Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugsėjo 25d. Nr. 18 (41)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Rašymas sau

 
 

 

 
 

Šiandien kūrybos puslapyje pristatome dvi mūsų krašto poetes. Tai kintiškė Laimutė Pranauskaitė - Mataitienė ir Rūta Vytuvienė iš Vilkyčių. Pirmoji - L.Mataitienė - kiek labiau patyrusi. Nesenai dienos šviesą išvydo jos pirmoji eilėraščių knygutė "Lapkritys". Antroji - R.Vytuvienė - kol kas dar rašo "į sąsiuvinį".

Jos ir skirtingos ir panašios. Tačiau abi jas vienija noras patirtus įspūdžius bei pajautimus išreikšti eilėmis. Skirtingas yra kūrybinis braižas ir poetinė patirtis.

Laimutė Pranauskaitė - Mataitienė savo vaikystę praleido netoli Kintų esančiame Pricmų kaime. Kaip dažniausiai ir būna, vaikystėje patirti įspūdžiai išlieka visam gyvenimui. Tai ir juntama iš šioje knygelėje esančių eilėraščių. Čia randami ir vaikystės išgyvenimai, ir to meto aplinkos ir giminystės ryšių perteikimas. Labai šiltai aprašomas buvęs šeimos gyvenimas ir susiklostę santykiai. Nors augusi ir brendusi dideliame brolių ir seserų būryje, kur ne vienam su kitais tekdavo dalintis ne tik namų apyvokos daiktais, bet ir tėvų meilę, ji labai šiltai ir su didžiausia meile atsiliepia apie juos ir visą knygutę dedikuoja tėvams. Eilėraščiai joje sudėlioti į keletą skyrių, kuriuose perteikiami vaikystės įspūdžiai ir buvusios svajonės, pasakojamas Kintų ir Kuršmarių grožis bei paslaptys. Prieš keletą metų su vyru gyventi vėl grįžusi į vaikystės svajonių miestelį, aprašinėja iš naujo patiriamas nuotaikas ir gyvenimo džiaugsmą. Kaip sakė L.Pranauskaitė - Mataitienė, tai tik dalis iš didžiulio pluošto eilėraščių parašytų 2000 - 2002 metais. Jau susikaupė ir nauja šūsnis eilių, kurie taip pat laukia dienos šviesos. Išleisti knygutę paskatino jos sesuo tautodailininkė Aldona Jonikienė, o sudaryti ją padėjo šilutiškė Romualda Dobranskienė.

Kaip pasakojo Rūta Vytuvienė, jos eilės - tai nelengvo jos gyvenimo išsakymas. Greičiau šauksmas, nes rašyti ėmė patyrusi šeimos lūžį. Popieriaus lapams imtas išsakyt (išlieti!) susikaupęs skausmas ir liūdesys. Palaipsniui imtos atskleisti svajonės bei šviesesnio gyvenimo lūkesčiai ir viltys. Gal kai kuriems eilėraščiams trūksta tobulumo, tačiau jie paperka nuoširdumu ir šventu tikėjimu šviesesne savo ir savo artimųjų ateitimi.
S.S.

Laimutė Pranauskaitė - Mataitienė

MANO ŠEIMA

Kaip pasakoj būna, tvirti
Užaugom visi aštuoni.
Nors duona mums buvo rupi,
Vaikystėje buvom linksmi.

Ir tėvus be galo mylėjom,
Nors buvom nuplyšę, basi,
Bet širdis tėvų mes turėjom,
Todėl ir užaugom visi.

Alvydas, Aldona ir Algis
Išvydo pasaulį pirmi.
Dar vieną nusinešė dalgis.
Paliko giliai atminty.

Paskui krykštė Vytas, Irena -
Jau didelis choras čireno.
Paskui atsirado ir Rūta
Ir ilgai nelaukus Laimutė.

O Romas kaip ąžuolas tvirtas
Pats paskutinis įvirto.
Tai ir visa šeimynėlė,
Gyventi tėvai kur prikėlė.


KĄ APKALTINTI

Vėjas pakeičia kryptį,
Kai kely pasitaiko kliūtis.
Nesvarbu, kur jam lėkti,
Kokioj terpėj jo įtūžis kris,

Kas žmogaus lemia kryptį?
Ar gimimas, su juo ir lemtis...?
Taip ir noris sušukti:
Aš gimiau, nebaisi man kliūtis.

Bus tai iššūkis Dievui,
Ar tik teisė žmogaus prigimties,
Ką apkaltinti - motinų, tėvą?
Nepabėgau nuo savo lemties...


TAI KAM

Jeigu nemylėti, nesvajoti,
Tai kam gyventi pilka rutina?
Be meilės kasdienybė, kaip už grotų,
O saulės dienos skendėja rūke.

Nei ši, nei ta, nei bet kuri diena
Jau nesuplėšys beprasmybės šydo.
Man visko šiam gyvenime gana.
Senatvės netgi Dievas nepagydo.

Tik mintys dar nenori pasiduoti,
Lyg lauktų ko kaip motina sena.
Kaip nejauku į niekur išgaruoti,
Kai šviečia saulėta diena.


KATINAS IR KIRSTUKAS

Katinas Mikis
Sugavo kirstuką...
Kankino ne alkis -
Garbė, išdidumas.

Mėtė į orą
Ir vėlei čiupo.
Gaudė kaip voras
Silpnų musiuką.

Draskė, kankino,
Kol pačiam nusibodo,
Dantim surakino
Ir nuplėšė odą.

Nenujautė Mikis
Už nugaros vilko
Likimo kirstuko,
Gyvenimo pilko.


SPARNAI - PINIGAI

Sparnai dabarties tik poezijoj,
Svajonės aiškios - pinigai.
O menas dabartiniams
Sakalams - erezija...
Nereikalingi priedai, pliauškalai.

Ir kyla vyrai - sakalai
Į dangų žemės apžvalgyti.
Kur laisvas plotas, ežerai...
Ką dar begalima praryti?

Ir gailis vyrai - sakalai -
Ta Lietuva tokia maža.
Jau padalinta gabalais,
Aptverta nuosava tvora.


VILKŲ NAKTIS

Mėnulis - vilkų saulė,
Prieš jį jie meldžiasi,
Dejuoja.
Blanki šviesa.
Gudrių pasaulis
Vilkų naktim per
Žemę joja -
Duok, die,
Nepasipainiotų žmogus.


MAMOS LIETUVA

Atminty man sena Lietuva -
Kur ne kur kyšo bokštai pilių,
Virš laukų plaukia tyliai daina
Mūs artojų, mūs šienpjovių.
Ir sekmadienio mišios bažnyčioj,
Kai suplaukia visa Lietuva
Pėstute, basute ar važiuota...
Ir menkučių klaidų atgaila.
O paskui vakaruška kur kluone,
Suka ratų seni ir jauni,
Ir kalba, kaip užaugusi duona -
Tai tokia Lietuva atminty.


ŽVEJŲ NAKTELĖ PAMARY

Įspaustos pėdos
Pamario smėly.
Nupjauti meldai.
Baltos gėlės -
Lelijos - šildos vandeny.
Virš marių saulė
Tvieskia, šypsos.
Žvejai valtelėj,
O tinkluos žuvelės
Mirga sidabru.
Lyg vakarienei kviestų
Sukurtas laužas.
Mėnuo pamišky.
Veidai laimingi,
Vėjų gairinti, geri.
Žvejų naktelė pamary...


APŠERKŠNIJĘ KINTAI

Trys karaliai atėjo,
Kai pasibaigė baliai,
Ir visi išblaivėjo.
Su šerkšnu - trys karaliai.

Šerkšnas žemę išpuošė.
Miškuose balta pasaka.
Vėjas miega pūkuose.
Ir tyla neapsakoma.

Beržas ilsis palaimoj,
Ant šakelių šerkšnai -
Baltumoj visas kaimas -
Apšerkšniję Kintai.


GREIT JAU

Kalasi žolė,
Nors vis dar šalta.
Krokai patvory
Pražydo taurėmis rainom.
Soduos pumpurai nusimetė
Jau paltus, šildos spinduly.
Greit išeisim į rasas basom.

Lauktas perlauktas
Pavasaris gražuolis
Pagaliau pabudo iš
Žiemos miegų.
Lenda kaip meška iš
Savo guolio.
Naujų viltį atneša
Suvargusiam keleiviui
Ant sparnų.


JAU GANA

Lietūs žemę vis prausia,
Vis prausia.
Jau nustoki, lietau,
Jau gana.
Leisk žiedams atsitiesti
Gražiausiems,
Jau užteks, žiedo taurė pilna.

Tai pavasaris verkia išėjęs.
Tai jisai puošė žemę žiedais.
Vasarėle, triumfuok nugalėjus,
Įsisiautėti lietui neleisk.


ŽALČIO ŠEIMA

Žiemų po rudenio vėjų
Beržas pavargęs stovėjo.
Šerkšnas pagalbon atėjo,
Sidabru ant šakų sužibėjo.

Kas dar gražiau gali būti... ?
Ten prisiglaudus eglutė.
Beržo mama, motinėlė.
Ir išsigandus sesutė.

Ąžuolas brenda per pusnį,
Uosiui neduos atsipūsti.
Šerkšnas sutaikė juos vėlei -
Visą žalčių šeimynėlę.


PAKLYDUS

Dangus aptemo nuo svajonių debesų,
Bet neišlijo.
Viltis, kaip pasalūnė, sukas tarp dienų
Kaip sielos gijos.

Iš kur aš atėjau, į kur einu
Paklydus savyje.
Kada atrasiu tiesę tarp takų
Likimo plotmėje.

Metus skaičiuoti jau galiu plaukuos,
Bet vis dar kelyje.
Matyt ir eisiu, kol širdis sustos,
Užgesiu viltyje.


PER ILGI ŠEŠĖLIAI PRAEITIES TAMSOS

Didžiulis kamuolys
Iš nevilties suvytas,
Iš buitinių bėdų,
Vienatvės įkyrios.
Esu aš kaip arklys
Pavargęs, nuvarytas,
Per kalnų tą
Aš perlipt negaliu.
Šešėliai slegia
Per ilgos tamsos.
...Net šliužai
Reikalingi šilumos...


Rūta VYTUVIENĖ

Kas yra laimė? 

Kada, galvoji, laimė nusišypso?
Kai paliečia tavo skruostą kas netyčia
Svaiginančiam bučiny skęst gali
Iš džiaugsmo mintyse net skrist gebi

O gal kai akys nejučia susitinka
Kai kūnai svaiguly ištirpsta
Net akyse tamsu, tamsu
Ir šalia ko laukei iš tiesų. 

O gal vaikučio pirmas klyksmas
Gal tamsoje šviesa netyčia pamatyta
O gal kai ašara bėga per skuostą
Artimas draugas tau ją nušluosto 

O gal po paranke pasivaikščioti kai gali
Kai sūpynėse kaip vėjas skrist gebi
O gal su kamuoliu kaip vaikas žaidi
Ar draugą į kelionę palydėt turi. 

O gal kai šeimoje darna
Kai pykčio, barnių... jų nėra
O gal kai darbas sekasi gerai
Tada ir laimė, ji tikrai! 


Vaikų ateitis 

Vaikai suauga ir išeina
Savų kelių ieškot vieni
Kiekvienas žino, juk, ko nori
Ir norai būna dideli.  

Troškimai pildosi tik tų
Kurie atkaklūs, siekia jų
O jeigu vėjai galvoje
Tai ir kišenė bus tuščia. 

Kas benutiktų ar įvyktų
Jie liks vaikais mums visada
Mes linkim jiems tiktai vien gero
Vaikai – tai mūsų pamaina.

Su meile visur palydėkim
Geru žodžiu patart mokėkim
Tvirčiau jausis mylimi
Tėvai nori šito visa širdimi.


Draugai 

Darbas, seksas, pinigai
Rūpi daug kam vien tiktai
O gyvenimas gražus
Jei myli ir kitus.

Kaip tu elgsies su kitais
Taip atsako tau jausmais
Šypsena dalink visiems
Linksma bus draugams taviems.

Rūpesčiai ir rutina
Būna juk nepakenčiama
Bet jei draugas nuoširdus
Rūpesčiai iš kart per pus. 

Žodis geras... Šypsena
Nebūti vienam tik niekada
Nors rūpesčių našta sunki
Drauge įveikt visada gali. 

Geriau, juk, pinigų mažiau
Draugų turėt tik daugiau
Draugystė – jausmas nuostabus
Draugas nelaimėje neleis pražūt.


Gimtinė 

Kas brangu ir nuostabu
Aš gimtine vadinu.
Tai ir kloniai ir kalneliai
Mėlyni, sraunūs upeliai.

Miškas stūksantis toli
Klevas žalias pakely
Ir takelis į namus
Akmuo didelis... sunkus.

Beržas augantis kieme
Keik jam metų jisai čia
Mato augančius vaikus
Amžinybėn išeinančius senolius.

Kiek tiktai akys aprėpia
Centras... tai savi namai
Nes brangiausia kas šalia
Visiems keliams – čia pradžia.

Kur beeitum, ką matytum
Traukia, juk, savi namai
Nes gimtinė tik viena
Lyg brangi, švelni mama.


PamĄstykim

Skubam, bėga, nesuspėjam
Trūksta laiko visada
Pagalvok ir pasakyk
Kada sakei brangiems žmonėms „Myliu tave“ 

Vaikučius savo kada išklausei
Kai „Žinias“ rodo patylėt sakei
Kodėl kasdienė rutina
Užgožia jausmus tiems, kurie šalia.

Tik greičiau, gal net atmestinai
Padaromi rimti darbai
Kad tik į priekį kuo greičiau
O ar klaidas paskui netenka taisyt?

Suspėsim visur ir visada
Tik mokėkim STOP ženklą suprast
Ne tik kelionėj būdami
Bet ir su draugais ir artimais bendraudami.

Gyvenime tik kartą su esybe šia
Kūnas vėl taps dulkele maža
O siela skraido ten aukštai
Supraskim ir suvokim tai.

Skirk kelias minutes artimam
Gėlę paliesk...
Pakelk akis aukštai
Ar matai, kokia galybė ir ramybė ten aukštai...

Dievo vaikai esame visi
Tai mokėkim vienas kitą užjausti, patarti
Ramybę nešantys tyri jausmai
Sutelks palaimą sielai kiekvienai.


Tu
ateik 

Tu ateik su ryto saule
Su pirmaisiais spinduliais
Nieko amžina pasauly
Bet vis vien tu tik ateik.

Vėjo dvelksmas būki tu
Lietaus lašelis ant delnų
Leisk pajausti man tave
Prisiglaust, pabūt greta.

Svaigina tavo artuma
Lyg alyva kvepianti lauke
Tarsi miško vėsa gaivi
Ir lakštingalos giesmė tyli. 

Laukiu aš, žinok, tavęs
Svajose tik tu ir aš
Bet gyvenimas staigus
Nunešė gal pas kitos.

...

Kai jausmas įsižiebia
Sujungia vi širdis
Nėra jėgų pasaulį
Išskirti jas išties.

Net jūros bangos neįstengia
Paglemžti meilę nežinion
Ji lyg sausa šakelė
Iškils ir viršuje bangos.

Net vėjo gūsiai, uraganai
Neturi tiek jėgų nūnai
Kad širdį nuo širdies atskirtų
Ir plakt priverstų atskirai. 

Net saulės karštis ir sausra
Jėgų, atrodo, nebėra
Bet mylimojo bučinys
Grąžina prarastas viltis. 

Su meile galima įveikt
Visas kliūtis, visus vargus
Mylėkit vienas kitą žmonės
Pasaulis būtų nuostabus.


Vanduo  

Vanduo – tai gyvybė
Jūra – mėlyna
Tai beribis plotis
Kur jūros ir dangaus riba?

Svaigina traukia ramuma
Vėsa... ir jūros bangos
Lėtai į krantą muša
Ir smėlį jūron plauna.  

Galybę pajauti tada
Kai ji audringa būna
Staiga ją tokią nuramint
Visiems jėgų pritrūksta.

Jūra – verslas, pramoga
Jūra – maistas ir druska
Jūra – ledas ir vanduo.
Be jūros būtų nuobodu.


Mamos meilė

Motinos tikroji meilė
Tai paslaugūs jos vaikai
Jie mieli, geri, tvarkingi
Ir padėt niekad netingi.

Išklausys, ką pasakei
Patarimą jei davei
Būna visko šeimoje
Be dūmų namų tikrai nėra.

Motinos širdis gera
Meilės ji visados pilna
Linki ji vaikams tik gera
Gal todėl ir kartis bara.

Kol jaunas esi – to nesupranti
O kai pats vaikus turi
Visą skausmą pajauti
Ir tada tėvus meni.

Motinos švelni ranka
Kol mažas jauti tu ją
O didesnis kai esi
Tu ją šalin stumi. 

Supraskite, vaikai, mamas
Jos visad laukė ir dar ir dar lauks
Jūs joms išliksite vaikais
Nors ir patys su vaikais.

Ištarkit „Myliu aš tave“
Laiminga bus tada mama
Pasauly ji tokia viena
Branginkit ją, kol ji gyva.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.