bangų jis pamatė valtį, kurioje buvo sausakimša mokinių. Pamatę valtelę,
prie kranto susirinko daugybė žmonių ir visi pastirę žiūrėjo, kuo visa tai
baigsis. Vydūnas susikaupęs ir tylus žvelgė į bangų blaškomą laivelį, tarsi
stebuklingu būdu bandydamas juos priversti kuo greičiau priartėti prie
kranto. Taip jis išstovėjo beveik visą valandą - kol valtis pasiekė krantą.
Kitą dieną per paskaitą jis ilgai kalbėjo apie gyvybei pavojingus
neatsargius jaunuolių žaidimus.
Metų pabaigoje Vydūnas atsisveikino su Telšių gimnazija. Ta proga
susirinkusiems mokytojams ir mokiniams Vydūnas pasakė trumpą ir jaudinančią
prakalbą, kuri skambėjo maždaug taip: "Klausėtės, mokinotės. Tai darėte
noriai, atsidėję, kartais ir prieštaraudami. Gyvenote gražiai su mokytojais,
kartais susipykdavote ir atleisdavote. Gyvenimas virė kaip koks verpetas.
Atėjo metų pabaiga, ir jūsų gyvenimas į jus žvelgia tarsi iš kelių parašytų
žodžių. Savo siela ir dvasia norėjau pasiekti Jūsų dvasią ir jūsų sielą.
Norėjau sužadinti Jūsų gerus, kilnius pasiryžimus. Dauguma tai, ką teigiau,
suprato gyvai. Suteikėt man daug džiaugsmo. Žiūriu į Jus kaip į Žemaitijos
žiedą. Turite daug vidinio grožio ir gėrio. Kiekvieno iš jūsų savybės rodo,
kad lietuviai išliks lietuviais. Bendraujant su jumis man patiko tai, kad
niekada mokiniai vienas apie kitą nepasakodavo blogo. Reikia gyventi taip,
kad kiekvienas savo pavyzdžiu skatintų atsiskleisti kito talentams ir
siekiams." Ši Vydūno kalba 1921 m. buvo išspausdinta "Darbymetyje".
|
