Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 sausio 29d. Nr. 2 (50)


	Grįžtame prie kalbos
	Praėjusį šeštadienį buvo rašomas Nacionalinis lietuvių kalbos diktantas. Trečią kartą vėl buvo galimybė išmėginti savo gimtosios kalbos žinias. Iš pirmo žvilgsnio - tai lyg ir žaidimas. Nuo diktanto rezultatų nepriklauso niekas, todėl jį pasiryžę rašyti žmonės tiesiog bandė save, kaip žino ir moka rašyti be klaidų. Tačiau iš tiesų gal jo rašymo rengėjų tikslas buvo kiek platesnis. Juk greičiausiai dar ne visi užmiršo, kad Tėvynę sudaro teritorija, kalba ir papročiai. Toks pasakymas ateina iš tolimųjų amžių. Ir kol kas tokios jos sampratos nepaneigė ar bent nepasiūlė kitokio apibrėžimo. Todėl nieko nesaistomas bandymas pasitikrinti savo kalbos žinias - tai tos vienos dalies iš minėtų sudedamųjų - kalbos - suvokimo išmėginimas. Labai įdomu, kad kiekvienais metais norinčiųjų išbandyti savo kalbos žinias po truputėlį daugėja. Žiniasklaidos priemonės vardija oficialiose įstaigose rašiusiųjų skaičius. Tačiau kas gali tiksliai pasakyti, kiek diktantą rašė namuose. Nevienas jį rašė tiesiog tikrindamasis, ar dar neužmiršo kažkada mokyklose išmoktų tiesų, sausų apibrėžimų bei taisyklių, neprarado gimtosios kalbos jausmo. Ir vis tik, ko gero, virš rašiusiųjų galvų pleveno ir kita mintis, ar žinodami ir taisyklingai vartodami gimtąją kalbą, dar esamame lietuvių tautos dalis, kuriai brangi ne tik patogi soti gyvenamoji aplinka, bet ir tautos savasties dalykai. O be jų, ko gero, mes tiesiog labai greitai ištirpsime kasdien vis mažėjančiame pasaulyje. Gražu, kad norinčių laikyti save lietuvių tautos dalimi buvo ne tik čia, Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Tai rodo, kad mūsų ne taip jau maža. O tai supratus ir džiugiau pasidaro. Tai reiškia, kad Lietuva, bendruomenės jausmas plevena ir už Tėvynės ribų. Sodo sargo pastebėjimai

Atgal...