Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 gegužės 29d. Nr. 10 (33)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

"Mintyse nuolat tapau"

 
 

 

 
 

Loreta MCIVOR

Mūsų krašte tarsi netyčia ir neplanuotai atsirado vieno skulptoriaus darbų galerija po atviru dangumi. Ją gegužės pradžioje papildė dar viena skulptūra, atidengta Gardame. Tai ir buvo puiki proga susitikti pasikalbėti su Švėkšnoje, Gardame, Vilkų kampe ir Vainute stovinčių skulptūrų autoriumi Vytautu Bliūdžiumi.

Tikras kraštietis

V.Bliūdžius yra tikras Švėkšnos gyventojas. Čia gyveno jo proseneliai, kurie buvo gana garsūs baldžiai ir iš kurių galbūt ir jų proanūkis paveldėjo menininko gabumus, čia gyveno jo tėvai, čia pat prabėgo ir Vytauto vaikystė.

Švėkšnoje mokyklą baigęs menininkas pasakojo, kad tada itin didelių jo gabumų dailei lyg nei jis pats ar kas kitas ir nepastebėjo. Tačiau rinkdamasis specialybę jis galiausiai nusprendė pasirinkti braižybos, dailės ir darbų studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Vytautui atrodė, kad ši specialybė, kurios dabar tikrai nekeistų, galbūt suteiks daugiau laisvės ateityje, o ir tėvai tokiam pasirinkimui neprieštaravo.

1993 m. baigęs mokslus Vytautas grįžo gyventi atgal į Švėkšną ir pradėjo dirbti Švėkšnos "Saulės" vidurinėje mokykloje. Studijų metais pradėjęs daugiau tapyti ir grįžęs į tėviškę nebemetė savo pomėgio.

Tapytojas ir skulptorius

Vytautas pasakojo, kad tikroji jo aistra yra tapyba. Nesivaiko jis modernaus meno madų, kurias vertina kaip norą kažką pasakyti garsiau, ir dažniausiai tapo peizažus. Dailininkas neleidžia ir vakarų sklaidydamas kitų kūrybos albumus. Taip daro, kad nesąmoningai nepradėtų kopijuoti - jam svarbu išlikti savitu. Tačiau dėl darbo mokykloje tapybai lieka vis mažiau laiko. Todėl dabar daugiausia tapo žiemą. Nors, kaip juokavo menininkas, mintyse jis tapo nuolat.

Iš pradžių kitomis meno šakomis Vytautas itin nesidomėjo. Jis yra namie pasistatęs ir krosnį keramikai degti, tačiau ja taip niekad ir neužsiėmė. O maždaug prieš penkerius metus tapytojas pradėjo drožinėti. Išliekamąją meno vertę vertinantis menininkas sako, kad skulptūra jam yra savotiškai paprastesnė už tapybą. Tapybos darbams įkvėpimo jis ieško filosofiniuose apmąstymuose, o skulptūros siužetai atsiranda paprasčiau. Tačiau kiekvienas darbas jam yra tarsi išbandymas: tenka pagalvoti, kol susiformuoja idėja, žinoma, užtrunka ir pats drožimas. Suklysti Vytautas nebijo, nes, kaip pasakojo, dažnai iš pradžių pagalvojęs, kad suklydo, vėliau pamato, kad viskas taip ir turėjo būti. Įdomu ir tai, kad menininkas sako jaučiantis, kiek turi tą dieną padaryti - žino, kad po šito brūkšnio tądien daugiau nieko nebedarys. Beje, drožia jis daugiausia vasarą.

Nors vidutiniškai skulptūrai išdrožti reikia poros mėnesių, tačiau tik po darbo drožiantis Vytautas sakė nepavargstantis. Per penkerius metus apie dešimt skulptūrų išdrožusiam menininkui svarbiausia, kad po kiekvieno įvykdyto darbo jis tarsi dar labiau sutvirtėja.

Mokytojas

Šiuo metu Vytautas dirba mokytoju Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus Švėkšnos klasėje ir keletą pamokų turi Veiviržėnų gimnazijoje. Dailės klasėje, kuri Švėkšnoje veikia nuo 1994 m., mokosi apie keturiasdešimt vaikų. Jų mokslai trunka ketverius metus. Vaikai dažniausiai ateina gana jauni ir net tikrai gabūs vėliau pasirenka kitas specialybes. Tačiau Vytautui svarbiausia, kad vaikai išmoktų džiaugtis pačiu kūrybiniu procesu, o ne pieštų vien siekdami įvertinimų.

Beje, Vytauto žmonos dukra Rūta taip pat yra baigusi dailės klasę, o trimetis sūnus Lukas itin mėgsta tapyti. Šalia tėčio molberto yra ir jo vieta. Tiesa, jis tapo dažniausiai kažkuria viena spalva ir tą patį paveikslą piešia jau pusę metų...

Kai "vaizdai nesutampa"...

Paklaustas, ar galėtų pragyventi vien iš tapybos ir skulptūros, Vytautas juokiasi, kad tam tektų rizikuoti ir mesti pedagoginį darbą, nes dabar atsakyti į šį klausimą negalėtų. Na, darbo su vaikais menininkas mesti tikrai nežada, tačiau užsakymų jam netrūksta, net nespėja daryti, o norintiems įsigyti darbą tenka ir eilėje palaukti.

Paprasčiau Vytautui su skulptūrų užsakymais - tiesiog mažiau kyla bėdų. O tapyti pagal užsakymą menininkas apskritai nemėgsta, nes, kaip jis pasakojo, būna, kad ateina žmogus pasižiūrėti darbo ir pasako, kad gal šiek tiek kitaip jį įsivaizdavo... Dėl tokių "vaizdų nesutapimų" Vytautas ir nemėgsta "užsakytos" tapybos. Būna ir taip, pasakojo menininkas, kad ilgai dirbant prie vieno darbo jis pasidaro toks brangus, kad net jo parduoti nebesinori. Turi menininkas ir tokių paveikslų, kurių tikrai neparduotų. Galbūt vieną dieną jie kabos Vytauto norimoje įrengti galerijoje.

Kadangi darbo jam čia tikrai užtenka, nevažiuotų Vytautas ir į taip dabar išpopuliarėjusį užsienį. Jo manymu, neprasminga palikti tai, kas jau pasiekta, ir kažkur kitur vėl pradėti iš pradžių. Dėl panašių priežasčių ir todėl, kad itin aukštai yra iškėlęs sau kartelę, menininkas nesiveržia ir į Lietuvos didmiesčius bei jų galerijas. Vytautas gyvena pagal tuos pačius principus, kaip kad moko vaikus - didžiausia vertybė yra mokėjimas džiaugtis kūrybiniu procesu.

Džiaugiasi menininkas ir gyvenimu nedideliame miestelyje, kuriame visiškai nesijaučia menininku-keistuoliu. Vytautas taip pat prisiminė, kad jam net kažkas yra pasakęs: "Bet tu į menininką tai visai nepanašus"...

Dabar Vytautas laukia, kada prasidėjus vasaros atostogoms galės kur kas daugiau laiko skirti kūrybai. O mums belieka palinkėti įdomių kūrybinių idėjų ir sėkmės.





 

 

 

 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.