|
Nerijus Nausėdas,
7 klasė
Kaip miela būti pažadintam linksmųjų paukštelių giesmininkų! Vos išėjau į
kiemą, jie pasitinka nerūpestingu pavasariško džiaugsmo kupinu čirškesiu.
Visur, kur žengiu, lydi jų dainos, giesmės ir įmantriausi švilpavimai. Todėl
norisi lėkti kartu su vėjeliu į padanges ir dainuoti kaip tie mažieji
dangaus nenuoramos.
Karolina Armonaitė, 7 klasė
Gera, kai tave ankstų pavasario rytą pažadina jau ne žadintuvo čaižus
garsas, o švelnus saulės spindulys, nušvietęs visą kambarį. O pažvelgus pro
langą pamatyti, kaip skleidžiasi geltonos pienės ir ant žolės rymo rasos
lašeliai.
Agnė Rimkutė, 7 klasė
Vienoje gražioje pievoje tyvuliuoja didelė pelkė, kuri man primena ežerėlį.
Čia dažnai plaukioja gulbės, laukinės žąsys. Galėčiau į šį ežerėlį žiūrėti
dienų dienas, nes jame galiu pamatyti, kaip baltaplunksnės panardinusios
galvą ieškosi maisto, kaip grakščiai ir oriai iriasi žąsys. Nors dažnai
pučia šaltas marių vėjas, man ši vietelė labai jauki. Matyt, tos pačios
nuomonės ir šio plotelio gyventojai.
Edvardas Bendikas, 7 klasė
Jonukas eina per pievą. Degtuku žybt - ir žolytė dega. Kaip Jonukui šilta ir
gražu, oi kaip jam smagu. Bet žolė vis dega ir dega, juodėjantis negyvas
plotas vis didėja ir didėja. Berniūkštis išsigąsta ir nubėga. O ugnis
sparčiai artėja prie kaimyno namo - jau dega!.. Ir viskas per Jonuko
neatsakingumą.
Greta Kumutaitytė, 7 klasė
Vakare, eidama namo, matau aplink save beribę erdvę ir joje jaučiuos tokia
maža ir vieniša. Pradedu įsivaizduoti savo pasaulį, spalvotą, gražų, ir
jaučiuosi saugesnė. O visiškai saugi, kai šalia - artimas ir tave mylintis
žmogus.
Dovilė Probergaitė, 7 klasė
Sūpuoklėse Tu pakyli nuo žemės kaip paukštis iš lizdo. Nusileidi - kaip
saulė vakarais.
Šilinta Jančauskaitė, 6a klasė
Nukrito lašas... Paukštis lėtai priskrenda ir sužiūra į laše esančius
kristalėlius, spindinčius it deimantai. Skraiduolis, panorėjęs būti toks pat
tyras ir gražus, jį išgeria - ir pajaučia savyje bangas ir saulę. Jis dabar
supranta, kad net pačiame mažiausiame lašelyje yra tai, kas gražu, tyra ir
gaivu.
Suglumusį šešėlį persmelkia spindinčios auksu svajonės. Aušta rytas.
Pasaulis, numetęs lapus, nusidažo rudai ir raudonai. Tada neviltis aplanko
mano širdį. Vieni priėję ją daužo, kiti - glaudžia, kad sušiltų. Gera, kad
šildančiųjų yra daugiau.
Diana Lučinskaitė, 6a klasė
Cyp cyp cyp, - šaukia mažas bejėgis viščiukas, norėdamas išsiveržti pro
tvirtą kiaušinio kiautą. Atkakliai vis bando savo trapiu snapeliu įveikti
sieną, kuri atrodo tarsi plieninė. Nepabūgęs nežinios kertasi kelią į
platųjį pasaulį.
Tik ar svetingai bus sutiktas?
Martynas Pekarskas, 6a klasė
Mano tėtis man labai primena baroną Miunhauzeną. Taip vaizdžiai pasakoja
patirtus nuotykius, kad net pradedi galvoti, ar tai tikrai tiesa.
Eglė Kuršaitytė, 5 klasė
Norėčiau turėti sparnelius. Kad naktį, spindint dideliam geltonam mėnuliui
ir jo mažosioms sesutėms šviečiant, skrisčiau ir pamatyčiau tą didįjį
kosmoso pasaulį. Bet... žmogus - ne paukštis.
Belieka svajoti.
Aleksas Gužauskas, 5 klasė
Vėjas pučia įvairiai: smagiai šlamena lapus, linksmai taško vandenėliu
augalus. O išdykaudamas su juo gali slogą pasigauti.
Tačiau kartais vėjas persistengia, sukeldamas audrą, uraganą, siausdamas
viesulu.
Vėjo neaplenksi ir nesustabdysi. Jis - tarsi laikas, kuris niekada
nesustoja.
|
