Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 vasario 26d. Nr. 4 (52)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
     
 

Česlova Rudienė 


Švėkšnos Jonio kančios

 

Užsimanė Jonis

Tos laukinės Onės.

Kviečia ją į parką,

Šokoladą perka.

 

Ir prie vilos vakare,

Laukia Jonis Onės,

O mūs Onei, pasirodo,

Juokas tos vilionės.

 

Jonis laukia – prie širdies

Ramunėlę glaudžia

Vakaras ant vilos

Sutemas nuaudžia.

 

Neištvėręs tos kančios,

Jonas gėrė kvortą,

Atvertė likimas jam

Paskutinę kortą.

 

Žvilgt mėnulis iš dangaus –

Atsigrįžta Jonis,

Ar tiktai ne siluetas

Ten nušvito Onės?!

 

Puolė vaikis iš tamsos –

Tvenkinin įpuolė

Ir sušlapęs lig ausų,

Mato tą gražuolę.

 

Tai Diana tvenkiny

Šypsosi mėnuliui,

Jonio pastangos tą naktį

Liko lygios nuliui. 

 

Advente vakare

 

Tarp rudens ir žiemos

Šitiek daug sutemos.

Šitoks ilgas išties

Juodas tiltas nakties.

 

Tarp rudens ir žiemos

Taip mažai šilumos,

Lyg maža saulele,

Pasišviesk žvakele.

 

Žvakele iš vilties,

Iš skirtos tau lemties,

Advente vakare

Pasišviesk žvakele.

 

Gerą žodį paleisk,

Piktą – saujoj laikyk.

Atsiminki, žmogau,

Gyveni vienąsyk.

 

Tad pabūk žvakele,

Tarp rudens ir žiemos.

Laimės spinduliu būk

Ant širdies vienišos.

 

Psichiatrijos ligoninė

 

Čia dvelkia nuskintais žiedais.

Paklydusiu laiku jau niekas nesirūpina.

Tik kartais praeitis, lyg kiemo katinas,

Iš nugaros kaltai atsėlina.

 

Padvelkia rūpesčiu senu,

Užstrigę girgžda pavėlavę mintys

Ir viskas sukasi mažu ratu,

Kai nebėra jau kuo dalintis.

 

Čia laikas laša kaip vaistai,

Balti chalatai neša dieną.

Gal vėl šiandien užsuks viešnia

Ir išsives sutrikusį vėl vieną.

 

Padvelks lyg nuskintais žiedais

Veidai išsilukštenę patalynėj...

Kur eis, kas ves, staiga – neįdomu

Būties ir išėjimo makalynėj.

 

Nerašai

 

Spalvotus laiškus klevas rašo

Nepamiršo parašyt ir beržai

Tavo mielo laiško laukiu

Bet, drauguže mano, nerašai.

 

Gal įsupo tave kasdienybė

Ir nekyla pavargus ranka,

Bet prašau parašyki, mieloji,

Nors žodelį, nors du, nors kažką...

 

Aš dažnai pas tave nukeliauju

Mintyse nutapytais takais

Ir kasdieną tau laimės maldauju,

Nes tos laimės ir aš nerandu.

 

Šulinys

 

Ieškau tavęs vasaros karšty.

Rudens vėsoj – pro šalį praeinu.

Panardinu gilyn varinį indą.

Sudaužius tavo veidrodžio šukėj

Save ir plaukiantį dangų,

Kantriai keliu viršun vėsią šukę

Prie kūną aižančio troškulio,

Liečiu lūpom amžinos gelmės skonį

Ir geriu geriu gurkšniais

Suaižėjusį kibire dangų,

Kol venomis ima tekėti

Žemė, dangus ir amžinybė –

Paskui, pro rentinio rėmą

Vėl žiūriu į save ir sugrįžusį

Šulinin dangų. 

 

Džiugas

 

Džiugas – malūnėlis

Skersvėjis namų.

Niekam snaust neleidžia

Šimtas klausimų.

 

Taip kaip uodegėlę,

Vejasi katukas,

Džiugo galvoj sukas

Klausimų ratukas.

 

Moters paveikslas

 

Tu rymai prie lango

Nurimus basa.

Išpinta sudrėkus

Rasose kasa.

 

Jau vakaras, vėsta

Įkaitę namai,

Žvaigždėj pirmutinėj

Kažką pamatai.

 

Dvelkime jazminų

Žiedynų kvapuos

Rami ir laiminga

Tu savo namuos.

 

Ne visad tai buvo –

Suspurda širdis.

Staiga atminimuos

Šešėlis nutįs.

 

Ranka, tarsi plaukus,

Nubrauksi mintis.

Grąžina į laimę,

Prabilus svirtis.

 

Tu rymai prie lango

Atverto nakty

Ir ramų rytojų

Už gojų girdi.

 

Ryto paukštis

 

Pirmas ryto paukštis

Giesme – į mane

O alyvos gęsta

Švelniai lietuje

 

Gęsta ir manyje

Tavo atšvaitai

Tarsi ant alyvų

Sulyti žiedai.

 

Paukščio sparno mostą

Skruostu pajuntu

Ir iš laimės sapno

Pamažu bundu.

 

Nieks neatsitiko,

Tik alyvos juosta.

Pavėlavęs paukštis

Palytėjo skruostą.

 

Ramutė Šveikauskienė
Eilės iš knygos "Tos dienos lyg vėjas"

 

Vėjas

 

Tos dienos tarsi vėjas

Vis bėga, gaivina metus,

Ir metai lekia lekia.

Tarytum rudenį

Nešioja vėjas

Nukritusius lapus.

O tu eini, eini

Per metų vėją,

Iškėlęs galvą,

Žvelgiantis tolyn tolyn

Šviesiu taku,

Atrodo vėjai – dienos

Tau palankūs.

Ir niekas niekas nebaisu.

Bet štai pradėjo kauptis

Debesys juodi

Su jų piktaisiais vėjais.

Jie lekia, gaivina veidą, akis.

O tu eini per metų vėją

Kartais laimingas,

O kai kada palinkęs

Ir paliegęs.

O tu eini per metų vėją. 

 

Sekmadienis bažnyčioje

 

Bažnyčioj žmonės,

Kaip daržely gėlės.

Jos stiepia

Savus žiedus į saulę.

Žmonių veidai –

Tartum gėlių

Žiedai įvairūs.

Čia mažas kūdikėlis –

Tai kalas jaunas pumpurėlis,

O šalia palinkusi močiutė.

O netoliese švytinti panelė –

Pavasario gaivus žiedelis.

Ramybės plaikstosi šviesa

Ir Dievo mylinčio tiesa.

  

Šerkšnas

 

Šerkšnas, toks apskritas

Ir baltas.

Toksai platus

Ir šaltas.

Toks aukštas nepasiekiamas.

Ne visada gali

Tu tokį reginį išvysti.

Kur tik žiūri aplinkui,

Viskas baltai švyti.

Tarytum perlai pabarstyti,

O aukštis medžių, pastatų!

Jie susilieja su dangum.

Ir paprastas krūmelis

Pavirsta jis karališku medeliu,

Eini, žvalgais – aplinkui balta,

Tau gera čia ir visiškai nešalta. 

 

 

Saulėlydis rudenį

 

Tiek debesų

Sunkių, tamsių,

Saulute,

Tu įstrigusi tarp jų.

Siunti geltoną spindulį

Tu vakarinį,

Atrodo, jis tikrai auksinis.

Tas spindulys, tas vakarinis

Nudažo visą gamtą,

Ji auksinė.

Ir medžių lapai,

Šalnų nepaliesti,

Apsidengė jie auksu, geltoni.

Namų langai,

Bažnyčios bokštas švyti.

Tokių kitoj šaly

Tu nematysi.

Todėl tu jų

Labai ilgėsies.

Ir kitą rytą

Vos prašvitus

Atsiųsi spindulėlį

Jau kitą.

Praskleidus debesis laikai,

Sudie, brangioji, jau sakai

Ir pamažu tu pradingai,

Užleidai tamsai karaliauti,

Žinodama, kad vėl

Tavęs čia laukia.

 

 

Ainių aidas

 

Čia Ūta upė

Kažkada tekėjo

Ir dainos čia

Lietuviškos skambėjo.

Jie arė, sėjo ir akėjo,

Pakolei čia baisi

Kova atėjo.

Žvangėjo ginklai,

Žvengė juodbėriai žirgai,

Ir liejos kraujas

Čia ilgai, ilgai.

Ūta, pasruvusi krauju,

Tuos vandenis

Ji plukdė pamažu.

Girdėjosi dejonės ir šauksmai:

- Vaje, vaje, vaje!

O aidas atsiliepė:

- Vaina, vaina, vaina.

Ir nuo tada,

Juk nežinia,

Su kuo ir kiek

Kovų praėjo,

Bet aidas tas

Turbūt daug kartų

Dar skambėjo.

Pakolei į vieną

Žodį susiliejo.

Vaina ir Ūta

Taip atsiradęs

Pavadinimas – Vainutas.

Oi daug, oi daug

Metelių tų praėjo,

Pakol Ūta ta išsausėjo.

Ir vaikštom mes Ūtos dugnu,

Vadiname miestelį Vainutu.

 

Gimtinė

 

Gimtinė – ainių čia namai,

Gyveno čia seneliai ir tėvai,

O kiek sūnų, dukrų čia išauginta,

Juodi takai senelių, ainių čia suminti.

Piliakalnis senolis jiems kraičius dalija:

Tai išminties, tai laimės ryšulėlį

Ant pečių jiems užkabina.

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar

Mosuoja jis visiems šaka sena,

Kaimelis mažas – čia juk Lietuva –

Brangus ir mielas žemės lopinėlis.

Mes juk nežinom, kiek kokių žmonių išėjo,

Ir kiek išeis dar šiuo keliu,

Jis palinkės gerų dienų.

Ir kiekvienam įdės, kiek jam reikės

Tos išminties, ir gero kelio palinkės.

Čia – Lietuva ir mes tos Lietuvos dalelė,

Piliakalnis ir mažas čia kaimelis.

 

 

   

                
                                Danguolės Kurienės darbai.

 

     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.