Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugpjūčio 7d. Nr. 15 (38)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

"Negi aš koks beausis?"

 
 

 

 
 

Loreta MCIVOR

Vilkų kampe esanti Mindaugo Nogaičio – režisieriaus, kolekcininko, muzikanto ir aktyvaus kultūros veikėjo - sodyba matoma iš toli: medžiais apaugusi kalvelė su keistu medžio kamienu viduryje, medinės skulptūros, baubliai ir didelis senas namas. Panašu, kad savo istorija ir kultūra ypatingos vietos pritraukia ir kažkuo išsiskiriančius žmones.

Ypatinga aplinka

Kieme mus pasitinka sodybos šeimininkas ir pats aprodo savo valdas. Kalvelė – tai Vilkų kampo senkapis. Septintajame dešimtmetyje čia vyko archeologinė ekspedicija, kurios metu buvo rasta II – IX a. daiktų. Ekspediciją primena paminklinis akmuo, ant kurio rašoma, jog senkapis yra valstybės saugomas objektas. Nesvarbu, kad, kaip juokavo Mindaugas, žolės pjovimu jam tenka rūpintis. Svarbiausia, kad, šaliai atgavus nepriklausomybę, buvo nutrintos užrašo „Lietuvos TSR“ T ir S raidės. 

Istoriją mėgstančiam Mindaugui pasirodė, kad ypatingą senkapio vietą galima pažymėti ne vien paminkliniu akmeniu. Todėl 2005 m. jis surengė vietinių drožėjų plenerą, kurio metu jie išdrožė skulptūras, įamžinančias tai, kas buvo rasta archeologinės ekspedicijos metu. Taip atsirado V.Bliūdžiaus išdrožtas karys, laikantis ietį, P.Balsio – krivis ir Perkūnas bei R.Sūdžiaus – bitininkas, skirtas įamžinti drevinę bitininkystę. 

Ant jau minėtos kalvelės stovi iš Švėkšnos atgabento medžio dalis. Po vieno iš didžiųjų uraganų buvo išverstas šalia Vilkėnų dvaro augęs medis. Kad jis visas nebūtų supjautas malkoms, Mindaugas gavo leidimą jį parsivežti į savo sodybą. Pargabenęs apvertė, medinį stogelį uždėjo ir dabar džiaugiasi dar viena savotiška skulptūra. 

Tačiau šioje sodyboje Mindaugas įsikūrė ne taip seniai - prieš dešimt metų. Iki tol jam teko nemažai patirti ir išgyventi. 

Po studijų į Daniją 

Mindaugas gimė ir užaugo Švėkšnoje. Iš šio krašto yra kilę ir jo tėveliai. Jau mokykloje Mindaugas buvo iniciatyvus: dalyvavo tuometinėje meninėje grupėje „Šikšnosparnis“, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose. Tiesa, mokykloje nemuzikavo, nepaišė, o į chorą tik per vargus įsiprašė, nes esą jis klausos neturėjęs. Baigęs vidurinę mokyklą Mindaugas nusprendė tapti aktoriumi ir išvyko į Vilnių. Deja, įstoti nepavyko. Kadangi dar nebuvo pasibaigęs dokumentų priėmimas Klaipėdoje, nuvyko ten ir įstojo į muzikos konservatoriją studijuoti režisūros. 

Studijų metus Mindaugas prisimena itin džiugiai. Būtent tada jis iki vieno renginio likus dviems savaitėms išmoko groti armonika. Dabar jis groja net keturiais instrumentais, nors profesionaliai nesimokė groti nė vienu. Studijų metais jis susidomėjo ir bandonija – instrumentu, kuris yra tarsi pirmasis armonikos variantas. Mindaugas pasakojo, kad pirmąkart išgirdus grojant šiuo instrumentu, jį tarsi kas užvaldė. Ši aistra nedingo ir iki šiol. Įsitraukė studentaudamas Mindaugas ir į ansamblio „Auksodis“ veiklą, daug koncertavo. Nemažai laiko praleido ir Rusnėje, kur padėjo K.Baniui įrengti etnografinę sodybą. 

Deja, 1993 m. baigus mokslus, šalyje buvo visiška sumaištis. Ir vaikinas nusprendė pabandyti laimės ieškoti svetur. Dviese su draugu išvyko į Daniją. Dar ir dabar Mindaugas prisimena net dvi savaites trukusią kelionę. Nuvykę į Daniją vaikinai įsidarbino pas vieną pažįstamą senoviškame buriniame laive. Tokiuose laivuose ir pradirbo visą svetur praleistą laiką – dvejus metus. Per tą laiką, Mindaugas sako, ne tik akiratis prasiplėtė, bet ir nepaprastai įdomių žmonių sutiko. Jam iki šiol yra įstrigusi pažintis su tragiško likimo G.Paulioniu, kuris Baltijos jūrą valtele vienas perplaukė. Su juo kartu praleido nemažai gražių akimirkų. Įsivaizduokite du vyrus naktį valtele plaukiančius į vestuves: G.Paulionis irkluoja, o M.Nogaitis gale sėdi ir bandonija groja... 

Tačiau po poros metų Mindaugui Danija pabodo - atsirado rutina. Ir jis nusprendė grįžti į tėviškę. 

Teatras 

Deja, tėviškėje Mindaugo niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Teko imtis įvairiausių darbų. Kol kartą, jam dar dirbant barmenu, jį pakvietė Švėkšnos teatrui padėti pastatyti spektaklį. Taip dienos šviesą išvydo spektaklis „Piršlybos“. 

Tada Mindaugas įsigijo savo dabartinę sodybą, atstatė joje stovėjusį ūkinį pastatą ir jame įkūrė Vilkų kampo klojimo teatrą. Būtent čia buvo parodytas spektaklis „Šeškai“. Čia buvo surengtas ir Vilkų kampo kantri, kurio metu Mindaugo režisuotą vaidinimą „Šerifas ir Co“ parodė Švėkšnos policijos nuovados darbuotojai. Kantri dalyvavo „Karčema“, „Salūnas“ ir itin daug svečių bei žiūrovų. Visa tai Mindaugui kainavo labai daug laiko, darbo ir lėšų. Ir nors jam visada padėjo Švėkšnos seniūnas A.Šeputis, vietos verslininkai, girininkai, tačiau darbas atnešė vien dvasinį malonumą. O valgyti juk irgi reikia... 

Vėliau Mindaugo, iš viso pastačiusio šešis spektaklius, ir Švėkšnos teatro grupės keliai išsiskyrė. Vyriškis pradėjo dirbti tuometinių Inkaklių kultūros namų meno vadovu. Įsitraukė į Inkaklių ansamblio „Dainoriai“ veiklą. Netgi tapo ansamblio vadovu. Jis pasakojo, kad su tais žmonėmis buvo labai lengva ir gera dirbti. Ne jis, o patys ansamblio nariai vis klausdavo: „Tai gal padainuojam?“. Dabar Mindaugas ansambliui nebevadovauja. Jis apsiribojo vyr. auklėtojo darbu Švėkšnos sanatorinėjė internatinėje mokykloje. Nes jo žmona Jolanta pagimdė antrąjį sūnų ir vyriškis stengiasi daugiau pabūti namie. Ir spektaklius, ypač mėgsta senuosius pastatymus, dabar dažniau žiūri per televizorių – kaip pats Mindaugas sako, leidžia sielai atsigauti.   

Kolekcininkas

Turi Mindaugas ir dar vieną pomėgį – kolekcionuoti. Dabar net knygas vien apie tai skaito. Ir, žinoma, pirmenybė teikiama bandonijoms. Jų šiuo metu turi apie 40 – tikslaus skaičiaus ir pats nežino. Tačiau apie kiekvieną gali papasakoti daug ir, žinoma, pagroti. O atkeliavo jos iš pačių įvairiausių vietų: Sibiro, Italijos, Vokietijos ir kt. Dalį nusipirko dalyvaudamas etnografinėse ekspedicijose, dalį – antikvariatuose, dalį – dovanų gavo.  Tiesa, Mindaugas psakojo, kad naujos bandonijos jam nėra tekę matyti, o ir senų jau beveik nebeliko. Štai jau beveik porą metų neįsigijo nė vieno naujo eksponato. 

Renka Mindaugas ne tik bandonijas. Pilna pas jį pačių įvairiausių senovinių daiktų: įrankių, butelių, baldų, buities rakandų, knygų, itin įdomių senųjų Švėkšnos teatro vaidinimų nuotraukų (norėtų kolekcininkas senų fotografijų knygą išleisti) ir daugybė pačių įvairiausių dalykų. Daugelį jų žmonės patys atidavė. Tiesa, dabar dažnai senienas tenka pirkti, nes atsirado nemažai žmonių, jomis sodybas puošiančių – taigi, konkurencija didėja. Būna ir kitokių atvejų: štai neseniai kaimynas Mindaugą perspėjo, kad kažkas senovines svarstykles į šiukšlyną išmetė. Mindaugas, žinoma, į šiukšlyną nuvažiavo, svarstykles surado ir namo parsivežė. Džiaugiasi vyras, kad žmona jį supranta ir nelaiko keistuoliu. Tokiu savęs ir pats Mindaugas nelaiko. „Negi aš koks beausis?“ – juokiasi vyras. 

Na, o sendaikčių jau tikrai yra daug. Todėl dabar Mindaugas norėtų kluone, kuris taip pat pilnas rakandų, įrengti etnografinį muziejų. Jame būtų eksponuojami visi sendaikčiai, o name liktų tik instrumentai. Tačiau, kada pavyks įvykdyti šiuos planus, neišku. Tam reikia daug ir sunkaus darbo.  Bet rankų Mindaugas nenuleidžia. Ir reikia tikėtis, kad jam pavyks.


Mindaugo troba įkvėpė ne tik minčių bet ir darbams


Bandonijų kolekcija


Buvęs tvartas šiandien virsta muziejumi 


Iš Švėkšnos parsigabentas medis tapo ne tik puošmena...

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.