Pasaulis iš vaizdinių mozaikos.
Pasitinkant Kristinos Blankaitės poezijos knygą

Loreta MCIVOR

Vos prieš keletą dienų buvo išleista Šilutės pirmosios gimnazijos dailės mokytojos, dailininkės Kristinos Blankaitės pirmoji poezijos knyga “Sulytos plaštakės”. Nedidelio formato knygelės, iliustruotos juodai baltais pačios autorės piešiniais, eilėraščiai turbūt ne vienam primins tai, kas brangiausia – namus, motiną, vaikystės išgyvenimus, savęs ieškojimus. Tačiau pirmiausia leiskime kalbėti pačiai autorei: 

„Knygos, kaip ir kiti meno kūriniai, neatsiranda iš nieko. Visa tai gimsta iš žmogaus priesilietimų prie pasaulio ir sugrįžimų į save. Nesvarbu, kad tai pirmiausia sugula į stalčius... Vėliau susiklosčius aplinkybėms tuos stalčius esi priverstas susitvarkyti. 

Kad taip nutiko man, pirmiausia reikėtų kaltinti buvusią mūsų gimnazijos direktorę Romualdą Dobranskienę, kuri labai atkakliai ragino mane susitvarkyti nors vieną stalčių. Kadangi man tai tikrai nebuvo svarbu, direktorė nepamiršdavo pakontroliuoti. Taip pamažu, be didelio entuziazmo rankiojau, dėliojau savo popierėlius. Daug ką išmečiau (nes „stalčius netvarkytas“ nuo pirmųjų eilėraščių, kuriuos parašiau dar būdama mokinė). Nieko taisyti per daug nenorėjau, vien dėl to, jog neįmanoma grįžti į tas pačias būsenas, išgyventi tas pačias emocijas, patirtas kadais. Manau, kad taisyti tokiais atvejais galima tik gramatines klaidas. Pakeisi žodį ar jų tvarką ir kažkas eilėraštyje subyra, nelieka kažko to, kas buvo tuo metu, kai rašei, svarbu, kartais ir tavęs – to buvusio toje būsenoje žmogaus. 

Aš nežianu iš kur ateina žodžiai, vaizdiniai. Kodėl žmogus užrašai ar nupieši kažką tokio, ko galbūt net ir pats nemoki paaiškinti... Kodėl taip? Palieku tai filosofams ir kitiems pasaulio „teisuoliams“, kurie, matyt, geriau žino netgi ir tai – kaip turi būti. Matyt, man neduota to žinoti, gal todėl neturiu jiems jokių pretenzijų. 

Mano kūrybos temos: gamta – visi esame jos dalis, nesvarbu, kad ne visi vienodai tai jaučiame, tėvų namai – visa, kas mumyse vertingiausia, atsinešame iš ten. Esu laimingas žmogus, nes tėvai buvo sėslūs. Augdama mačiau, kaip jie kūrė tuos namus – statė ūkinius pastatus, sodino sodą, kitus medžius. Tuose veiksmuose būdavo kažkas dieviškai švento, ypač kai esi vaikas ir ilgiesi saugumo. 

Kaip rašė filosofas H.D.Toro: „gamta nemeluoja, neapsimeta, ji ir žmogų moko tų pčių dalykų“. Turbūt man pasisekė, kad negalėjau lankyti vaikų darželio ir augau kieme, pievose, miškuose. Tėvai, eidami į darbą, nepalikdavo mūsų be vaikams įmanomų užduočių (kaime darbų netrūksta). Tai ugdė valią ir pareigingumą. Ypatingi ryšiai sieja mane su mano vienintele seserimi, kuri kol nelankiau mokyklos skaitydavo man pasakas, tuo anksti pažadinusi didžiulę meilę knygai, norą kuo greičiau išmokti skaityti. 

Ta knygelė, turbūt, ir atsirado, kaip padėka toms vietoms, sutiktiems žmonėms, kurių dėka esu tokia, kokia esu.“ 

Dabar gana sunku kalbėti apie dailininkės poeziją, ieškoti prasmių ir reikšmių, bandyti atpažinti ženklus ir simbolius, bet tuo pačiu nepasijusti visažiniais „teisuoliais“. Juk iš tiesų, skirtinga kilmė, gyvenamoji aplinka ir patirtis dažnai lemia ir skirtingą tų pačių dalykų suvokimą. Todėl jei jūs, tiek kurie vėliau skaitysite, pamatysite naujų ženklų ir prasmių, nesijaudinkite, kad ne taip supratote. Skaitymas ir supratimas taip pat yra kūryba.  

Visa knyga „Sulytos plaštakės“ (beje, tokio pavadinimo eilėraščio knygoje nėra) yra suskirstyta į devynis, jei skaičiuosime epilogą kaip atskirą dalį – dešimt, dalių, pažymėtų atskirais pavadinimais ir išskirtų iliustracijomis. Iš esmės dalių pavadinimai atspindi ir poezijos temas: Tėviškės veidas; Gyva žolė; Gerai, kad yra diena; Laimės burtas; Laiko lietus; Šviesos vedami (du ciklai); Žemės nerimu, dangaus ramybe (eilėraščių ciklas); Šventa šviesa lange (padėkos žodis); Epilogas. Jau skaitant išryškėja smulkesnės – motinos, sielos ir kūno, rudens, namų ilgesio ir grįžimo į juos bei kitos – temos. Dauguma jų atskeidžiamos per lyrinio subjekto išgyvenimus. 

Apskritai, K.Blankaitės kūryba išsiskiria, galbūt todėl, kad autorė yra dailininkė, vaizdinių gausa:  

  Laukai, paguoskit Ilgesį
  žolynų kalbomis.
  Virš jūsų driekiasi
  erdvėm buvimo alkis,
  kai kalba siela dienai užsimerkus
  ir šakomis suauga su nakties kančia.
  Nuprauskit dangų žydinčia šviesa.
  Kalbėkit kojoms, kad surastų kelią.
  Laukai, priglauskit liūdesį žmogaus,
  atriekit alkanam dienos riekelę....  

Matome, kaip šalia rikiuojasi laukai, ilgesys, žolynai, erdvės, alkis, siela, diena, šakos, naktis, kančia ir t.t. Ir visa tai tik vieno eilėraščio vaizdiniai.  R.Dobranskienė tai pavadino „mozaikiška“ pasaulio vienybe. Norėtųsi dar pridėti, kad ta mozaika toli gražu ne visada sudaro vieną vaizdą. Tai greičiau mozaika iš daugybės skirtingus dalykus vaizduojančių gabaliukų, kuriuos autorė keičia vietomis priklausomai nuo lyrinio subjekto nuotaikos ir išgyvenimų. 

Atskiro aptarimo yra verti ryškiausi vaizdiniai, esantys eilėraščiuose apie namus, tėviškę:  

  Paukščiai virš tėviškės svirčių
  dangun paskandintų...
  Rugsėjo obuolių nuklotais takais
  susirenka liūdesį lietūs.
  Tokie ilgesingi tušti lizdai
  paliekančių...
  Paukšti mano vaikystės dangaus,
  grįžkime čia...
  Čia viso pasaulio keliai susibėga,
  vakarai vienatvėje suranda
  pastogę Tylos.
  Čia, kaip niekur, artumas dienos
  žada motinos rankomis
  atriektą rūpesčio riekę,
  čia negęsta laukimo šviesa
  pasiilgusiuos mūsų
  namuos...

Namai kituose eilėraščiuose yra vadinami Pažadėtąja žeme. Jie tarsi šventa ramybės kupina vieta, kurioje lyrinis subjektas yra visada laukiamas ir į kurią jis nuolat veržiasi: „Parvesk į Ramybės namus,/ kur ygnį šventą kūrena,/ palaimingos rankos paklus,/ suras Pažadėtąją Žemę.“. Namai taip pat yra ir nepaprastai saugi, lyg nuo pasaulio atitverta (ribą žymi langas) vieta, kurioje net laikas sustoja.  

Nuo namų neatsiejamas yra motinos vaizdinys. Įdomu tai, kad dažniausiai mama vaizduojama metonimiškai – kaip globojančios, saugančios, kažką riekiančios rankos. Tai itin primena laikus, kai motina dažniau ne žodžiu myluodavo vaiką, o ranka perbraukdavo plaukus ir taip išreikšdavo savo dėmesį. Galbūt todėl namai dažnai vaizduojami tyloje. Apskritai, tyla užima ypatingą poziciją K.Blankaitės kūryboje. Mat žodis, kuris šiaip turi itin svarbią reikšmę („Ilgėtis buvimo šalia/ tikrų žmonių,/ tikrų žodžių,/ nueinančių,/ negrįžtančių,/ bet neparduodančių.“), gana dažnai yra pritilęs ir lyg ne toks garsus. 

Be namų temos gana plačiai išplėtota yra žmogaus tema. K.Blankaitės poezijos lyrinis subjektas yra nuolatiniame savęs ir atsakymų į egzistencinius klausimus ieškojimų bei įvairių priešpriešų kelyje.  

  Tą naktį buvau taip arti
  to sunkiai suvokiamo savęs savy,
  kas gali suvienyti mus ir žvaigždes,
  naktyje atverti Šviesos langines,
  virš ko palinksta žmogaus Išmintis,
  ko nepažeidžia mirtis...

Lyrinis subjektas norėtų pats pasirinkti gyvenimo kelią, bet puikiai supranta, kad gyvena čia ir dabar dėl likimo, o ne dėl savo pasirinkimo. Įdomu yra tai, kad dažnai jis tapatina save su žole, o mintis  - su paukščiais (namų temos eilėraščiuose dažnas yra medžio motyvas). Saviti yra eilėraščiai, kuriuose ryški kūno ir sielos perskyra. Sielai – protui – priskiriama naktis. Siela ir kūnas gyvena tarsi atskirą gyvenimą. Šiam įvairialypiui subjektui artimos yra tikrosios vertybės („Pasidalinkime gerumo grūdu –„, „Reikia/ išnešti žodį Šviesos“). Gana dažnai jis pradeda kalbėti pirmuoju daugiskaitos asmeniu, dažnai jame persipina liūdesio ir džiaugsmo emocijos. 

Šios dvi plačiau aptartos mūsų temos nėra vienintelės. Dar yra itin gražių posmų apie rudenį, prasmingi yra ciklo „Dešimt eilėraščių liūdnam žmogui, M. Ž“ eilėraščiai. Mūsų krašto žmonėms bus tokie atpažįstami ir artimi eilėraščiai, parašyti po Klaipėdos krašto fotografijomis (ciklas „Žemės nerimu, dangaus ramybe“).  

Svarbiausia, kad patys ieškotumėte to, kas artima. Nes tokia kūryba, kaip sako R.Dobranskienė, „skatina stabtelėti, pasigėrėti visa tuo, kas mus supa, susivokti savyje ir pasaulyje, teigia gyvenimo „šiandien ir dabar“ dvasinę reikšmę ir perspektyvą.“. 

 
         Tėviškėje su seserim Maryte (dešinėje), turėjusia nemažai įtakos formuojantis
                                      K.Blankaitės pasaulėvaizdžiui.