Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 spalio 9d. Nr. 19 (42)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Rusnės bardas

 
 

 

 
 

Šis pasakojimas apie žmogų, kuris rado jėgų įveikti save, savo silpnybes ir įpročius. Šiandien jis kūrėjas, kurio galingu balsu atliekamomis dainomis žavisi ne vienas pamario gyventojas. Ypač žinodami, kokius pragaro ratus reikėjo šiam sodraus tembro atlikėjui pereiti. Šiandien pažintis su rusniškiu Nidu Pečkiu ir jo kūryba.

Sunki ir lengvabūdiška pradžia

Nido vaikystė buvo sunki, nes ji prabėgo be tėvo. O meilė jam liko. Vėliau ne vienoje jo atliekamoje dainoje galima rasti tiesioginius ir žodžius skirtus tėvui. Tačiau buvo kaip buvo. Jam ir jo broliui tėvą bandė atstoti jo senolis, su kuriuo buvo praleidžiama daugybė laiko. Jis davė anūkams pasaulio supratimą, meilę gamtai ir, žinoma, galimybę važinėtis paaugliams su motociklu. Tai buvo didžiausia to meto berniūkščių svajonė.

Mokytis labai nesinorėjo. Koks buvo mokinys - Nidas nutyli, tačiau iš jo pasakojimo aišku, kad tai nebuvo jo mėgiamiausias užsiėmimas. Tačiau čia prasiveržė pirmieji kūrybiniai daigai. Jis ėmė rašinėti eilėmis. Šiandien jis sako, kad tada, mokykloje, negalėjo suprasti, kaip kiti jo klasės draugai, negali rašyti eiliuotai, kas jam jau tada buvo labai paprasta. Iš kur tai - jis mano, kad iš mamos, kuri taip pat rašydavo eiles. Gaila, bet tada klasės draugams rašytų eilių neiškilo. Dar visai nesenai jų buvo visas sąsiuvinis, kuris kažkur pasimetė. Gal ir gerai, nes vaikystėje rašyti draugams eilėraščiai buvo jiems skirti. Kažin ar šiandien norėtų Nidas juos garsiai paskaityti, nes juose daug jaunimo tarpe vartotos leksikos...

Turėdami tokį mokinį, kuris užuot su klasės draugais rašęs diktantą, rašė eilėraščius buvo reikalingas, todėl po aštuonių klasių buvo išorientuotas į proftechninę mokyklą. Norėdamas būti kietesniu - pasirinko Klaipėdos mokyklą, kurioje buvo ruošiami suvirintojai. Tačiau jos nebaigė. Priešingai pradėjo ristis žemyn. Tada, sovietiniais laikais, požiūris į alkoholį ir jaunuomenės gersnojimą buvo labai liberalus - "tik nerūkyk, geriau jau šimtas gramų...". Taip prasidėjo ritimasis žemyn. Dugnas jau buvo čia pat. Tačiau vieną dieną kažkas įvyko ir pasižiūrėjęs į save veidrodyje pamatė visai kitą žmogų.

Į viršų

Sunku buvo, labai. Šiandien jis tai prisimena labai sunkiai. Bet kalbėti išdrįsta. Labai daug jėgų reikėjo. Ir pats kabinosi ir aplinkiniai padėjo. Daug meilės ir jėgų davė žmona Rita. Pradžia buvo anoniminių alkoholikų klubas Šilutėje. Tačiau netrukus vėl slydimas žemyn, nes įkvėptas pirmosios sėkmės ėmė „šveisti“ panašaus likimo žmones įvairiose garažuose ir kitur. Žinoma - viskas baigėsi prastai. Tačiau jau noras buvo, todėl po kurio laiko vėl visomis jėgomis aplinkinių padedamas - į viršų. Pastebėjo, kad atsirado daugybė laisvo laiko. Ėmė sportuoti, bet greitai suprato, kad tai ne jo užsiėmimas, nors pradžioje ir sekėsi. Netrukus atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti - į galvą ėmė ateiti eiliuotos mintys. Nuo jų pabėgti sekėsi sunkiai.

Šiandien, žiūrėdamas atgal, jis džiaugiasi savo dalyvavimu tame anoniminių alkoholikų klube. Tokios pat likimo draugų jis turi po visą Lietuvą. Kartą jis ten ir išgirdo pasiūlymą nuvykti į Pakutuvėnus, pas pranciškoną vienuolį brolį Gediminą. Ten jis turi įkūręs tokių brolių bendruomenę, kur kartu būdami jie ieško naujų kelių į gyvenimą. Ten ir įvyko Nido Pečkio - dainininko - bardo pradžia. Ten jis neatsispyrė norui išmokti gitara. Susikalęs keletą lentų ir užsitempęs iš kažkur rastas stygas ėmė mokytis groti. Netrukus kažkuris iš ten buvusiųjų atidavė savo gitarą.

Gitara

Po kurio laiko grįžęs namo į Rusnę jis ėmė mokytis groti. Kas tai yra praėjęs žino, kas pradžioje, kol neatsiranda kraujuojančios pūslės ant pirštų galų, tai yra labai skausminga tiesiogine prasme. Tačiau noras išmokti buvo toks didelis, kad grodavo beveik ištisą dieną. Po kurio laiko pirmieji pasiekimai. Šalia muzikos ėmė atsirasti ir žodžiai. Tai buvo pradžia. Naujas - blaivas - ir jau kitoks gyvenimas žavėjo ir jo norėjosi patirti įvairaus. Taip atidūrė Anglijoje. Dar tada nelegaliu būdu, iš kurios netrukus buvo deportuotas. Po kurio laiko panašiu keliu į Airiją. Čia sekėsi geriau. Dirbo kaip ir dauguma tėvynainių statyboje. Čia su savo airiu bosu susibūrė į nedidelį ansambliuką. Pastarasis mėgavosi Nido dainavimu, nors ir nesuprato nei žodžio lietuviškai. Jam labai imponavo atlikimo įtaigumas ir ta jėga, kuria Nidas Pečkys pasižymi iki šiol. Po kurio laiko namų trauka nugalėjo ir jis grįžo namo - į Rusnę.

Čia prasidėjo naujas gyvenimas: po kurio laiko gimė dukrelė Nidutė, kurią kaip ir vyresniuosius sūnus Roką ir Julių Nidas labai myli. Mažoji Nida, kaip ir jai pritariantys broliai, bando kartu su tėčiu dainuoti, nors kol kas jai labai patinka dainuoti pagal iš televizoriaus skambančias dainas.

Pripažinimas

Draugai. Jie labai padeda. O jų, kaip minėjom, turi labai daug ir visur. Taigi netikėtai gavo pasiūlymą dalyvauti vasarą Raseiniuose vykstančiame bardų, taip dažnai vadinami dainuojamosios poezijos atlikėjai, konkurse. Čia pirmoji sėkmė. Nors jau buvo dainavęs plačiajai publikai, tačiau tai buvo kas kita - klausosi žinantieji ir mokantieji dainuot bendraminčiai. Tačiau, kaip ir šiandien mini, užlipus ant scenos nejauku tol, kol suskamba pirmieji akordai. Tada jau visai kitas pasaulis ir kitos jėgos ima veikti. Dainuota buvo taip įtaigiai ir galingai, kad laimėjo antrąją vieta. Vėliau priėjusi viena iš komisijos vertintojų paaiškino, kad jei grojimas gitara būtų labiau profesionalus - būtų ir aukščiausią vietą laimėjęs. Tačiau ir antroji buvo didžiulis pripažinimas ir įvertinimas. Daugiau kitais metais rungtis šiame bardų suvažiavime Raseiniuose neteko, nors nuo to laiko vyksta ten kasmet. Ir dėl pačios paprasčiausios priežasties - jis tapo bardų bendruomenės narui, kurie tarp savęs nesivaržo. O tai leidžia padaryti tik pretendentams į narius. Todėl vykdamas ten Nidas labai daug sužino, išgirsta ir pademonstruoja pats.

Šiais metais vasarą vykdami į turą per Lietuvą, Nido pakviesta bardų kelionės maršrutas pasiekė ir Rusnę. Šios kelionės organizatoriams čia labai patiko ir su mielu noru surengė čia koncertą. Nido bičiuliams bardams taip patiko, kad jie linkę čia atvažiuoti ir dar ne kartą atvažiuoti ir surengti dar ne vieną pasirodymą.

Dainos

Apie dainas spaudos puslapiuose yra labai sunku kalbėti. Juos labiau, kad dainuojant Nidui jaučiama labai didelė įtaiga ir jėga. Pirmą kartą jas išgirdus nustembi tos paslapties ir minėtos jėgos. Greičiausiai tai pergyvento gyvenimo užkaborių atspindžiai ir patirti pergyvenimai, kurie noromis ar ne įsirėžė į sąmonę. Daugumoje jų iš ties pajauti "sukauptą patirtį". Tačiau jokiu būdu ne visose. Juose supantis mus gyvenimas. Vienoje pirmųjų savo dainų "Marių vaikai" jis pasakoja - kalba - apie tą gyvenimą šalia marių, kuris daugumą džiugina, tačiau ne vienam pamario gyventojui ir kitokius įspūdžius sukelia. Šiai dainai įkvėpė Rusnė kapinėse palaidoti du vaikai, kuriuos pasiglemžė marių vanduo. "Juk, virš vandens, džiugesys, o čia pat po juo - netektis" - sako Nidas. Rusniškiai tą grožį ir bangas mato kiek kitaip, nei besigrožintys šiomis apylinkėmis atvykėliai.

Visas dainas Nidas laiko galvoje. Todėl paprašytas duoti išspausdinti turėjo rasti laiko jas užrašyti. O jose ne tik liūdesy, buvusio gyvenimo atspindžiai, bet ir naujo gyvenimo balsai. Jie skamba su viltimi ir džiaugsmu. Nidas ir toliau kuria ir paprašytas mielai padainuoja.
S.S.


Nidas Pečkys aktyvus Rusnės kultūrinio gyvenimo dalyvis. Savo jauja parašytą knygą jam dovanoja poetė Birutė Gaigaglienė.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.