Loreta Mcivor

Neseniai Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo pristatytas tapytojo, Klaipėdos universiteto Dailės katedros kūrimo iniciatoriaus ir jos vedėjo bei dėstytojo, ne vienos premijos laureato Lino Julijono Jankaus darbų albumas “Tapyba”. Tą kart daugelį sužavėjo ne tik savita tapybos technika, darbuose išlieta meilė gimtajam kraštui, bet ir dailininko minties gyvumas bei jo iš kitų išsiskiriantis asmenybės gebėjimas įkvėpti žmonių entuziazmą.

Apie tai, kokie kūrėjo gyvenime persipynę prasmingi įvykiai, išskirtiniai žmonės ir novatoriškos idėjos suformavo jo asmenybę bei pasaulėžiūrą, kalbėjomės Lino J. Jankaus ir jo žmonos - televizijos režisierės - Jūratės Šimkutės namuose, Pjauluose.

Po ilgokai trukusio ir itin įdomaus pokalbio, paliekant šeimos namus ir vakaro tamsai pasiglemžiant išlydėti išėjusio dailininko siluetą, šimtametės mokyklos pastatą, kuriame dabar gyvena pora, ir didelius langus, už kurių turbūt vėl įsisiūbavo įdomus pašnekesys, galvojau, kad nežinau, ar man pavyks žodžiais perteikti Lino J. Jankaus minties gilumą, pasaulio suvokimo savitumą, užburiantį jo darbų šviesos ir tamsos žaidimą bei tą nepaprastą namų atmosferą, kurią, kaip ir kūrėjo asmenybę, kūrė ne vienos kartos kultūra ir  istorija. 

Vaikystėje apkeliavo visą kraštą 

Linas J.Jankus gimė 1946 m. birželio 29 d. Priekulėje. Jo tėvas – itin charizmatiška asmenybė - buvo baigęs kariūnų mokyklą, vėliau Šiaulių mokytojų seminariją. Dirbo mokytoju. Būtent iš jo Linas J.Jankus sakė paveldėjęs nepakantumą tiek ribotumui, tiek kolektyviniam mąstymui. Mama buvo kilusi iš inteligentiškos šeimos. Jos tėvas buvo felčeris. Pati ji baigė medicinos studijas, nors ir norėjo mokytis menų, bei dirbo medicinos seserimi. Tad Linas J.Jankus yra jau net ketvirtos kartos inteligentas. Beje, tikroji tėvo pavardė buvusi bajoriška - Jankevičius. Ir tik jam tuokiantis, ji buvo sulietuvinta. Tas pavardės pakeitimas galbūt ne kartą ir išgelbėjo šeimą nuo galimų represijų. 

Pirmieji Lino J.Jankaus vaikystės metai prabėgo Priekulėje. Jau tada šio krašto vaizdai įsirėžė būsimojo dailininko atmintin. Jo miglotus prisiminimus apie matytą Drevernos prieplauką vėliau patvirtino tėvas. Jis tikrai dar mažą berniuką buvo nusinešęs prie vandens. Į mokyklą Linas J.Jankus pradėjo eiti jau Saugose. Nes ten visa šeima persikėlė, kai tėvas buvo paskirtas Vaikų namų ir tuometinės septynmetės mokyklos direktoriumi. Metai Saugose jam buvo ypatingi: su draugais jis

žaidė šalia evangelikų liuteronų bažnyčios, prieš kurią nublanko net vėliau pamatyta Vilniaus katedra, Saugose jis stebėjo tėvo statomus spektaklius, ten pirmąkart pamatė legendinį filmą “Tarzanas”. Tačiau jau po kelerių metų visa šeima persikraustė į Švėkšnos vaikų namus Vilkėnuose. Miestelio atmosfera, parkai, Pliaterių dvaras, aristokratiška kultūra turbūt ir pastūmėjo Liną J.Jankų domėtis prancūzų daile. Ne veltui būtent Švėkšnoje jis pasižadėjo tapti arba dailininku, arba jūreiviu. 

Tačiau ir Švėkšnoje šeima ilgai negyveno. Po kelerių metų jie išsikraustė į Pjaulus, šalia Priekulės. Tėvas buvo paskirtas Pjaulų pradinės mokyklos vedėju. O Linui J.Jankui atsivėrė Vilhelmo kanalo erdvės su plaukiojančiais laivais ir nepaprastu laisvės pojūčiu, kuris vėliau perėjo ir į tapybą. 

Svajonės vedamas  

Piešti Linas J.Jankus pradėjo, kaip ir daugelis vaikų, dar vaikystėje. Tik jo pirmieji bandymai buvo kitokie. Štai, šeimai gyvenant Saugose, jis prisiminė seną moterį vokietę, nekalbėjusią lietuviškai. Ji mokė mažąjį Liną J.Jankų ir kitus vaikus visokių lankstinių ir karpinių. Dailininkas juokavo, kad kareivėlių karpymas ir jų rengimas buvo tarsi pirmosios rūbų dizaino pamokos. Vėliau, jau gyvenant Švėkšnoje, vaikų namų vaikams tėvas parvežė projektorių ir daug filmukų apie laivus. Tuo metu Linas J.Jankus vien juos ir piešė. Jau tada berniuko mokytoja sakė, kad jis turbūt bus dailininkas.

Žinoma, neišdildomus įspūdžius Linui J.Jankui paliko ir šeimos namuose besilankantys dailininkai – Jonas Surkevičius, Jonas Jankus, Antanas Žmuidzinavičius. Jau mokykloje Linas J.Jankus nusprendė, kad nori studijuoti dailę. Sužinojęs, kad Kaune yra Vaikų dailės mokykla, paprašė tėvo nuvežti į Kauną. Deja, nuvykę sužinojo, kad stojamieji egzaminai jau baigėsi. Tad pasitelkę pažįstamus jie aplankė profesorių Antaną Žmuidzinavičių. Linui J.Jankui tada nepaprastą įspūdį paliko savitas dailininko butas ir dirbtuvės. Deja, profesorius tąkart pirmiausia paragino baigti vidurinę mokyklą ir taip patikrinti norą mokytis dailės. Linas J.Jankus noro neprarado - mokėsi, tapė, o per atostogas vykdavo į Kauną pas profesorių. 1964 m. jis įstojo į tuometinį Dailės institutą. Dailininkas sakė, kad studijų metai prabėgo greitai: mokė juos daug gerų ir itin profesionalių dėstytojų, kurie nelabai rūpinosi ideologijos mokymu, bet labiau stengėsi diegti tikrąsias vertybes. 

Baigęs studijas Linas J.Jankus liko gyventi Vilniuje. Pradėjo rengti personalines parodas, įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, aktyviai kūrė.

Savo krašto trauka 

Aktyvus sostinės gyvenimas Linui J.Jankui galiausiai pabodo. Ir 1999 m. jis su žmona - televizijos režisiere - Jūrate Šimkute ir dukrele Helena grįžo į Pjaulus. Šeima apsigyveno jau šimtą metų stovinčios pradinės mokyklos pastate, tame pačiame, kuriame mokytojavo ir Lino J. Jankaus tėvas. Beje, Lino ir Jūratės dabartinė svetainė yra buvusioje klasėje. Tik dabar čia skamba ne mokytojo balsas. Tamsokas sienas puošia tapytojo darbai, senos fotografijos ir atrodo, kad patekai į kažkada dar jauno Lino J.Jankaus matytą A.Žmuidzinavičiaus butą.  

Grįžimas į Pjaulus turbūt sunkesnis buvo kūrėjo žmonai Jūratei Šimkutei. Vilniuje gimusi ir užaugusi moteris juokavo, kad išvažiavo į kaimą lyg dekabristo žmona. Jai teko prisitaikyti prie visiškai kitokio gyvenimo - juk ir krosnį kaime tenka pasikurti patiems. Tačiau ir visas gyvenimas su kūrėju yra kitoks - greitesnis, gyvybingesnis. Galų gale, kaip sakė Jūratė Šimkutė, užtenka apsidairyti jų namuose. 

O Linui J.Jankui čia viskas sava. Ir viskas jam rūpi - kad nebūtų išdraskyta, kad išliktų ta aplinka, kuri pirmąkart pamatyta vaikystėje su visam pasiliko jo kūryboje. Galbūt, siekdamas užfiksuoti ir išsaugoti krašto grožį, jis pats sakė, kad visą gyvenimą eksploatuoja Drevernos temą. 

Apie meną ir kita 

Linas J.Jankus kol kas yra nutapęs daugiau kaip 1 200 darbų. Tai skamba įspūdingai, nors, kaip sako dailininkas - “Ar tai svarbu?”. Ir tvirtina, kad jei tapytų kasdien, būtų arba prastas dailininkas, arba Švėkšnos psichiatrinės ligoninės pacientas. Linas J.Jankus pasakojo, kad viskas prasideda nuo minties - medžiagą reikia sukaupti. Vaizdinys ir jo pavaizdavimo  sprendimas pirmiausia susiformuoja mintyse. O vėliau dailininkas, lyg burtininkas, viską užkoduoja drobėje. Todėl, paklaustas, kada jis tapo, Linas J.Jankus atsakė: “Aš ir dabar su jumis sėdėdamas tapau”. 

Vien tapybos Linui J.Jankui neužtenka. Reikia kažko daugiau. Reikia įvairios kūrybinės veiklos, nes kūryba yra tarsi kitas kvėpavimas. Dailininko manymu, kūrybos yra visur  - ir sporte, ir versle. Tik reikia mokėti tuo naudotis, reikia mokėti matyti vaizdiniais. Todėl Linas J.Jankus ir sakė, kad jei caras Petras I-asis nebūtų buvęs kūrybiškas žmogus, Rusijos dabar apskritai nebūtų buvę. 

Lygiai taip pat, kaip kūryba, dailininkui, Lino J.Jankaus manymu, yra svarbi laisvė. Savotiškas moto jam yra Viktoro Katiliaus žodžiai, kad menininkas turi būti nepaperkamas, jis turi būti pats sau karalius. Todėl Linas J.Jankus niekada ir nekreipė dėmesio į tuos, kurie mokė, kaip ir ką tapyti, kad darbai būtų labiau perkami. Tikras dailininkas kuria ne rinkos objektą. Tapytojo manymu, užsakovas turi pajusti darbą, pajusti jo spalvas ir vidinę energiją. Paveikslas turi atrasti savo pirkėją. 

Teigiamai Linas J.Jankus vertina ir darbų parodas. Juk ne miške gyvename - juokavo dailininkas. Jo manymu, parodos yra būtina darbų ir idėjų sklaida. Nebaisi jam ir kitų kritika. Tapytojas sakė, kad jam net patinka, kai kas nors jo darbus smarkiau pakritikuoja. Beje, darbai pirmosios kritikos sulaukia Drevernoje. Vasarą Linas J.Jankus dažnai tapo, kaip pats sakė, į krūmus įsilindęs. Ten jį sutikę žvejai ir tampa pirmaisiais vertintojais. 

Nacionalinių vertybių saugotojas 

Turbūt labiausiai dailininkas Linas J.Jankus nemėgsta zyzlių ir bambeklių, kuriems viskas ir visada blogai. Į klausimą, kas dėl to visuotino blogumo kaltas, tapytojas atsakė - mes patys. Mes patys ir turime ką nors pakeisti, kad žmonėms rūpėtų ne vien pinigai ir jų nešamas pelnas.  

Prie tų pokyčių prisideda ir Linas J.Jankus. Praėjusiais metais dienraštis “Respublika” ir Zonta International Vilniaus klubas paskelbė Nacionalinių vertybių rinkimus. Galutinį laureatų sąrašą sudaro dvidešimt keturi asmenys ir įvykiai. Vienu iš jų tapo Mažosios Lietuvos dailininkas Adomas Brakas. Būtent Lino J.Jankaus apie dailininką pasakojantis straipsnis buvo išspausdintas dienraštyje “Respublika”. Tapytojas jau sulaukė kvietimo į Vilnių. 

Taip, atrodo paprastai ir nesunkiai, Linas J.Jankus savo tapybos darbuose fiksuoja krašto aplinkos

vaizdus ir akimirkas, dėstydamas studentams skleidžia tikrąsias ir prasmingas idėjas, straipsniuose išsaugo išskirtinių krašto žmonių prisiminimą ir savo kasdieniame gyvenime vadovaujasi intelektualios kūrybos, o ne masių kultūros principais.

Naują L.J.Jankaus albumą "Tapyba" Šilutės F.Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristato jo bičiulis, filosofas, Kultūros atašė Kaliningrado srityje Arvydas Juozaitis.