Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 balandžio 24d. Nr. 8 (31)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
 

Hampelmonas

 
     
 

Noveliukė iš prieškario jomarkų metų

 
     
 

Povilas PUKYS

 
   
     
 

…Diena jau vakarop. Miesto magistrato rūmų languose menkai bespindi saulės spindulys. Ąžuolinės rūmų durys uždaros. Niekas pro čia nebevaikšto. Darbo diena yra pasibaigusi, tarnautojai namo išėję. Puošniam namo portale, prisišliejęs prie durų stovi vaikas.. Akys liūdnos, lūpos pamėlusios, drabužėliai kiaurai peršlapę… Net pakinkliai pradėję tirtėti… O gaisrinės bokšto laikrodis muša bertainius - tink-tink...
Liuizės gatve, pro magistratą eina žmogus. Paregi sušlapėlį…

- Ėndri! Tu šišionais?- siuvėjas Jokūbas ir nustemba, ir apsidžiaugia aptikęs prieš gerą pusdienį jomarkan ištaisytą ir iki vėlumos namo negrįžusį sūnų.

- Kas nusidave?

- Ske-sken-n-dau…

- Kap tata-a?

- Mane iš-trau-kė...

- No ta-ta-a...

…Endris buvo gerai įsidėjęs į galvą: po Traicės prašokus nedėlei, mieste kasmet stojasi jomarks.

Prekymetis didelis nusidavims uostamiestiškiams. Ale ypačiai jomarko dienų lauk Endris. Vaiks kone visus metus yr' metęs centą "kiaulikei" į kuprą. Dabar galės paleist, kas taupyta. Pirmą metturgio dieną donelatiškiams1 nėr mokyklos. Tad tėvas duod valią Endriui.

- Apsitaisyk kap švėntai dėinai, - paliepia.

Siuvėjo vaikas gaun vilkties iš languoto audinio tėvo siūtus naujus knikerbokerius, pūstas kelnes lig žemiau kelių ir dar kaspinėliu parišamas. Gaun apsivilkt baltą bliūzę, užsitraukt ant blauzdų štrumpes, apsiaut naujas kurpaites…

- Dabuokis, kad nesositeptom. Ont šešių būk nomėi.

- Gerai! Bėgu!
Endris, it koks ponaitis, su pinigėliais portmanikėj, išplasnoja paukščio sparnais iš namų… Nė nepajunta nulėkęs ilga Puodžių gatve iki pat upės. Jos vardą rašo Dangė, ale vokiečiai taria Danje. Endriui tas nerūp - jis vėl jomarke! Antružyg per savo amželį! Pernai buvo tėvo nuvesdintas.

Jau už Karlo tilto pajunti, kas yr' jomarkas - upė garsų, marios kvapų, jūra daiktų… Anoj pusėj Dangės tįsanti Turgaus aikštė pilnai prigrūsta šėtrų ir būdų. Tų šėtrų - rindos2 … Žiopsančių ir šmirinėjančių - kaip bičių … Nemažiau ir jomarkinių. Vieni vadin, antri šauk, treti kiša… Endris kaip šapas po lietaus plaukte plaukia … Geidžia viskan pamatyti, pačiupinėti...

- Jauns žmogau, eik šen! Bus fokusas!

Vadina kromelninkas prie žaislų kromo. Kai aplink daugiaus sustoja - ima į burną kaži kokį švilpį, papučia ir jam su plerpiančiu garsu išlend žalios spalvos uodega, ilga kaip žaltys. Nustojus pūsti, "uodega" vėl atgal pati susisuk…
Endris krapšto iš portmanikės pinigėlį, moka, kiek prašo ir nueina dūduodamas. "Firt!" - išsivynioja uodega. "Firt!"
- atgal sulenda… Ale neilgai tetrunk pūtaliojimas. Jomarke daugiau vaikų, "uodegomis" dūduojančių. Nebeįdomu...

Endris dairosi į šonus ir, tai šio, tai ano užsimanydams, vis nusiperka. Pamato ūsočių iš "aparato" cukraus vatą ant pagaliuko vyniojantį… Nusiperk. Ir godžiai sulaižo saldųjį kuodą! Regi motiną su vaiku. Tas rankoj saldaininę "lazdą" nešas… Dideliai ilga, spalvotom juostelėm apsukta, su kutais galuose… Pernai tėvas Endriui saldžiųjų "lazdų" nepirko. Sakė:

- Fe! Vėins cukeris. Dar cukrinę ligą gausi…

Dabarties Endrio valia - nusiperka laižynę ir ein mojuodamas. Kaip anas mažis. Sustoja prie meduolių būdos. Ak, kokių čia tik nėr pipirninkų - apvalių, pailgų, rantuotų… Tirpintu cukrum pasaldinti, šokoladu pagardinti… Endriui net seilė tyst…

Perka pipirninką! Kas gal neleist? Pinigai juk savi… Sumaumojęs dirbtinio medaus sausainį, Endris vėl dairosi.
Įdomybei nėr galo…

Atein keistai apsikarstęs kromelninkas. Skriblius šiaudų … Milo kelnės, medžio klumpėmis bruku kaukši… Visas hampelmonais apsikarstęs… Hampelmonas - iš lentukių išpjaustytas žmogeliukas. Su akimis, su burna, nuspalvintas kaip tikras pajacas. Patampai už virvelės - ima "šokti". Rankas ir kojas aukštyn kilnoja, kojos per kelius, rankos per alkūnes susilenkia. Judinasi kaip gyvas! Argi vaikas gal tokio daikto negeist?

- Ponai-ponaitę! Pirkit hampel-trampel! Trys litai-litukai! Kam hampel-trampel?

Endris, žinoma, labai nori to trampelio3 … Nusisukęs skaičiuoja, kiek turi. Deda pinigėlius į delną. Litas… Du… Trys… O kiek centų? Dvidešimt, dešimt, dar dvidešimt. Kaip tik! Ir cirkui lieka.
Endris su džiaugsmu nusiperka "šokantį žmogeliuką". Nueina tolyn, vis patampydamas, vis šokdindamas taip geidautą žaislą… O dar laukia cirkas!

Į cirką Endris žūt-būt nor pakliūti. "Cirkus Krone" iš Karaliaučiaus yr parėjęs! Ten liūtai per ugnies ratą šoka… Po kupolu, ant pakabintų trapecijų akrobatai mirties kilpas - salto mortale - daro… Žonglierės joja ant arklių stačiomis… Ir dar žiedus aplink save suka… Endriui svarbiausia - klounai…Vardai - girdėti: Max ir Moric… Bolius matė, sakė: "Juodviem ir iš ausų čiurkšlės trykšt … Tiek šposų pridaro, gali pilvą pamest…".

- Komm hier! Zum Glücksrad! - Ateik! Šišonais laimės ratas!

- Vien saldūs laimėjimai! Nur süsse Gewinne!

Endris suklūsta. Jei šauklio teisybė - kiekviens čia gaun svarą šokolado! Vienas numeris kaštuoja vieną puslitį!

- Kas ima?

- Kam daugiaus?

Šauklys kviečia, vadina, saldžiais žodžiais vilioja... Sueina vis daugiaus smalsuolių, laimės geidžiančių.
Endris susigundo.
"Laimės rato" šėtros lentynose eilės kartono dėžių su šokoladiniais saldainiais… Didelės, baltos, su gėlių bukietais, kitos su senų pilių vaizdais… Rodos, jam šauklys atkišęs laiko lentikes su numeriais.

- Dar du tafeliai-lentikės! Tik dvi! Abi lošia… Boy, pirk! Tavo giliukė tavo kišenėj!

Nori vaikas laimėti šokoladinių saldainių dėžę. Su gražios pilies vaizdu… Atiduoda paskutinį puslitį. Gauna numerį "11". Ar jis laimingas?

- Achtung! Dėmesio! Jetzt geht los! Pradedam!

Šauklys pasuka ranka "laimės ratą"… Ant spalvoto rato dideli numeriai nupiešti. Ties numeriu įkalta vinis. Ratas sukasi, "liežuvis" braukiasi vinimis kol susistabdo ties numeriu. Vienu iš dvylikos. Šįkart "šeši".

- Wer hatt sechs? Kas tur šešis?

Prie pakylos prasispraudžia moteriškė ir gauna dėžę su raudonų rožių paveikslu… Šauklys vėl suka ratą. Vėl kažkas laimi. "Aštuoni!" - "Penki!" - "Devyni!" Dėžė po dėžės dingsta nuo lentynų… Laimi kiti, ne Endris.
Jo skaitliaus vis nėr ir nėr…
Kai vaikas visai puola į neviltį, veik pro ašaras išgirst:

- Naujs laimėjims! Paskutinis! "Vienuolika"! - Letztes Los ist elf!

- Kas tur "vienuolika"?

- Aš… - nurydamas ašarą kelia lentikę Endris.

Ir ką jis laimi? Jam paduodama ne dėžė, o mažytis šokoladukas, dvidešimt centų kainuojantis. Tai bent laimė! Už pusę lito - 20 centų… Bet... Jomarkas toks jau yr - viens tur patikėt, kits gal netesėt. Vaikas juk negali ir neturi to žinoti.
Sekmadieninėj mokykloj jam aiškino dešimt Dievo įsakymų. Mintinai išmokė. Endris juos žinojo. Ne visi jam tiko, kai kurių nepaisė. Ale duoto žodžio prisilaikyt, pažadą tesėt - šventa. Taip tėvo griežtai prisakyta, taip "uosto žvirblių" komandoje" sutarta.

Endris patikėjo "laimės ratu". O kur ta laimė? Portmanikė - tuščia… Nėr už ką kortą pirkti. Kaip cirkan pakliūti? Jo! Prisiminė - Bolius buvo sakęs, kad gal prašmugeliuoti, pro šėtros brezento apačią ein pralyst.

- Ketinsiu, - pamislija, - kas bus tas bus...

Didžiojoj padangtėj grojamo maršo muzikė iš toli girdis. Storas, nuo šaukimo užkimęs vyro balsas skubin publiką vidun. Gerai tam, kas kortą tur - ein pro vartus. Kaip visi žmonės. Endris sėlina kaip peliaujantis katinas - nueina šėtros šonais… Pavojaus, rods, niekur nematyt! Ale… Tik spėjo pro brezento apačią galvą vidun prakišti, kažkas jį - čiupt! - už kupros:

- Ach, du dummer Kerl! - Ak, tu kvailas vaike!

Nučiuptasis kažkaip išsisuka, pasprunka nuo vachterio4 su ruda galionuota uniforma. Gerokai pabėgėjęs - čiupt-čiupt! - nebėr dūdelės… O iš mėtų lazdelės su kutais - vienos luženos… Matyt, lendant šėtron, bus buvus užgulta ir sutrupinta… Hampelmoną tebeturi - už kaklo, mat, užsikabinęs nešasi.
Ein Endris šalin, savo mielą žmogiuką šokdindamas... Ale mintys veda, kur dar nepabūta. Karuselėje ant žirgo nejota, aukštose sūpynėse nesisupta,"apžvalgos ratu", iškeliančiu virš viso miesto, nepakilta… Tiek visko yr', kad nebaigi seilių ryt. O ką kita gali? Per tvorelę veizėt į autobaną, kur elektrokarą pats vairuoji… O dar iš Berlyno jomarkan atgabentas achterbanas? Toks keliskart po "aštuonis" aukštyn-žemyn išraitytais bėgiais? Ten ir baugu, ir linksma… Lekia vagonukai su štyvais vaikinais ir spygaujančiom panelėm…
Endris nė artyn neina.

Pasijunta svetimas jomarke - aikštėje, kur tiek daug žmonių, tiek tarškesio barškesio, tiek daug vilionių ir... tiek mažai laimės.
Endris ein namo!

Slenka vaikis iš metturgio, kaip pagaliu padaužtas šunėkas. Prisiartina prie Dangės. Mato, upės krantinė nuardyta. Ko gero, meisteriai remonto darbus dirba, kad atėję didesni laivai prisišvartuot galėtų. Ale darbininkų nematyt… Prisėlinęs arčiau žiūri - apačioj, prie pat vandens grupelė bernų tarp polių plaustu besivažinėjanti…

Tas įdomu!.

- Ko veizi?

- Ar ir man gal?

- Duosi hampelmoną?

- Galėsi pašokdint.

- Leiskis žemyn.

Endris paknopstom šliuožia nuožulna žeme link vandens, įsitveria polių ir su baime lipa ant plausto, ties juo sustabdyto. Plaustas ilgumo ilgas, ale dedi žingsnį šonan - svyra, vandeniu semiasi...

- Stovėk štyvai!

Endris klauso, nenor svirdinėt, kaip koks dropės ragavęs botsmanas. Bernai veikia mikliai - viens rankomis, kits pagaliu atsistumia… Trečias hampelmoną timpinėja… Ir plaukia plaustas Dangės kraštu nuo vieno polio iki kito, per nuardytos krantinės visą ilgumą… Pirmyn… Atgal… Ir vėl pirmyn…
Endriui - naujas džiaugsmas, nebereik nė jomarko…
Pavažinėjęs iki soties, kils eit namo. Nor atgaut hampelmoną… Tiesia rankas, ale tas bernas dar nenor duot. Ir… čia nutinka, kas nutikt neturėjo!.. Ties paskutiniu poliu styrojo upėn atsikišęs metalinis strypas - neaukštai, plaustas pralenda, bernai per viršų peržergia… O Endris artėjantį vamzdį pražiopso…
Ke-be-rio-kšt!
Vamzdžio per kojas numuštas Endris krenta aukštielninkas vandenin… Su atgautu hampelmonu upės dugnan nuein…

- Nelaimė! - Unglück! - Bėda!..

Bernai iš baimės pabalst, nežino ko tvertis, kaip gelbėti? Laimei, vienas augesnis yra. Jis lauk. Žino, skęstantysis tur kartą ar du iškilt paviršiun…
Sekundės ein negreit… Penkios … Dešimt… Penkiolika… Iškilst ne nuskendusysis, o hampelmonas…Plaukia išsiskėtojęs vandens paviršium … Plaukia Dange į mares...
Kur skęstantysis? Kur? Ar nebus pavėluota?
Ačiūdie, pasirodo pakaušis… Tas vyrukas - čiupt! - ir išvelka ant kranto suglebusį, varvantį…
Endris nenutuokia, kas su juomi nutiko. Ar tai sapnas? Ar jis gyvas? O gal ne?
Ima bernai vaiką už pečių purtyti, žemyn galva kratyt - skenduolis atsigaivalioja… Akis praveria, apsidairo… Grįžta sąmonė. Ima suprast - drybso ant krantinės krašto. Šlapias, žemėtas, su į nieką virtusiais drabužiais...Repečkoja aukštyn… Ale be hampelmono…
Kas dabar bus? Kas?

Namo! Kur dingsi… Eina Endris, apatinę lūpą drebindamas…
Eina ir gailisi… Ne savęs - vos nenuskendusio, ne.
Gaila hampelmono, taip geisto, norėto ir taip nelauktai prarasto - Dange išplaukusio, kitus krantus pasirinkusio...

Povilo Pukio nutikimų knygą "Anuokart prie uosto" galima nusipirkti Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios spaudos kioske.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.