Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 liepos 24d. Nr. 14 (37)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Kristina BLANKAITĖ

 
 


Žemė - gyva atmintis...
Užmigę kaimai ir trūnijantys medžiai...
Laiko sieliais išplaukia sidabro šviesa.
Tie regėjimai - Meilės tiesa.
Žeme, slėpiningi tavo žodžiai
mėnulio tyloj. Papasakok viską...
Mokėsim klausyti. Ar girdi,
kaip suminga mūs rankos
prie Tavo širdies?
Kaip danguj
pasiklydusių paukščių
troškimai sugrįžti...

xxx

Prisiminimų upės sklidinos
vaikystės šviesos.
Paukščių sparnų sušildytos,
kad tik grįžti pajėgtų
į tėviškės medžių lizdus,
apkaišyti juos laukimu,
ašarų žvilgesiu ištylėti,
sugerti laukus,
pievas pražydusias nešti
glėbiais ryto metą
ten, kur ganosi
karvių baubimo
pažadintas rūkas,
mazgodamas
Motinos mano
rankas...

xxx

MAMAI

II

Atleisk už
išsiskyrimus.
Atleisk...
Nereikalingi žodžiai.
Gyvenk tikėjimu.
Nemoku. Negaliu
Tavęs dabar kitaip
paguosti.
Atleisk už tai,
kad dar maži
jau dideli
norėjom būti,
kad troškome
palikt namus,
iš Tavo rankų
kuo greičiau
ištrūkti.

Atleisk
už išsiskyrimus,
už mūsų turimus
kitus namus...

xxx

Išskubėjo lietus iš namų.
Debesų stogais ateina šviesa.
Tušti langai, nes laukimą
išsinešė vėjai...
Vakar šulinio vandenį gėrėme,
sumerkę kojas į vakaro vėsą.
Baltas mėnuo pakilo
virš mūsų Ilgesio tako šviesaus.
Neužteko laiko...
(Renkam trupinius...)
Atsibūti ir išmylėti
Žemę vaikystės dangaus...

xxx

Tolimi pavasariai ir
speigu amžina vienatvė -
bereikšmių žodžių jūroje
ieškanti tikro grynuolio,
ieško šviesos akimis,
randanti Liūdesį - brolį...

xxx

Nurims gamta. Su manimi
keliaus į rudenį
mano broliai medžiai.
(Mūsų kryžkelės tokios panašios.)
Tegul tai, kas mus vienija, budi
virš mūsų likimų mažų,
kad sudegdamas vėl prisikeltų
mūsų džiaugsmas
gyventi duotuoju laiku...

xxx

Dabar esu jau pasirinkus
rudenio laukimą
ir vėtrą, draskančią
gyvenimo šakas...
Džiaugsme brandintas
liūdesys
palaukėj rymo.
Tai kas gi
jį į miestą
tokį išsiveš?..
Kas išvaduos
laukų pošy užaugusį
ir vėjo užliūliuotą
lapų pataluos?

Kas mus abu,
vienan kamienan augusius,
dabar atskirs
kaip žodį nuo dainos...

xxx

SIELOS KALBĖJIMAI KŪNUI

II

- Atleisk.. Nuvytusios pievos dangaus...
Lietūs skalauja akių dugne pamirštą šventę...
Kur sustosime?.. (Jau pavargau...)
O ir gyventi jau nebegalime
Vienas už kitą nei geriau, nei blogiau...

xxx

Užaugti kaip kūdikiui
lauko gėlės,
iš nuostabos gerti
laukinę ramybę,
pagirdyti bitę
iš ryto gelmės,
susėmus negęstančią
saulės žariją.

xxx

RUDUO

Taip uždaromos durys
išeinant iš šviesos
į tamsą nakties.
Nesvarbu kodėl,
kokia kaina,
Ar kankinsis dar kas,
ar liūdės...
Taip ramiai
numiršta tik gėlės.
Ne ramybė - ruduo,
netiesa.
Vėl sapnuojam
pavargusią žemę
su raukšlėta
dirvonų kakta.

xxx

Taip seniai norėjau pasibelsti
į neatpažįstamus Tavo namus,
kur daiktai dar turi tikrą
savo spalvą, kur laiškai
ir vakarai dar mena mus,
kur užuolaidos,
paslėpę dienos veidą,
neišduoda mūsų paslapties.
Taip seniai norėjau pasibelsti
į namus bemiegės praeities...

xxx

Atleisk,
kad liūdesys
uždaro mano sielą
vienatvėm lyjančių
langų fone,
kad, pažadėjus giedrą
mūsų dieną,
esu paklydus
vienumos dugne.
Atleisk ir ištylėk
mums duotą Laiką,
nes viskas tols,
pavirtę praeitim.

Tebus tyli
buvimo mėnesiena,
pženklinusi mus
šviesos viltim...

xxx

Ateisi paprastai
kaip vėjas iš laukų,
žinodamas,
kad laukiau
tūkstantį naktų.
Ir paskutinį kartą
sniegas kris
į mano verkiančių
dienų akis...

xxx

Tuščios rankos - taip niekas nebuvo.
Tuščios akys ir žodžiai sutemę.
Kas prikels, kas parodys paklydusiems,
kur yra Pažadėtoji Žemė?
O arimų juodumo nakty
tyli Laikas sudegusiais medžiais -
ir nė vieno žodžio kely,
išsakyto aiškiau nei Gyvenimas...

xxx

Per augimą
medžiuose ir žolėse,
per lietaus šnarėjimą
kaitros atokvėpiu,
per pilką liūdesį
liejantį dangų
esame
ant Žemės rankų...
...Tokie pasimetę,
kad žodžio nerandame
pažiūrėti su meile
į kitų buvimo akis.

xxx

Kokie pavargę
žingsniai link durų...
Nejaugi neužteks
jėgų pravert?
Taip kasdienybės upė
virsta jūra,
ir saulė gęsta
ilgesy rudens.
To vilties spindulio
jau nebereikia,
nes patys sau
begėdiškai maži...
Atėję atsigert
iš Amžinybės
šulinio,
pavirtę
Laiko lietumi...

xxx

Kai šaukiuosi pasauly žmonių,
kai pametusi kelią dar bėgu,
kam tiesi, ilgesy, man rankas
suledėjusiu vasaros žiedu?..
Kai einu tamsoje pamatyt
praradimą ir kančią atleidusių,
kažkodėl nematau žvaigždėmis
užrašyto, ŽMOGAU, tavo veido...
Bet likimo vis tiek dar meldžiu -
nelaimingus užtarti, atleisti...

Nors žinau, kad labai jau seniai
skirtos vinys prie kryžiaus prikalti...

xxx

PENKI EILĖRAŠČIAI
TREČIAJAM MANO BROLIUI

III

Surandi save
ūkuose žvaigždynų,
atmeni ten
save buvusį,
save esantį jauti.
Supranti, kad
gyvenimas ČIA yra
lyg dangaus akvarelė,
pakartota lietaus
žemės delne,
žmogaus pėdomis
kelyje,
kuriuo eina
sugrįžtantys
į Visatos akis -
ten, kur veda širdis.

xxx

DEŠIMT
EILĖRAŠČIŲ
LIŪDNAM ŽMOGUI, M. Ž.

II

Tavo liūdesys -
pažymėtas
kilmės dokumentuose,
tarsi šventas
dangaus patepimas...
Pasaulio vėjais
antspauduotos dienos,
nors netiki, kad tai -
Likimas...
Kaip gali trokšti
likt be nuodėmės
šitam kely,
kada gyvenimą renkies?

xxx

VIII

Būk ramus,
net naktis neišduoda
mūsų spalčiausių minčių.
Tai todėl tais vėjuotais
pasauliais tikiu.
Jų erdvių susipynę keliai
atpažįsta ir mus,
žvaigždėmis pažymėdami
laimės namus.

xxx

BITĖNŲ KAPINAITĖS

Iš tylos gimsta žodis...
Ir gimsta žmogus.
Tyloje ir takai
gyvenimų prasmę atspėja...
Nors ramybė -
menka guodėja,
susitaikius su
lydinčia žmogų kančia.
Kryžiai - žemę danguj
pasitikus Tiesa.
Iškalbėję mums
paslaptis viso gyvenimo,
iš viltingai išausto
amžino nerimo.
Sudėtingo Pasaulio
ženklai apie mus -
Amžinybėje randančius
savo namus.

xxx

PRIE BIRUTĖS KALNO

Pušys žiūri į dangų,
skambantį jūros bangų ošimu,
bėgančiu tekančios saulės taku.
Alsuoja pavasariu,
ir džiaugsmas jį girdi...
Iš kur tiek jėgos
vėl prikelti gyvenimus?
Srovena šviesa
per akmens pačią širdį...

           

           

 

 

 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.