|
Turėjimas
Kiekvienas vėjas turi savo debesį,
kiekviena žolė - savąją lauko dalelę.
Ar iškeistumei ežerą į išalkusį dangų,
stebuklingą tikėjimą - į kūnišką negalią?
Kiekvienas lašas turi savo lietų,
kiekviena valtis - savąją lūžtančią bangą.
Ar minčių labirintą ant delno sudėtum
ir išleistumei klausą į tobulą kalbą?
Kiekvienas vabalas turi savo lapą,
kiekviena pušis - savąjį jūros ošimą.
Ar iškeistumei širdį į gundantį kvapą
ir sudegusių saulių į žemę kritimą?
Kiekvienas kalnas turi savo sniegą,
kiekviena diena - savąjį laiko formatą.
Mes nuo sąžinės savo nepaliaujamai bėgam,
kol surandame atpildo saką...
2003 02 23 Šilutė
Gulbės
Liepos gulbės į rudenį skrido
apsiverkusio spalio dangum,
medžių lapai į purvą subrido
ties beraščiu naktiniu žmogum.
Degtukus į išplaukiančią upę
atsainiai palydės pasroviui
ir didingą košmarišką griūtį
sustabdys kalnas sniego lietum.
Virš mečečių rytietiškų skraisčių,
baobabo, kaučiuko laukų
skrenda gulbės takais kunigaikščių
šilumos ir drėgmės maršrutu.
Jaučio ragas nulūžęs raudojo
Jau nuplikusio spalio lauke,
su sparnais, nors be rankų, be kojų
skrisiu, gulbe, aš paskui tave.
1997 Šilutė
Prieš srovę
Aš meldžiu, pasiverski medžiu
ir šakom apraizgyk mano sielą,
tarp dangaus, tarp sudžiuvusių pienių žiedų
brenda vakaras liūdnas per sniegą.
Aš tikiu išsiblaškiusiu vaiko žvilgsniu,
pieno lupomis, balintais skruostais,
jo plaukais, debesų vainiku
ir vaikystės nematomais bokštais.
Aš jaučiu, erdvėje tarp žvaigždžių
sklando mūsų likimai beglobiai,
dulkių upėj lopšinė rugių
skęsdama bando plaukti prieš srovę.
2000 Šilutė
Šaltis
Šaltis garbanas gruodžio supynė
į varveklines šilko kasas,
laisvės dainą pakėliau į skrydį,
iškutenęs gitaros stygas.
Šiaudo atvaizdas bėgo per stalą
spanguolinio kisieliaus kalnais,
šaltis balino pilką metalą,
cypė pelės ties krosnies kampais.
Trupiniais duonos riekė vaitojo,
šnypštė garas vandens katile,
kelio dulkės nusėdo ant kojų,
aš sėdėjau laukimo balne.
1997 Šilutė
Taip norisi meilės
Į tūkstančius smulkių kasyčių vakaras supintas
Melsvais šaltinių vėriniais.
dangaus romansais laukas atgaivintas
išeis kviečių ar avižų keliais.
Iškris kalnais pilkieji vieversėliai,
sparnuotieji pavasario šaukliai,
prisilietimais žemėn grįžta vėlės,
kaip laukiami ir geidžiami svečiai.
Tikiu, brangioji, pasakų vitražais
ir tavo žodžiais taip aklai tikiu,
kaip prabangus, bet tuščias šaltas namas
be durų, be langų, be pamatų.
Kur tobula jaunystė, dingsta protas.
kur lyja lietūs, nedega laužai,
kur reikalingi dalgiai, ten bevertes šluotos.
taip noris meilės, o ateina pažadai...
2003 04 23 Šilutė |
|