Loreta
MCIVOR
Doneta Kristina Lukošienė.
Turbūt, jeigu negyvenate Švėkšnoje, nei
šios moters vardas, nei pavardė jums
nieko nesako. Tačiau jei bent kartą lankėtės šiame mažame miestelyje, jūs
tikrai matėte šios moters darbus. Kristinos rankomis yra išpuoštas Švėkšnos
klojimo teatras, jos iš siūlų daryti paveikslai-kompozicijos kabo Saulės
vidurinėje mokykloje, floristiniais darbais išpuošta
seniūnija, pačių įvairiausių Kristinos darbų nuolat galima pamatyti
bibliotekoje. Ir dar neseniai būtent Kristina prižiūrėjo ir puoselėjo
Švėkšnos miestelio gėlynus. Tad kaip gyvena ši tautodailininkės vardą
turinti gėlių mylėtoja?
Vėlai atrastas talentas
Gimė ir uažaugo Kristina netoli Švėkšnos esančiame Daugšaičių kaime. Jos
tėveliai buvo paprasti žmonės: tėvas dirbo visus ūkio darbus, o mama
prižiūrėjo namus. Tik tada visi žmonės nagingesni buvo ir viską, ko reikėjo,
patys pasigamindavo. Taip ir Kristinos tėvas vis pameistraudavo, o mama
puikiai ausdavo. Tad kruopštumas ir nenoras sėdėti tuščiomis rankomis
Kristinai buvo įskiepytas dar vaikystėje.
Jaunystėje, sako Kristina, ji nepiešė, eilių nekūrė ir kitais menais per
daug nesidomėjo. Tada visą laiką atimdavo vaikiški ir jaunatviški rūpesčiai
bei norai. Ir baigusi mokyklą ji nusprendė niekur nestudijuoti, nors tėvai
ir būtų į mokslus išleidę. Kristina ištekėjo ir išsikraustė į Gargždus, kur
pragyveno trisdešimt metų.
Gargžduose visą moters laiką atimdavo darbas, šeima ir keturi vaikučiai.
Tiesa, moteris tada dirbo dailės fabrike audėja. Ten dirbdama ji gavo ir
tautodailininkės vardą. Be jo net neleisdavo dirbti. O vardą suteikdavo, kai
su savo darbais žmogus sudalyvaudavo trijose parodose. Dabar kristina
juokauja, kad net nebežino, kaip yra su tuo tautodailininkės vardu gal jau
ir nebeturi jo? Ir nors moteris ausdavo, tačiau sako, kad audimas jai tada
buvo tik darbas, o ne malonumas.
Per tą laiką užaugo vaikai. Atsirado daugiau laisvo laiko. Galiausiai
norėdama padėti savo tėvams ir kad jiems bažnyčia arčiau būtų Kristina
persikraustė į Švėkšną. Tada moteris ir atrado savo talentą ir tikrąją
aistrą floristiką, kurios ji neapleidžia jau daugiau kaip šešiolika metų
ir vadina gyvenimo prasme.
Gėlytės, pagaliukai ir arbūzų sėklos
Kokia buvo ta pradžių pradžia dabar net pati Kristina tiksliai neprisimena.
Atrodo, kad pirmąją kompoziciją iš gėlių ji padarė kažkokia proga. Tiesa,
dabar moteris sako, kad pirmieji darbai buvo primityvūs ir labai paprasti.
Kritikos jiems negailėdavo ir Kristinos mama. Tačiau moteriai jie buvo
nepaprastai brangūs juk patys pirmieji. Tik paskui ji pradėjo dalinti ir
dovanoti darbus kitiems. Keli darbai yra iškeliavę į Švediją ir Angliją.
Vėliau Kristina susidomėjo paveikslų iš sausų gėlių ir sėklų darymu. Vienam
paveikslui padaryti reikia itin daug žaliavos. Tad Kristina, nesvarbu kur
eidama, viską rinko ir nešė namo. Jos kišenės nuolat buvo pilnos visokių
žolelių ir gėlelių, o suvalgius arbūzą visos sėklos keliaudavo į dėžutę.
Moteris ir pati sako, kad kitiems gal juokingai atrodo, kai pareidama iš
miško ji parsineša ne grybų, o glėbį jai gražių pagalių. O juk viską dar
reikia ir nuvalyti... Ne veltui Kristinai klijuojant floristinius paveikslus
visas kambarys būna užverstas krūvelėmis gėlių ir sėklų. Ir, žinoma,
netvarka dingsta, kai visa gražiai sugula į rėmus.
Kristina nuolat ieško kokios naujos technikos. Ji išbandė siūlų, šiaudinių
kompozicijų darymą (rugius joms daryti moteris augino šalia namų) ir
gobelenų audimą. Beje, tą dieną, kai kalbėjomės, Kristina, kaip ji pati
sakė, kažką bandė padaryti iš lininio audinio, kuris jau buvo siuvinėtas
gėlėmis. O apytikriai prieš metus moteris susidomėjo dar viena technika: iš
vielos padaroma gėlės forma ir apmezgama įvairiaspalviais siūlais. Atrodo
tokios gėlės įspūdingai, ypač rožės. Iš pradžių net sunku suprasti kokiu
būdu jos padarytos. Tiesa, tai nėra lengva. Vienos nedidelės rožės padarymas
gali užtrukti net porą dienų, o puokštei reikės kur kas daugiau laiko.
Visi Kristinos namai, kuriuose ji dabar gyvena su sūnaus šeima, pilni
įvairiaspalvių gėlių. Siūlų gėlėms daryti moteris gauna išardydama senus
megztinius. Ji sako, kad jei reikėtų siūlus pirkti, tai pinigų tikrai
neužtektų. Tuo labiau, kad savo darbų ji į jokias parodas ar muges neveža ir
parduoda tik vieną kitą. Moteris sako, kad jei sąžiningai įvertintų savo
darbus, tai jų niekas nenupirktų, nes jie būtų per brangūs. O darbų tiek
daug ir todėl, kad televizoriaus žiūrėti nemėgstanti moteris niekada nesėdi
nieko nedarydama. Jai būtina kažkuo užsiimti net jei nežino, kas iš vieno
ar kito darbo išeis. Todėl tenka kartais kažką ir išardyti, ir pakeisti. Bet
svarbiausia, kaip sako Kristina, kad gėlių darymas puiki priemonė nuo bet
kokios depresijos.
Puošė miestelį
Atsikrausčiusi į Švėkšną Kristina sugebėjo ne tik atrasti savo talentą, bet
ir jį suderinti su galimybe pragyventi. Pasiūlius seniūnui, moteris pradėjo
tvarkyti miestelio gėlynus. Iš pradžių tai buvęs nepaprastai sunkus darbas,
nes ne vienus metus niekas buvo nedaryta. Ir gėles pačiai teko auginti.
Gerai, kad ir seniūnas padėdavo, ir žmonės savo gėlių duodavo.
Moteris atrado ir dirbti padedančius dėsningumus. Pavyzdžiui, geriau yra
sodinti paprastesnes mūsų klimatui tinkamas gėles. Prisodinęs egzotiškų
augalų nespėsi jų dangstyti ir saugoti nuo šalčių. Taip pamažu viskas buvo
sutvarkyta. Kristina pasakojo, kad dėl to sulaukdavo nemažai miestelio
gyventojų padėkų. Tada pasimiršdavo ir tie keli prieš mamos dieną dingę
našlaičių kereliai. Svarbiausia, moters manymu, reikia turėti potraukį
gėlėms. Nes jei tai bus tik darbas, tai niekas ir neaugs.
Tačiau prieš gerus metus Kristina nusprendė, kad viso miestelio jai per
daug. Tad šias pareigas perleido savo marčiai, o pati ėmėsi pradinės
mokyklos aplinkos priežiūros.
Ką sako kiti?
Gerų žodžių apie Kristiną negailėjo ir kiti bendruomenės nariai. Seniūnijos
raštvedė V.Astrauskienė pasakojo, kad nėra buvę, jog reikėtų pagalbos, ir
Kristina nepadėtų. Ar puokštę padaryti, ar kompoziciją kokiai progai
Kristina niekada neatsisako.
Lygiai taip pat gerų atsiliepimų negailėjo ir Švėkšnos Saulės vidurinės
mokyklos direktorė D.Dirgėlienė. Ji Kristiną apibūdino kaip nuoširdžią,
korektišką ir paprastą moterį, su kuria labai lengva bendrauti. Direktorė
prisiminė, kaip prieš kelerius metus miestelio gyventojų buvo prašoma
prisidėti prie klojimo teatro kūrimo. Kristina atėjo pati ir padėjo papuošti
patalpas. D.Dirgėlienė džiaugėsi, kad su tokiu pačiu entuziazmu ir noru
Kristina dabar tvarko pradinės mokyklos aplinką. Turbūt teisingai pastebėjo
direktorė, kad dideli žmonės yra labai paprasti.
Trumpai apie viską
Turbūt dabar ir jūs apie Donetą Kristiną Lukošienę žinosite daugiau. Bet,
žinoma, ne viską. Nes ši moteris dar nemažai galėtų jums papasakoti apie
ezoteriją, kuri jai padeda suprasti gyvenimiškas tiesas ir susitaikyti tiek
su savo, tiek su kitų žmonių charakterio savybėmis. Lygiai tiek pat Kristina
galėtų papasakoti apie savo išpuoselėtą sodelį. Ne veltui jis traukia
kiekvieno praeivio akį: pilna įvairiausių augalų, krūmelių, medelių ir
viskas gražiai dera tarpusavyje. Ir, žinoma, apie praėjusią vasarą surengtą
parodą smagu, kai darbus pamato ir kiti. Taigi pasikalbėti su šia gyvenimu
besidžiaugiančia moterimi yra apie ką.
|