Loreta MCIVOR
Mūsų krašte tarsi netyčia ir neplanuotai atsirado vieno skulptoriaus
darbų galerija po atviru dangumi. Ją gegužės pradžioje papildė dar viena
skulptūra, atidengta Gardame. Tai ir buvo puiki proga susitikti pasikalbėti
su Švėkšnoje, Gardame, Vilkų kampe ir Vainute stovinčių skulptūrų autoriumi
Vytautu Bliūdžiumi.
Tikras kraštietis
V.Bliūdžius yra tikras Švėkšnos gyventojas. Čia gyveno jo proseneliai, kurie
buvo gana garsūs baldžiai ir iš kurių galbūt ir jų proanūkis paveldėjo
menininko gabumus, čia gyveno jo tėvai, čia pat prabėgo ir Vytauto vaikystė.
Švėkšnoje mokyklą baigęs menininkas pasakojo, kad tada itin didelių jo
gabumų dailei lyg nei jis pats ar kas kitas ir nepastebėjo. Tačiau
rinkdamasis specialybę jis galiausiai nusprendė pasirinkti braižybos, dailės
ir darbų studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Vytautui atrodė, kad ši
specialybė, kurios dabar tikrai nekeistų, galbūt suteiks daugiau laisvės
ateityje, o ir tėvai tokiam pasirinkimui neprieštaravo.
1993 m. baigęs mokslus Vytautas grįžo gyventi atgal į Švėkšną ir pradėjo
dirbti Švėkšnos "Saulės" vidurinėje mokykloje. Studijų metais pradėjęs
daugiau tapyti ir grįžęs į tėviškę nebemetė savo pomėgio.
Tapytojas ir skulptorius
Vytautas pasakojo, kad tikroji jo aistra yra tapyba. Nesivaiko jis modernaus
meno madų, kurias vertina kaip norą kažką pasakyti garsiau, ir dažniausiai
tapo peizažus. Dailininkas neleidžia ir vakarų sklaidydamas kitų kūrybos
albumus. Taip daro, kad nesąmoningai nepradėtų kopijuoti - jam svarbu
išlikti savitu. Tačiau dėl darbo mokykloje tapybai lieka vis mažiau laiko.
Todėl dabar daugiausia tapo žiemą. Nors, kaip juokavo menininkas, mintyse
jis tapo nuolat.
Iš pradžių kitomis meno šakomis Vytautas itin nesidomėjo. Jis yra namie
pasistatęs ir krosnį keramikai degti, tačiau ja taip niekad ir neužsiėmė. O
maždaug prieš penkerius metus tapytojas pradėjo drožinėti. Išliekamąją meno
vertę vertinantis menininkas sako, kad skulptūra jam yra savotiškai
paprastesnė už tapybą. Tapybos darbams įkvėpimo jis ieško filosofiniuose
apmąstymuose, o skulptūros siužetai atsiranda paprasčiau. Tačiau kiekvienas
darbas jam yra tarsi išbandymas: tenka pagalvoti, kol susiformuoja idėja,
žinoma, užtrunka ir pats drožimas. Suklysti Vytautas nebijo, nes, kaip
pasakojo, dažnai iš pradžių pagalvojęs, kad suklydo, vėliau pamato, kad
viskas taip ir turėjo būti. Įdomu ir tai, kad menininkas sako jaučiantis,
kiek turi tą dieną padaryti - žino, kad po šito brūkšnio tądien daugiau
nieko nebedarys. Beje, drožia jis daugiausia vasarą.
Nors vidutiniškai skulptūrai išdrožti reikia poros mėnesių, tačiau tik po
darbo drožiantis Vytautas sakė nepavargstantis. Per penkerius metus apie
dešimt skulptūrų išdrožusiam menininkui svarbiausia, kad po kiekvieno
įvykdyto darbo jis tarsi dar labiau sutvirtėja.
Mokytojas
Šiuo metu Vytautas dirba mokytoju Šilutės meno mokyklos Dailės skyriaus
Švėkšnos klasėje ir keletą pamokų turi Veiviržėnų gimnazijoje. Dailės
klasėje, kuri Švėkšnoje veikia nuo 1994 m., mokosi apie keturiasdešimt
vaikų. Jų mokslai trunka ketverius metus. Vaikai dažniausiai ateina gana
jauni ir net tikrai gabūs vėliau pasirenka kitas specialybes. Tačiau
Vytautui svarbiausia, kad vaikai išmoktų džiaugtis pačiu kūrybiniu procesu,
o ne pieštų vien siekdami įvertinimų.
Beje, Vytauto žmonos dukra Rūta taip pat yra baigusi dailės klasę, o
trimetis sūnus Lukas itin mėgsta tapyti. Šalia tėčio molberto yra ir jo
vieta. Tiesa, jis tapo dažniausiai kažkuria viena spalva ir tą patį
paveikslą piešia jau pusę metų...
Kai "vaizdai nesutampa"...
Paklaustas, ar galėtų pragyventi vien iš tapybos ir skulptūros, Vytautas
juokiasi, kad tam tektų rizikuoti ir mesti pedagoginį darbą, nes dabar
atsakyti į šį klausimą negalėtų. Na, darbo su vaikais menininkas mesti
tikrai nežada, tačiau užsakymų jam netrūksta, net nespėja daryti, o
norintiems įsigyti darbą tenka ir eilėje palaukti.
Paprasčiau Vytautui su skulptūrų užsakymais - tiesiog mažiau kyla bėdų. O
tapyti pagal užsakymą menininkas apskritai nemėgsta, nes, kaip jis pasakojo,
būna, kad ateina žmogus pasižiūrėti darbo ir pasako, kad gal šiek tiek
kitaip jį įsivaizdavo... Dėl tokių "vaizdų nesutapimų" Vytautas ir nemėgsta
"užsakytos" tapybos. Būna ir taip, pasakojo menininkas, kad ilgai dirbant
prie vieno darbo jis pasidaro toks brangus, kad net jo parduoti nebesinori.
Turi menininkas ir tokių paveikslų, kurių tikrai neparduotų. Galbūt vieną
dieną jie kabos Vytauto norimoje įrengti galerijoje.
Kadangi darbo jam čia tikrai užtenka, nevažiuotų Vytautas ir į taip dabar
išpopuliarėjusį užsienį. Jo manymu, neprasminga palikti tai, kas jau
pasiekta, ir kažkur kitur vėl pradėti iš pradžių. Dėl panašių priežasčių ir
todėl, kad itin aukštai yra iškėlęs sau kartelę, menininkas nesiveržia ir į
Lietuvos didmiesčius bei jų galerijas. Vytautas gyvena pagal tuos pačius
principus, kaip kad moko vaikus - didžiausia vertybė yra mokėjimas džiaugtis
kūrybiniu procesu.
Džiaugiasi menininkas ir gyvenimu nedideliame miestelyje, kuriame visiškai
nesijaučia menininku-keistuoliu. Vytautas taip pat prisiminė, kad jam net
kažkas yra pasakęs: "Bet tu į menininką tai visai nepanašus"...
Dabar Vytautas laukia, kada prasidėjus vasaros atostogoms galės kur kas
daugiau laiko skirti kūrybai. O mums belieka palinkėti įdomių kūrybinių
idėjų ir sėkmės. |