Loreta Mcivor

Šiuo metu Regina Jokubaitytė gyvena gražių sukakčių nuotaikomis. Birželio 15 dieną jos vadovaujamam ansambliui "Verdainė", kurį žino kiekvienas šilutiškis ir ne vienas šalies gyventojas, sukanka dvidešimt metų. Ta proga laukia koncertai, kompaktinės plokštelės išleidimas ir daugybė kitų rūpesčių. Rugpjūčio mėnesį R.Jokubaitytė minės savo pačios 28-erius kultūrinio darbo metus.

Daugelis yra matę ir pasidžiaugę "Verdainės" koncertais: jie nuotaikingi, užburiantys ir skatinantys domėtis mūsų folkloru. Už šios gražiosios pusės slypi daugybė ne ką mažiau įdomių repeticijų, nuotykių ir, žinoma, darbo, darbo, darbo. Tad kaip gyvena ne vieną dešimtmetį folkloro populiarinimui paskyrusi R.Jokubaitytė?

Į Šilutę - atsitiktinai

Gimė R.Jokubaitytė Krasnojarsko krašte, tremtinių šeimoje. Ir jos tėveliai, ir seneliai buvo ištremti. Mama net buvo atskirta nuo savo šeimos ir nematė jos trylika metų. Tačiau meilei vieta nesvarbi - tėveliai susipažino ir taip pasaulį išvydo R.Jokubaitytė. O kai jai sukako treji metukai, šeima grįžo atgal į Lietuvą. Iš pradžių į - Rietavą, nes į tėviškę grįžti niekas neleido, o galiausiai į - Gargždus.

Savo vaikystę R.Jokubaitytė prisimena kaip itin gražią. Mama turėjo puikų balsą. Dar tremtyje ją vadino lakštingala. Tėtis - savamokslis muzikantas. Muzikos ir dainų netrūkdavo. Ir nors R.Jokubaitytės broliai prie muzikos nelinko, ji jau tada žinojo, ką pasirinks. Dar pradinėse klasėse į klausimą, kuo norės būti užaugusi, atsakė - soliste.

Dar mokydamasi mokykloje lankė mzikos mokyklą. Vėliau pasirinko chorvedybos studijas Klaipėdoje. Iš 25 kartu mokytis pradėjusių kurso draugų baigė 16. Moteris pasakojo, kad tai buvo bene didžiausias kursas iki tol. Tiesą pasakius, baigė tie, kurie daug dirbo. R.Jokubaitytė sako, kad muzika ne toks dalykas, kurį gali per naktį išmokti. Gal todėl ne vienas talentingesnis jaunuolis studijų ir nebaigė. Dabar niekas nesuabejotų R.Jokubaitytės gebėjimais, tačiau moteris sako, kad viską pasiekė ne talento, o darbo dėka.

Atlikti praktiką ji buvo paskirta į kitą Lietuvos kraštą. Tad susikeitė su jaunuoliu, kuris buvo paskirtas į Šilutę. Tuo metu žmonės ne tiek daug keliavo. R.Jokubaitytė Šilutėje dorai ir nebuvo buvusi. Kultūros namų direktoriumi tada buvo Mintaras Smelevičius. Kaip tik trūko meno vadovo. Tad, kaip juokiasi R.Jokubaitytė, mane ir užverbavo. Baigusi mokslus ji grįžo į Šilutę.

Pirmus porą metų R.Jokubaitytė prisiminė kaip labai sunkius - juk tokio darbo patirties neturėjo. Tačiau tai buvo pati geriausia mokykla. Išmoko visko. Be to, moterį supo labai geri žmonės. Ir dabar R.Jokubaitytė jau sakosi esanti tikra šilutiškė.

Apie paliktą armoniką ir kitus nuotykius

Idėją suburti folkloro ansamblį R.Jokubaitytei įkvėpė tuometiniai Inkaklių "Dainoriai" (tai buvęs tikras etnogafinis ansamblis) ir asmeninis liaudiškas, kaip juokauja moteris, charakteris. Tad, kai nebedirbo su choru, R.Jokubaitytė pradėjo burti žmones. Pradėjo rinktis jie 1987 metų pabaigoje. O jau kitų metų kovo mėnesį pirmą kartą koncertavo Vilkyčiuose. Dabar kolektyvas koncertavo jau beveik keturis šimtus kartų, dalyvavo beveik kiekvienos miesto gatvės atidaryme, surengė ne vienas Užgavėnes ir daug kitų švenčių.

Iš pradžių kolektyvo nariai tik dainavo. R.Jokubaitytė prisiminė, kad tada ir pati dar nemokėjusi groti. Tad visko mokėsi kartu. Netrukus vadovytė (taip švelniai ją vadina ansamblio nariai) paragino atsivesti vaikus, senelius. Štai, pavyzdžiui, Nausėdų šeimos net aštuoni žmonės lankė repeticijas. Retas ateina vienas. Ir nepaisant amžiaus skirtumo visi sutaria. Šiuo metu jauniausiam nariui yra ketveri metukai, o vyriausiam - 78.

Žinoma, būna visko. Ne kiekvienas gali dainuoti, ne kiekvienas gali šokti. Bet per laiką kiekvienas narys (jų per dvidešimt metų jau buvo daugiau kaip šimtas) suranda savo vietą. Be to, daug ką galima pasiekti darbu. R.Jokubaitytė sako, kad ne taip gausiai gamtos apdovanoti žmonės dirba daugiau ir nuoširdžiau. Gausiame kolektyve būna ir kitokių istorijų. Vadovei ne kartą teko stebėti užgimstančius vienpusius meilės jausmus. Teko spręsti barnius ir ginčus - juk tarp sesių ir brolių visko pasitaiko. R.Jokubaitytė juokėsi, kad vadovui reikia būti ir klebonu, ir psichologu, ir filosofu. Bet muštynių dar nė karto nebuvo.

Ansamblį jau senokai kviečia koncertuoti visoje Lietuvoje. Tokios kelionės neapsieina be pačių įvairiausių nutikimų. Kartą, prisiminė R.Jokubaitytė, išvyko jie koncertuoti, jau ruošiasi lipti į sceną, o armonikos nėra... Pasirodo, kad paliko ją prie Kultūros ir pramogų centro, prie suoliuko. Kitą kartą visiems keliaujant autobusu sustojo trumpam, vėliau visi atgal į autobusą sulipo, o nuvažiavę kelis kilometrus apsižiūrėjo, kad vienos mergaitės nėra... Teko grįžti atgal.

Folkloras - gyvenimo būdas

R.Jokubaitytė pasakojo, kad prieš kelerius metus, kai visi masiškai emigravo, nė vienas jų ansamblio narys nepasirinko tokio kelio. Tačiau prieš metus ansamblis vos neišsiskirstė, nes išėjo gana daug žmonių. Kaita - natūralus ansamblio procesas. Vieni baigia mokslus ir išvažiuoja mokintis, kiti - išsikrausto, senesniesiems - gal jau ir per sunku. Beje, tokie garbės nariai yra visada laukiami koncertuose ir kitose šventėse. Skaudžiausia, kai išeina vaikai, nes iš jų tyčiojasi bendraamžiai.

"Verdainė" tuos sunkius metus išlaukė. Tą padaryti padėjo ir R.Jokubaitytės vienai ansamblio narei duotas pažadas jai perleisti vadovės pareigas. O dabar ansamblį jau papildė bent dešimt naujų narių. Atėjo ne vienas paauglys. Tie jaunuoliai jau aplankė ne vienas treniruotes ir būrelį Šilutėje, kol galiausiai pasiliko "Verdainėje". Paklausti, kodėl, atsako trumpai ir aiškiai - tiesiog įdomu.

Geros ir šeimyniškos repeticijų atmosferos tikrai nebūtų be R.Jokubaitytės. Ji nuoširdžiai jaudinasi dėl visų ir stengiasi. Pati juokėsi, kad supykusi arba labai laiminga visada kalba žemaitiškai. Supykusi sako: "Rupūs miltai", o visas jaunimas, jau žinantis ką vadovytė pasakys, atsako: "Saldūs kleckai". Ir pykčių nebelieka.

Folkloras R.Jokubaitytei yra tarsi gyvenimo būdas. Ji vadovauja "Verdainei", "Mingei" (kartais viename koncerte ir abu kolektyvai dalyvauja), dirba muzikos mokytoja Šilutės Verdainės pagrindinėje mokykloje (šiemet paskutiniai metai), yra Mažosios Lietuvos specialistė Etninės kultūros globos taryboje prie LR vyriausybės. Laisvalaikiui laiko nebelieka. Moteris sakė, kad visos jos pusbrolių ir pusseserių vestuvės buvo atšoktos be jos. Šeimos nariai turi būti labai supratingi. Nes, jei yra koncertas, reikia važiuoti. O po koncerto jėgų jau nebelieka niekam. Juk folkloro ansamblio pasirodymas visada atliekamas gyvai. Pagal fonogramą nepadainuosi. Todėl R.Jokubaitytė sakė nemėgstanti, kai koncerte yra daug įvairių stilių grupių ir kolektyvų. Dauguma popmuziką atlieka pagal fonogramą ir po to labai sunku pasirodyti taip pat gerai. Nemėgsta R.Jokubaitytė ir pasirodymų ant scenos. Jos manymu, folkloras turi būti tarp žmonių, o ne kažkur pakeltas.

Taip bėga labai užimtos R.Jokubaitytės dienos. Neveltui moteris sako, kad geriausias jos poilsis - pabūti vienai. Bet žiūrint į šviečiančias moters akis, kai ji groja ir dainuoja repeticijų metu, atrodo, kad "Verdainė", "Mingė" dar gyvuos ir džiugins ne vienus metus. Be to, kaip sakė R.Jokubaitytė, kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai.

1996 metai. Buvęs "Verdainės" kolektyvas. Šiandien kai kuriuos šio kolektyvo narius primena tik nuotraukos.