Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 gruodžio18d. Nr. 24 (48)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Saulėgrįžos laukimo metas  
 
Apie burtus ir Šilutės Prieteliaus stebuklus

Virgilijus SKIRKEVIČIUS

Dar būdamas medicinos instituto studentu kasmet keliaudavau po Lietuvą, rinkdamas užkalbėjimus, burtus bei įvairius gydymus. Sau, muziejui ir istorijai kaupdavau įvairią ir keistą medžiagą, kaip gydyti žmogaus kūną. Kalbindamas miestelių ir kaimų keistuolius atradau sau, kad žmogus turi ir sielą. Bukietininkai, rožės užkalbėtojos, gyvo vandens ieškotojai, žolininkės ir pribuvėjos lyg susitarę kalbėjo apie kitą pasaulį‚ kuris gali padėti gydant, bet gali ir pakenkti netikint. Štai tau ir devintinės, tarp kitko - magiškas priežodis, kada tais laikais socializmas užkariaudavo kažkokias vis naujas aukštumas, kaimo ir miesto žmonių "tamsumas" liko dar nenugalėtas.

Visi šventė gamtos kalendorines ir religines šventes, vėlines, Kalėdas, Velykas. Višakio Rūdoje ieškojo šaltinio odos ligoms gydyti, Vilniuje prie Aušros vartų meldėsi Dievo motinai, kad apsaugotų ir padėtų. Plateliuose pas vietinį mokytoją išklausiau lietuviškos jogos pagrindus, kaip vieną skausmą nugalėti kitu skausmu, kaip stiprinti kraują, šokant žemaitišką kulnų šokį. Ten išgirdau apie vaikus, žaidžiant apsimetančius mirusiais, be gyvybės, ar stovinčius ant galvos, greitakalbe skaičiuokle stiprinančius kvėpavimą.

Vietiniai vaistininkai nusiuntė pas Nevakšų kaimo žiniuonę, kuri apsaugodavo gimdyves ir apsiveršiavusias karves nuo "blogos akies". Užplikydavo keritžolę ir apiplaudavo moteris po gimdymo, o karvėms duodavo kibirais gerti tris dienas be pertraukos.

Žolininkė iš Salantų sutrintomis boružėmis, taip, tomis pačiomis septintaškėmis dievo karvytėmis, sėkmingai apmalšindavo dantų skausmą, o šviežiais voratinkliais gydydavo užsisenėjusias žaizdas. Sidabražoles ir gyvatžoles nuo skrandžio ir kepenų gumbo būtinai rinkdavo iki pirmos perkūnijos, mat mirusiųjų vėlės po vėlinių iki pavasario pirmos perkūnijos yra arti mūsų, ieško šilumos ir gali sustiprinti šitų augalų šaknų veikimą. Šaknys yra iš požeminio pasaulio. Ir vėl tikėjimai ir burtai. Vėl kitas pasaulis, kuris ypatingai tampa svarbiu, gydant sunkias nervų sistemos ligas. Epilepsijai gydyti žolininkė iš Laukuvos sumaišydavo tris kurmio, juodojo katino ir šikšnosparnio kraujo lašus, išvirindavo devynis juodų skirtingų avių vilnos kuokštus, atvėsinus sumaišydavo ir liepdavo gerti devynias dienas, tris kartus per dieną.

Šilutėje, kai čia lankiausi pirmą kartą, vaistininkas, į kurį kreipiausi, nusiuntė pas Petrą Jakštą. Supratau, kad klausinėsiu Šilutės žiniuonį. Duris atidarė kresnas, pagyvenęs apvalaus vaikiško veido vyriškis. Pakvietė gerti arbatos. Akimis ieškojau burtininko atributų: sausų žolių bukietų, degtine užpiltų šaknų, rupūžių ar bent gyvačių, juk Šilutės pelkynai yra žymūs pavasariniais gyvačių gaudytojų antplūdžiais iš Lietuvos. Visur, kur tik akys užkliūna, vienos knygos. Vienos knygos - storos, kitos - plonos.

Įsikalbėjus supratau, kad burtų, gydymų ir užkalbėjimų nebus. Gudriai švietė žymioji jakštiška šypsenėlė. Gurkšnojom arbatą ir kalbėjom apie "Trejas devynerias". Pirmą kartą išgirdau, kad senas Palangos vaistininko sukurtas žolelių receptas pavadinimą gavo tarpukario Lietuvos XXVII knygos mėgėjų draugijos idėjos prototipu, o mano pašnekovas buvo šitos draugijos septintuoju nariu, šalia Mykolo ir Viktoro Biržiškų, Pauliaus Galaunės, Juozo Tumo-Vaižganto. O čia jau buvo įdomu, čia kvepėjo ir magija.

XXVII Knygos mėgėjų draugijos susirinkimai vykdavo bet kurio mėnesio 27 dieną, draugijos įstatai turėjo 27 straipsnius, narių skaičius - irgi 27. Petras Jakštas kalbėjo apie knygas, apie Klaipėdos kraštą, apie mokinių ekskursijas, apie vaikus, vadinamus kalakutais bei prieteliais, ir švytėjo. Ieškojau burtininko, pagalvojau, o aplankiau Lietuvos Respublikos kariuomenės štabo majorą, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto auklėtinį, žuvusiųjų ir mirusiųjų kareivių kapų tvarkymo komisijos sekretorių, nepamainomą vaikų priedelių, ekskursijų vadovą, kraštotyrininką. Daug ką apie šį žmogų sužinojau vėliau, kada likimo buvo lemta apsigyventi Šilutėje ir bendrauti su Petru Jakštu. Bet tą spalio vakarą išeidamas iš jo namų nešiausi su savim tą šilumą ir šviesą, kuria jis spinduliavo, ir todėl norėjosi jį vadinti burtininku. Vėliau, didžiulio mitingo metu, jis iškėlė Šilutėje trispalvę ir tai jau buvo visų mūsų stebuklas. Mes tikėjom, kad tai išgydys mūsų visų sielas.

Petras Jakštas mirė vėliavos iškėlimo Šilutėje metų lapkričio 14 dieną (1988 m.). Laidojo visas miestas. Artėjo Kalėdos - stebuklų laikas. P.Jakšto žmona Sofija kreipėsi į mūsų šeimą, prašydama suruošti kalėdines dovanėles Šilutės internatinės mokyklos našlaičiams. Reikėjo, kad, kaip ir ankstesniaisiais metais "prieteliai ir kalakutai", gautų jo suruoštų kalėdinių dovanėlių. Jie juk visi laukė. Dar keletą metų po P.Jakšto mirties internato vaikai gaudavo tylią stebuklingą Kalėdų dovaną - Prieteliaus šilumą ir šviesą iš anapus. Tuo jis buvo panašus į burtininką.
 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.