|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2008 vasario 26d. Nr. 4 (52) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
Česlova Rudienė
Užsimanė Jonis Tos laukinės Onės. Kviečia ją į parką, Šokoladą perka.
Ir prie vilos vakare, Laukia Jonis Onės, O mūs Onei, pasirodo, Juokas tos vilionės.
Jonis laukia prie širdies Ramunėlę glaudžia Vakaras ant vilos Sutemas nuaudžia.
Neištvėręs tos kančios, Jonas gėrė kvortą, Atvertė likimas jam Paskutinę kortą.
Žvilgt mėnulis iš dangaus Atsigrįžta Jonis, Ar tiktai ne siluetas Ten nušvito Onės?!
Puolė vaikis iš tamsos Tvenkinin įpuolė Ir sušlapęs lig ausų, Mato tą gražuolę.
Tai Diana tvenkiny Šypsosi mėnuliui, Jonio pastangos tą naktį Liko lygios nuliui.
Advente vakare
Tarp rudens ir žiemos Šitiek daug sutemos. Šitoks ilgas išties Juodas tiltas nakties.
Tarp rudens ir žiemos Taip mažai šilumos, Lyg maža saulele, Pasišviesk žvakele.
Žvakele iš vilties, Iš skirtos tau lemties, Advente vakare Pasišviesk žvakele.
Gerą žodį paleisk, Piktą saujoj laikyk. Atsiminki, žmogau, Gyveni vienąsyk.
Tad pabūk žvakele, Tarp rudens ir žiemos. Laimės spinduliu būk Ant širdies vienišos.
Psichiatrijos ligoninė
Čia dvelkia nuskintais žiedais. Paklydusiu laiku jau niekas nesirūpina. Tik kartais praeitis, lyg kiemo katinas, Iš nugaros kaltai atsėlina.
Padvelkia rūpesčiu senu, Užstrigę girgžda pavėlavę mintys Ir viskas sukasi mažu ratu, Kai nebėra jau kuo dalintis.
Čia laikas laša kaip vaistai, Balti chalatai neša dieną. Gal vėl šiandien užsuks viešnia Ir išsives sutrikusį vėl vieną.
Padvelks lyg nuskintais žiedais Veidai išsilukštenę patalynėj... Kur eis, kas ves, staiga neįdomu Būties ir išėjimo makalynėj.
Nerašai
Spalvotus laiškus klevas rašo Nepamiršo parašyt ir beržai Tavo mielo laiško laukiu Bet, drauguže mano, nerašai.
Gal įsupo tave kasdienybė Ir nekyla pavargus ranka, Bet prašau parašyki, mieloji, Nors žodelį, nors du, nors kažką...
Aš dažnai pas tave nukeliauju Mintyse nutapytais takais Ir kasdieną tau laimės maldauju, Nes tos laimės ir aš nerandu.
Šulinys
Ieškau tavęs vasaros karšty. Rudens vėsoj pro šalį praeinu. Panardinu gilyn varinį indą. Sudaužius tavo veidrodžio šukėj Save ir plaukiantį dangų, Kantriai keliu viršun vėsią šukę Prie kūną aižančio troškulio, Liečiu lūpom amžinos gelmės skonį Ir geriu geriu gurkšniais Suaižėjusį kibire dangų, Kol venomis ima tekėti Žemė, dangus ir amžinybė Paskui, pro rentinio rėmą Vėl žiūriu į save ir sugrįžusį Šulinin dangų.
Džiugas
Džiugas malūnėlis Skersvėjis namų. Niekam snaust neleidžia Šimtas klausimų.
Taip kaip uodegėlę, Vejasi katukas, Džiugo galvoj sukas Klausimų ratukas.
Moters paveikslas
Tu rymai prie lango Nurimus basa. Išpinta sudrėkus Rasose kasa.
Jau vakaras, vėsta Įkaitę namai, Žvaigždėj pirmutinėj Kažką pamatai.
Dvelkime jazminų Žiedynų kvapuos Rami ir laiminga Tu savo namuos.
Ne visad tai buvo Suspurda širdis. Staiga atminimuos Šešėlis nutįs.
Ranka, tarsi plaukus, Nubrauksi mintis. Grąžina į laimę, Prabilus svirtis.
Tu rymai prie lango Atverto nakty Ir ramų rytojų Už gojų girdi.
Ryto paukštis
Pirmas ryto paukštis Giesme į mane O alyvos gęsta Švelniai lietuje
Gęsta ir manyje Tavo atšvaitai Tarsi ant alyvų Sulyti žiedai.
Paukščio sparno mostą Skruostu pajuntu Ir iš laimės sapno Pamažu bundu.
Nieks neatsitiko, Tik alyvos juosta. Pavėlavęs paukštis Palytėjo skruostą.
Ramutė Šveikauskienė
Vėjas
Tos dienos tarsi vėjas Vis bėga, gaivina metus, Ir metai lekia lekia. Tarytum rudenį Nešioja vėjas Nukritusius lapus. O tu eini, eini Per metų vėją, Iškėlęs galvą, Žvelgiantis tolyn tolyn Šviesiu taku, Atrodo vėjai dienos Tau palankūs. Ir niekas niekas nebaisu. Bet štai pradėjo kauptis Debesys juodi Su jų piktaisiais vėjais. Jie lekia, gaivina veidą, akis. O tu eini per metų vėją Kartais laimingas, O kai kada palinkęs Ir paliegęs. O tu eini per metų vėją.
Sekmadienis bažnyčioje
Bažnyčioj žmonės, Kaip daržely gėlės. Jos stiepia Savus žiedus į saulę. Žmonių veidai Tartum gėlių Žiedai įvairūs. Čia mažas kūdikėlis Tai kalas jaunas pumpurėlis, O šalia palinkusi močiutė. O netoliese švytinti panelė Pavasario gaivus žiedelis. Ramybės plaikstosi šviesa Ir Dievo mylinčio tiesa.
Šerkšnas
Šerkšnas, toks apskritas Ir baltas. Toksai platus Ir šaltas. Toks aukštas nepasiekiamas. Ne visada gali Tu tokį reginį išvysti. Kur tik žiūri aplinkui, Viskas baltai švyti. Tarytum perlai pabarstyti, O aukštis medžių, pastatų! Jie susilieja su dangum. Ir paprastas krūmelis Pavirsta jis karališku medeliu, Eini, žvalgais aplinkui balta, Tau gera čia ir visiškai nešalta.
Saulėlydis rudenį
Tiek debesų Sunkių, tamsių, Saulute, Tu įstrigusi tarp jų. Siunti geltoną spindulį Tu vakarinį, Atrodo, jis tikrai auksinis. Tas spindulys, tas vakarinis Nudažo visą gamtą, Ji auksinė. Ir medžių lapai, Šalnų nepaliesti, Apsidengė jie auksu, geltoni. Namų langai, Bažnyčios bokštas švyti. Tokių kitoj šaly Tu nematysi. Todėl tu jų Labai ilgėsies. Ir kitą rytą Vos prašvitus Atsiųsi spindulėlį Jau kitą. Praskleidus debesis laikai, Sudie, brangioji, jau sakai Ir pamažu tu pradingai, Užleidai tamsai karaliauti, Žinodama, kad vėl Tavęs čia laukia.
Ainių aidas
Čia Ūta upė Kažkada tekėjo Ir dainos čia Lietuviškos skambėjo. Jie arė, sėjo ir akėjo, Pakolei čia baisi Kova atėjo. Žvangėjo ginklai, Žvengė juodbėriai žirgai, Ir liejos kraujas Čia ilgai, ilgai. Ūta, pasruvusi krauju, Tuos vandenis Ji plukdė pamažu. Girdėjosi dejonės ir šauksmai: - Vaje, vaje, vaje! O aidas atsiliepė: - Vaina, vaina, vaina. Ir nuo tada, Juk nežinia, Su kuo ir kiek Kovų praėjo, Bet aidas tas Turbūt daug kartų Dar skambėjo. Pakolei į vieną Žodį susiliejo. Vaina ir Ūta Taip atsiradęs Pavadinimas Vainutas. Oi daug, oi daug Metelių tų praėjo, Pakol Ūta ta išsausėjo. Ir vaikštom mes Ūtos dugnu, Vadiname miestelį Vainutu.
Gimtinė
Gimtinė ainių čia namai, Gyveno čia seneliai ir tėvai, O kiek sūnų, dukrų čia išauginta, Juodi takai senelių, ainių čia suminti. Piliakalnis senolis jiems kraičius dalija: Tai išminties, tai laimės ryšulėlį Ant pečių jiems užkabina. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Mosuoja jis visiems šaka sena, Kaimelis mažas čia juk Lietuva Brangus ir mielas žemės lopinėlis. Mes juk nežinom, kiek kokių žmonių išėjo, Ir kiek išeis dar šiuo keliu, Jis palinkės gerų dienų. Ir kiekvienam įdės, kiek jam reikės Tos išminties, ir gero kelio palinkės. Čia Lietuva ir mes tos Lietuvos dalelė, Piliakalnis ir mažas čia kaimelis. |
|
|
---|---|---|
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2008 m.