Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gegužės 13d. Nr. 9 (57)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  "Man visko reikia nuo pat mažens"  
 
Loreta MCIVOR

Bronės Savickienės vardą žino beveik visi Pagėgių miestelio gyventojai - draugai, buvę kolegos ir mokiniai, bibliotekos darbuotojai ir kiti pagėgiškiai. Apie šią mažutę ir nuoširdžiai besišypsančią moterį net buvo pasakota per vieną televizijos laidą. Ir tai nė vieno, pažįstančio Bronę Savickienę, nestebina. Nes kiek dar jūs žinote moterų, kurios sulaukusios aštuoniasdešimties metų išmoktų spausdinti kompiuteriu ir nuo tada kas metus išleistų po vieną knygą?

Pirmasis kūrinys - drama apie blaivybę

Gimė Bronė Savickienė tarpukario laikotarpiu Panevėžio apskrityje esančiame Velžių kaime. Ji buvo jauniausia iš aštuonių vaikų. Tėveliai - mažažemiai valstiečiai - norėdami išlaikyti gausią šeimą, plūkėsi nuo aušros iki sutemos.

Augdama vienkiemyje, kur pramogų daug nebuvo, būsimoji rašytoja itin pamėgo eiti pasivaikščioti ir skaityti. Knygų į biblioteką eidavo net tris kilometrus. "Ir ko tik aš neperskaičiau" - juokavo Bronė Savickienė. Į jos rankas papuolė ir ne viena vyresniųjų seserų knyga.

Pirmąją Bronės Savickienės mokykla buvo Pavartyčių kaimo pradinė. Joje tada buvo keturi skyriai. Puikiai skaitanti mergaitė buvo priimta iškart į trečią skyrių. Tad tiek tų mokslų pradinėje mokykloje ir tebuvo. Vėliau perėjo į Šeduvos progimnaziją, kurioje baigė dar keturias klases. Iki progimnazijos nuo gimtųjų Velžių buvo aštuoni kilometrai. Tačiau pavasarį jaunoji mokinė šį atstumą nukeliaudavo dukart per dieną. Šeduvoje gyvendavo tik žiemą. "Kaimo vaikui mieste negyventi," - sako moteris.

Besimokydama Šeduvoje Bronė Savickienė sulaukė ir pirmojo didesnio savo kūrybos įvertinimo. Ketvirtoje klasėje konkursui ji parašė rašinį "Šį pavasarį". Už gerai įvertintą rašinį ji tąkart gavo net 50 litų valstybinę premiją.

O rašyti Bronė Savickienė sako pradėjusi dar vaikystėje. Pirmojo jos kūrinio įkvėpimo šaltiniu tapo tada populiarus blaivybės judėjimas ir geriantis kaimynas. Penkerių metų Bronė trijuose sąsiuvinio lapuose išguldė net trijų veiksmų dramą apie tai, kaip vaikai perauklėja girtuoklį kaimyną.

Iš kur dar vaikystėje atsirado noras rašyti, Bronė Savickienė nėra tikra. Gal dėl to, kad labai daug skaitė. Tuo labiau, kad ir jos tėveliai nerašė. Tačiau jos mamos tėtis, kuris buvo beraštis, garsėjo kaip kaimo poetas. Jis iškart sueiliuodavo ir taip apdainuodavo visus kaimynų trūkumus... Už tai, kaip prisiminė moteris, senelis ne kartą ir į kailį nuo tų apdainuotųjų gavo.

Pagėgiai tapo antraisiais namais

Baigusi Šeduvos progimnaziją, Bronė Savickienė mokėsi Šiaulių vidurinėje mokykloje. Tačiau netrukus susirgo, atsiliko nuo bendraklasių, vėliau prasidėjo karas. Mokslai nutrūko ir prasidėjo nuolatinio keliavimo ir neramumo laikotarpis. Iš pradžių Bronei Savickienei grėsė išvežimas į Saksoniją - pavyko pasislėpti. Vėliau, viskam aprimus, teko moteriai patirti nelaimingos meilės gėlą - liko vieniša su dukrele ant rankų.

Galiausiai su mažyle grįžo į tėviškę. O ten Savickas (būsimas vyras) prikibo, kaip sako moteris. Dabar ji mano, kad geriau būtų netekėjusi. Vyriškis mėgo išgerti. Tačiau vis dėlto ištekėjo, užaugino keturis vaikus ir kartu išgyveno net 26-erius metus, kol vyras mirė.

1949 m. Bronei Savickienei vėl teko slėptis. Šeimai grėsė tremtis. Nors tėveliai ir buvo mažažemiai valstiečiai, tačiau tai buvo šviesi kaimo šeima, Bronės Savickienės broliai priklausė šauliams. Tad moteris su savo šeima bei dviem seserimis atkeliavo į Pagėgius.

Pagėgiuose moteris apsiprato labai greitai. Pradėjo dirbti laikraščio "Pagėgių balsas" (vėliau "Už komunistinį darbą") redakcijoje. Taisydavo tekstus, rašydavo straipsnius, sveikinimus. Dirbdama redakcijoje Bronė Savickienė įsitikino ir žodžio galia. Kartą nusiuntė ją į netoliese esantį kaimą išsiaiškinti, ar tikrai ten dirbanti felčerė geria, kodėl vaikais nesirūpina. Rado Bronė Savickienė vaikus, vienus namie paliktus, moterį pas kaimynus geriančią. Ir parašė ji tada straipsnį ne kaip pamokantį moralą, o kaip mama mamai rašytų. Išspausdintas straipsnis taip sujaudino felčerę, kad ji net bandė nusižudyti. Laimei, tai nepavyko. Tačiau Bronė Savickienė sakė, kad po tos istorijos daugiau niekada panašių straipsnių neberašė.

Nemalonu būdavo, prisiminė Bronė Savickienė, ir tada, kai už kitus straipsnius rašyti tekdavo. Tačiau nepaisant cenzūros, darbą moteris mėgo - juk ir kūrybos buvo nemažai. Mat visi Bronės Savickienės rašyti eilėraščiai, apsakymai gulėjo stalčiuose - jų nespausdino. Moteris nuolat sulaukdavo atsakymo, kad jos kūryba neidėjinė, per daug sentimentali.

Per tris dienas pastatyta bažnyčia

Bronė Savickienė sako, kad nuo pat mažens jai visko norėjosi: skaityti, rašyti, dainuoti, vaidinti, piešti, nerti vašeliu, megzti ir t.t. Kažkada ji buvo sugalvojusi ir lakūne tapti. Pradėjo skaityti tam skirtą literatūrą, bet, kaip pati juokėsi, nieko nesuprato.

Dėl to nuolatinio visko norėjimo jau gyvendama Pagėgiuose Bronė Savickienė pradėjo lankyti vakarinę mokyklą ir įgijo vidurinį išsilavinimą. Kadangi to dar buvo negana, įstojo į Vilniaus Universiteto neakivaizdinių studijų lietuvių filologijos specialybę. Kartu, tik dieniniame skyriuje, mokėsi ir jos dukra. Taip būdama 53-ejų Bronė Savickienė kartu su dukra atsiėmė aukštojo mokslo diplomus.

Įgytas išsilavinimas vėliau Bronei Savickienei suteikė galimybę dirbti mokykloje. Mokytojos darbą moteris itin mėgo. Jai patiko tai, kad galėjo kažką duoti savo mokiniams. Tą įvertindavo ir jos mokomi vaikai. Moteris prisiminė, kaip jos buvusi mokinė net patarimo dėl vedybų yra klaususi. Aplanko buvę auklėtiniai ją ir dabar.

Tačiau prieš mokytojos darbą Bronei Savickienei dar teko padirbėti ir Miesto vykdomajame komitete. Moteris sako niekada nebuvusi didelė tuometinės idealogijos šalininkė, nors partijoje teko išbūti net dvidešimt metų. Ji pasakojo, kad nuvykusi į tėviškę visada apsilankydavo ir bažnyčioje. Tačiau pareigų Miesto vykdomajame komitete ji neteko dėl kitos bažnyčios. Kartą Bronė Savickienė trims dienoms išvyko. O per tą laiką miestelio katalikai pastatė mažutę bažnytėlę. Dėl jos moterį ir tampė po įvairiausias institucijas, kol galiausiai atleido. Bet Bronei Savickienei pasisekė ir ji tuoj pat gavo darbą mokykloje.

Po knygą kas metus

Bronė Savickienė rašė visą savo gyvenimą. Keli jos eilėraščiai ir apsakymai buvo išspausdinti laikraščiuose dar prieš karą. Buvo ji parašiusi ir romaną apie partizanus. Tačiau, karo metais išgirdęs, kad gali atvažiuoti tikrinti šeimos namų, moters brolis tą romaną sudegino. O pokario metais Bronės Savickienės kūryba esą buvusi nieko neverta - neidėjinė. Moteris sako, kad buvo sunku pasiryžti ką nors daryti, kai šitiek laiko jai buvo sakoma, kad jos kūryba niekam tikusi. Todėl pirmoji knyga - "Nuo saulėtekio iki saulėlydžio" - ir buvo išleista, Bronei Savickienei sulaukus daugiau kaip aštuoniasdešimties metų. Tai buvo visą gyvenimą rašytų eilėraščių rinktinė. O tada, kaip sako pati autorė, jau ir įkvėpimas pagavo. Tad 2003 m. pasirodė apsakymų knyga "Ką iškukuoja gegutė". Po jos sekė pirmasis romanas "Dėmės saulėje". Vėliau buvo išleistas nemažai autobiografinių motyvų turintis romanas "Nelieskit! Pastatyta" bei apie jaunimo gyvenimą pasakojantis romanas "Gustė neranda savęs".

Į klausimą, kodėl pirmiausia išleido eilėraščių knygą, o vėliau pradėjo rašyti romanus, Bronė Savickienė tikslaus atsakymo neturi. Moteriai atrodo, kad žmonės dabar apskritai poeziją skaito mažiau, todėl ji rašo romanus. Knygas ji leidžia už savo pinigėlius. Taip pat padeda vaikai, dažnai remia Pagėgių rajono savivaldybė. Tačiau vis tiek kiekviena knyga atneša nuostolių. Mat Bronė Savickienė nemažai 300, 500 egzempliorių tiražu išleistų knygų išdalina ir išdovanoja - kad tik žmonės skaitytų.

Nepaisant nuostolingo knygų leidimo, rašymas jau ne vienus metus yra pagrindinis Bronės Savickienės darbas. Rašo ji kasdien po kelias valandas. Jei rašyti neina, eina pasivaikščioti, susitinka su draugėmis, skaito taip mėgstamą skandinavų literatūrą.

Kūrinių idėjos rašytojai kyla natūraliai. Štai paskutiniam romanui nemažai minčių kilo tiesiog klausantis paauglių pokalbių gatvėje. Minčių tikrai netrūksta. Moteris juokavo, kad jos kyla taip greitai, jog ranka net nespėja rašyti. Natūraliai autorė sugalvoja ir knygų pavadinimus.

Net kasdien dirbdama Bronė Savickienė užtrunka visus metus, kol parašo romaną. Būtinai dar kelis kartus skaito, taiso klaidas, keičia stilių. Galiausiai visus tris sąsiuvinius (arba šešis - priklauso nuo jų storumo) moteris nešasi į biblioteką. Bibliotekoje ji sėda prie vieno iš kompiuterių ir pradeda rinkti tekstą.

Kompiuteriu rašytoja išmoko dirbti Pagėgių viešojoje bibliotekoje organizuotuose kursuose. Jau prieš tai moteris mokėjo spausdinti mašinėle. Tad perprasti kompiuterį labai sunku nebuvo. Jei kažko nesupranta, jai padeda bibliotekos darbuotojos. Internetu ji taip pat beveik nesinaudoja. Kaip moteris juokavo: "Į internetą įlendu, paklystu ir vėl išeinu".

Šiuo metu Bronė Savickienė jau yra parašiusi naują romaną ir ruošiasi jo išleidimui. Rašo ji ir pjesę apie policininkus bei kontrabandininkus. Žada viską parodyti iš gerosios pusės, nes pati labai nemėgsta jokio puolimo. 86-erių metų moteris dar turi nemažai kitų planų ir idėjų. Ir nors pati ji savęs rašytoja nevadina, bet vartant penkias išleistas knygas niekaip negali pavadinti jos tik mokytoja - rašytojos vardo ji nusipelnė.
 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.