Rusnės etnografinė sodyba ir jos kūrėjas

Birželio 21 dieną sukako dešimt metų, kaip Rusnėje pradėjo veikti pirmasis ir kol kas vienintelis privatus muziejus rajone. Oficialiai jis vadinamas Etnografine žvejo sodyba. Tačiau ne retas jį dažnai žino ir pavadina tiesiog kaip Banio muziejų. O tai todėl, kad jį įkūrė ir visus tuos metus padedamas savo šeimos narių puoselėja Kazimieras Banys. Iki šiol jis mielai sutinka visus atvykusius ir pasakoja apie čia kažkada gyvenusių žmonių kasdienybę, rodo čia esančius eksponatus.

Muziejaus gimimas

Kaip gimė šitas šiandien vienas iš Rusnės pasididžiavimų ir papasakojo jo įkūrėjas Kazimieras Banys.

Apie 1980 metus į Rusnę atvažiavo didelė kraštotyrininkų ekspedicija, kuriai vadovavo Marija Čilvinaitė. Joje buvo žmonių, kurie domėjosi įvairiais šio krašto kraštotyriniais dalykais: vieni čia buvusia žemdirbyste, kiti etnografija, kultūra, žvejyba ir taip toliau. Ši ekspedicija atvyko ilgam ir pasiskirstę darbais ėmėsi gilintis į čia likusius praeities pėdsakus. Šioje grupėje buvo ir K.Banio iš senų laikų pažįstamų. Viena jų - Stanikaitė iš Raudondvario. Pati būdama labai balsinga užrašinėjo liaudies dainas. Po salą bevaikščiodami užklydo į šitą sodybą. O čia trys senutės - tikroji savininkė jau našlė Ieva Krygerienė. Ji pas save gyventi buvo priėmusi dvi tokias paneles po septyniasdešimt metų Ieva Kokšt - Kokštaitė, gimusi nuo Žalgirių miško link Rusnės buvusio Juodkrantės kaimo (dabar ten nebėra jau nieko) ir Marta Druskus (Druskutę) iš Pakalnės kaimo. Jos turėjo karvutę, paršų, o tos ekspedicijos dalyvės atėjusios trukdo. Stanikaitė ir kreipėsi į pažįstamą Kazimierą Banį, kad padėtų su jomis susišnekėti. Ekspedicijos dalyviai jau žinojo, kad šios trys senutės gali daugiausiai papasakoti. Duktė Rasa Banytė, tuo metu jau vienuoliktokė, pasisiūlė jas prašnekinti.

Rasa atėjo čia ir pradėjo tą draugystę nuo daržų ravėjimo. Tvoros sulūžusios, todėl atsivedė savo keturiolikmetį brolį Gintarą jas tvarkyti. Taip nejučiomis susidraugavo. Tuo metu vyriausiuoju Rusnės žuvininkystės ūkio ekonomistu dirbęs K.Banys didelio džiaugsmo dėl to nerodė. Dukra atėjusi sako: "Tėte, "kombikormo" prašė, tai anglių, tai malkų". Tokie prašymai ne visai patogūs buvo, bet ką jau padarysi. Padedamas kitų ūkio specialistų gelbėjo tada jau dviem senutėm, nes Krygerienė netrukus nuo draugystės pradžios mirė. Taip į tą draugystę norom nenorom įsitraukė visa šeima. 1984 metų žiemą mirė Ieva Kokšt. Tik kaip pastebėjo susirinkę į laidotuves, tik Rasa viena jos ir teverkė.

Rasa ir Gintaras Baniai tapo studentai. O šios sodybos šeimininkės jau įprato, kad joms kažkas padėtų. Likusi viena vis pas čia pat gyvenančius kaimynus ateidavo ir vis visokių prašymų į Kazimierą turėdavo: "baigėsi malkos, neturiu druskos ar dar ko". Taip Kazimieras ir ėmė čia ateiti ir padėti. Žiemą per pusnis prinešdavo malkų, iš šulinio vandens prisemdavo. Ir taip iki savaitgalio likusi viena Marta Druskutė ir prabūdavo.

Atėjo 1988 metų pradžia. Atvažiuodavo Eduardas Matuzevičius. Su jo broliu Kazimieras kartu lageryje buvo. Jį atveždavo Petras Bielskis, klojimo teatrų entuziastas. Abu ėmė šnekinti vyriausią ekonomistą, ar nežino kur kokios sodybos, kur būtų galima klojimo teatrą įsteigti. K.Banys ir pasiūlė šitą sodybą. Tuo laiku kraštotyra jam pačiam rūpėti ėmė. Buvo susidraugauta su Rumšiškių liaudies buities muziejumi. Jiems ketino Rusnėje įkurti Mažosios Lietuvos kaimelio ekspediciją. Tam reikalui jie kaip tik ir nužiūrėjo čia esančias sodybas. Čia būtų buvusi žvejojančių ūkininkų sodyba, toliau upeivių ir panašiai.

P.Bielskiu rūpėjo klojimo teatrą įrengti. K.Baniui - muziejų įsteigti. 1988 metų sausio 12 dieną Marta Druskutė sutiko parašyti testamentą, kuriuo sodybą palieka dukrai Rasai, sūnui Gintarui ir P.Bielskiui su ta sąlyga, kad čia būtų įrengta etnografinė sodyba.

P.Bielskis buvo optimistas. Tuo metu dar buvo sovietiniai laikai. Todėl jis turėjo pažinčių vienoje girininkijoje, kur žadėjo gauti prisikirsti sausuolių. Be to jis pažadėjo ir savo studentų pagalbos. Sergančią ir nusilpusią M.Druskutę balandžio pabaigoje parsivežė Baniai pas save į namus. O žmonės žino, kad toks testamentas yra ir susidomėję žiūri, kas dabar bus. Iš esmės K.Banys liko vienas, nes P.Bielskis Klaipėdoje, jį mažai kas čia žino. Žmonės ėmė klausinėti: "Tai kur muziejus, kur klojimo teatras?". M.Druskutė mirė lapkričio pabaigoje. Viskas buvo suorganizuota pagal visus evangelikų papročius Pakalnės kapinėse.

O čia, sodyboje, vienos bėdos - stogas varva. Atvažiuoja kartais Bielskis, kai kur palopo, vėliau lopas prie lopo. O žadėtų rąstų kaip nėr, taip nėr. Atėjo Nepriklausomybė. Kazimieras, jo žmona Valerija ir jos motina gavo kompensaciją už tremties metus apie 12 tūkstančių rublių. K.Banys nieko nelaukęs vyksta pas Šilutės rajono vyriausią architektą Remigijų Petrauską. Tas išklausęs paskyrą 60-čiai kūbų medienos išrašo. Bielskis su studentais ėmėsi darbo. Vėliau dar išrašė 30 kūbų. Per vasarą taip buvo atstatytas ypač blogai atrodęs vakarinis trobos galas. Studentai vėliau išsibėgiojo, todėl K.Banys samdė statybininkus. Vėliau iš naujo perdengė stogą.

Kitais metais reikėjo tvarkyti ūkinius pastatus. Reikėjo pripjauti daugiau kaip 2 tūkstančių pėdų nendrių. Jas per žiemą pripjovę per vasarą daržinės stogą perdengė. P.Bielskis buvo neblogas meistras. O jam talkino, dešiniąja ranka buvo tada dar studentas Mindaugas Nogaitis, pats etnografinę sodybą netoli Švėkšnos Vilkų kampe dabar įsirengęs.

O į Kazimierą Banį rusniškiai labai įdomiai žiūrėjo. Jis valdant Gorbačiovui buvo Rusnės kovos su girtavimu komisijos pirmininkas. Tai turėjo reikšmės ir dar šiandien ne vienas į K.Banį ir jo dabartinę veiklą už tai kreivai žiūri. Tačiau po truputį darbai vis dėlto vyko. 1992 metais Bielskis neteko studentų vyrų, nes sujungus specialybes Klaipėdoje klojimo teatro specialybė labai neperspektyvi tapo. 1993-94 metais į Rusnę pradėjo važinėti danai, olandai. 1995 metų iš Olandijos atvažiavo Klaipėdos universiteto dėstytojas Ramūnas Povilanskas. O čia K.Banys laikė karves, kad turėtų pinigų tolimesniems darbams. Jie išklausinėjo išsiaiškino ir žiemą įsteigė čia Rusnės gamtos fondą. O K.Banį paskyrė Rusnės gamtos fondo valdybos pirmininku. 1996 metais fondui per kelis kartus buvo skirta apie 20 tūkstančių litų remontui, sodybos atstatymui. Atvažiuoja ir mato, kad padaryta daugiau nei pinigų skirta. O lietuviai taupūs, lentas, kurias dar kartą apipjausčius panaudoti galima vėl panaudodavo. Taip buvo išlaikytas autentiškumas ir sutaupyta pinigų.

1997 metų pradžioje jau sutvarkytas pagrindinis sodybos pastatas, šiek tiek atnaujintas ir padažytas vidus. Visi baldai buvo likę. Vienas Rusnės mokyklos darbų mokytojas padėjo sutvarkyti baldus. Taip buvo pradėta ekspozicija. 1997 metų birželio 21 dieną įvyko atidarymas. Jį padėjo surengti Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė, Rusnės seniūnijos darbuotojai. Daug apie šį muziejų pasakojo radijo korespondentas Antanas Lauraitis. Žmonės pradėjo lankytis. Muziejus pradėjo savo veiklą. Pradėjus lankytis žmonėms, pamažu vėl atsirado pinigų ir laikui einant buvo sutvarkyti likę sodybos statiniai. Šiandien juos gali apžiūrėti į svečius užsukę smalsuoliai. Troboje K.Banys supažindina su Rusnės gyvenamąja buitimi, daržinėje įrengtas autentiškas klojimo teatras, o trečiame pastate sukaupta namų apyvokos reikmenys, be kurių neapseidavo nei viena šeima. Kaip sakė šios sodybos puoselėtojas, 70 procentų eksponatų yra iš šios sodybos, 20 procentų nupirkta, o 10 - rusniškių ir svečių dovanota.

Šeimininkas paskaičiavo, kad per 9 metus šią etnografinę sodybą aplankė apie 67 tūkstančius lankytojų. O šiais metais jau suskaičiavęs daugiau nei 5 tūkstančius. Daugumą jų sudaro vaikai. Tai nėra patys dėkingiausi lankytojai. Jie džiaugiasi iš mokyklos ištrūkę į gamtą, todėl kartais visokių eibių iškrečia. Tačiau, kaip pabrėžė K.Banys, metai kasmet mokiniai darosi vis geresni.

Dešimtmečio minėjimas

<t>Rugpjūčio 12 dieną Kazimiero Banio draugai ir bičiuliai iš Salos informacijos ir etnokultūros centro, Rusnės kaimo turizmo draugijos, Kraštiečių bendrijos sumanė surengti muziejaus dešimtmečio minėjimą. Jis vyks tada, kai iš Vokietijos atvažiuoja šios sodybos draugai Anke ir Michelis Jurgengai. Paprastai tada vyksta susitikimas su šio krašto architektūros žinovais Marija ir Martynu Purvinais. Šventė jau rengiama.

(Ne) didelis akibrokštas

Apie jį pasakė Kazimieras Banys, jau spaudžiant atsisveikinimui ranką. Nors ši sodyba yra unikali ir visiškai autentiška, ji neturi jokio valstybės apsaugos statuso. Rusnės sala išskirtinis kraštas ir vieta Lietuvoje. Čia iš ties išlikę nemažai autentiškų statinių, kurie garsūs savo mediniu paveldu. Tačiau tokios autentiškos sodybos, kurią savo jėgomis ir lėšomis atkūrė entuziastai, daugiau nėra. Todėl labai stebina valdžios nesugebėjimas sutvarkyti formalumus, kad ši sodyba būtų įtraukta į valstybės saugomų paminklų sąrašą. Tai ne tik užtikrintų paramą išlaikant šią sodybą ir muziejų, bet ir padėtų jai gyvuoti ir ateityje, kaip dabartinis šios sodybos šeimininkas jau nebeturės jėgų. Vardino K.Banys tai žadėjusius padaryti ir Šilutės, ir apskrities, ir respublikos pareigūnus, kurie abejingi čia esančiomis vertybėmis. Tačiau apie tai pašnekėsime, kitame specialiai tam parašytame rašinyje, kuris bus skirtas konkrečių pareigūnų aplaidžiam darbui paminėti.


 
 Muziejų pažinti padės graži reklama.
 
 Pagrindinis sodybos pastatas.
 
 Apie kiekvieną eksponatą Kazimieras Banys gali papasakoti labai daug.
 
 Vienas įdomiausių praeities liudytojų - senosios audimo staklės.
 
 Senoji daržinė. Šiandien čia - klojimo teatras.