|
|
Leidinys pamario krašto kultūrai | |
2008 birželio 10d. Nr. 11 (59) |
|
Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
||
---|---|---|
Šilutė: miestietiškos raidos metmenys. II dalis |
||
Prekyba
Pramonė Šilutėje taip ir neperžengusi smulkios industrijos lygio, didelę dalį miestelėnų privertė užsiimti amatais, tapti tarnautojais arba verstis prekyba. Tai buvo kaina, kurią turėjo sumokėti miestiečiu norėjęs likti asmuo.
Nors Šilutėje jau nuo XVI a. vyko dideli turgūs ir prekymečiai, tačiau nuo XIX a. pabaigos greta minėtųjų ėmė augti ir kasdienės prekybos krautuvėse reikšmė. Šio jau grynai miestietiško bruožo pradininkais buvo tie patys turguose prekiavę amatininkai, atidarytose krautuvėlėse pradėję realizuoti savo produkciją.
Gausėjusių
fabrikinių gaminių pasiūla vėliau į rinką atvedė tikrus prekybininkus,
kurie, jau nebeužsiėmė amatais, o buvo gaminių, produktų perpardavinėtojai
ar įvairių firmų agentai. Tokiais pradininkais Šilutėje, berods, tapo
kolonijinėmis ir geležies prekėmis
Šilutiškis, anuomet užsukęs į Maxo Hundersdörferio specializuotą audinių krautuvę, galėjo joje įsigyti įvairios medžiagos drabužiams, išsirinkti jau gatavus viršutinius bei apatinius rūbus, nusipirkti užuolaidų, kiliminį taką, staltiesių bei pledų ir kt. G.Schlichto parduotuvėje buvo siūloma įvairių baldų, veidrodžių bei minkštų apmušalų. Broliai Schlagowskiai be viso to savo baldų krautuvėje prekiavo dar ir karstais. Geležies ir statybinių prekių parduotuvėje savininkas F.Hoppas be darbinių įrankių, namų ir virtuvės apyvokos daiktų, statybinės armatūros, kalkių, cemento, stiklo papildomai dar prekiavo dviračiais ir ginklais. V.Jurkšaičio Liūto drogerijos pasiūla irgi buvo plati: nuo medicininių tirpalų, tvarstomosios medžiagos iki aliejinių dažų, lako, beico, skiediklio, teptukų bei alyvos mašinoms.
Trečio dešimtmečio parduotuvių tinklas prekių asortimento prasme žymiai išsiplėtė, parduotuvės tapo dar labiau specializuotos. Reikia nepamiršti ir knygynų, popieriaus ir raštinės reikmenų, odos, stiklo bei porceliano, sidabro ir aukso gaminių, taip pat stambiomis tapusių gatavų drabužių parduotuvių. Šalia mažmeninės prekybos iškilo didmenininkai. Savo rinkoje lyderiais tapo tokie stambūs verslininkai kaip M.Labutis bei W.Dingfeldas, vertęsi žemės ūkio mašinų prekyba. Pas pastarąjį buvo galima užsisakyti arba įsigyti javų kirtimo, kūlimo, sėjimo mašinų, mėšlo kratytuvų, pieno separatorių ir netgi Benz bei Deutz firmos motorų. M. Labutis į savo prekių asortimentą papildomai buvo įtraukęs Gritzner markės siuvimo mašinas. Abu prekiavo atsarginėmis mašinų dalimis bei teikė mašinų remonto paslaugas.
Miestietiškos prabangos buvo H.Schmidto odos gaminių parduotuvė, prašmatnumo troškusiam pirkėjui galėjusi pasiūlyti lagaminų, rankinukų, sporto prekių. Žydo L.Epsteino krautuvėje, įsikūrusioje turgaus aikštėje, damos galėjo rasti skarų, elegantiškų paltų ir kitos madingos aprangos. Šveicariškais auksiniais ir sidabriniais kišeniniais, sieniniais laikrodžiais, žadintuvais, auskarais, žiedais, termometrais bei barometrais buvo apsirūpinęs laikrodininkas Carl Briese.
Kad Šilutė augo
ir vis labiau kratėsi ją persekiojusio didelio kaimo įvaizdžio, rodo
ketvirtajame dešimtmetyje nenustojęs didėti komercinių įstaigų skaičius ir
nuolat besiplečiantis prekių asortimentas. Antai
Tad prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, šilutiškis turėjo jaustis tikru miestiečiu, bent jau aprūpinimo požiūriu, nes siūlomas prekių asortimentas tenkino ne tik svarbiausius jo poreikius, bet kūrė puikią terpę rastis prabangai, rafinuotumui ir modernėjimui. O tai buvo neatsiejami miestietiškos gyvensenos elementai. Kitaip tariant, miesto prekybininkai čionykščiui anuomet galėjo nuo anglies ir žvyro iki paminklinio antkapio bei karsto, nuo drabužių bei baldų iki radijo aparato ir elektros lemputės pasiūlyti. Prie miestietiškos prabangos ir ištaigingumo daug prisidėjo čia išvystyta paslaugų sfera.
Paslaugos
Aktyviausi
paslaugų rinkoje Šilutėje nuo seno buvo amatininkai, savo pozicijų neužleidę
iki Antrojo pasaulinio karo sukrėtimų. Komersantų nukonkuruoti pagrindinėje
prekyboje amatininkai, įkūrę smulkias savo dirbtuves, įsitvirtino remonto ir
produktų mažmeninės gamybos rinkoje. XX a. pradžioje Šilutėje buvo šių amatų
atstovų: mėsininkų (15), siuvėjų (10), kalvių (6), šikšnių (5), stalių,
puodžių, kepėjų (po 4), batsiuvių, račių, virvininkų (po 2), skardininkų,
spaustuvininkų, knygrišių, mechanikų (po 2), po vieną dažytoją-kailiadirbį,
šaltkalvį ir kt. Kaip modernesnių paslaugų teikėjus tuomet buvo galima
išskirti dantistą bei 3 laikrodininkus, o taip pat prieš
Vėlesniais
metais teikiamų paslaugų ratas išsiplėtė nežymiai naujų paslaugų pradėta
teikti nedaug, padaugėjo tik iki tol jau egzistavusių. Laikmečio naujovės į
rinką atvedė elektrikus ir radijo remontininkus, automobilių mechanikus,
vandentiekio meistrą.
Kaip atskirą
nišą paslaugų sferoje užėmusias įstaigas, kurios išsilaikė taip pat tik
aptarnaudamos klientus, galima išskirti smukles-užeigas, restoranus ir
viešbučius. Smuklė, su kuria, beje, siejamas pirmasis Šilutės-Šilokarčemos
paminėjimas (
Žinoma, kad dalis restoranų buvo įsikūrę viešbučiuose ir vienas kitą puikiai papildė. Iš viešbučių, kurių XX a. pirmoje pusėje buvo nuo 4 iki 6, prašmatniausi buvo Germania, Kaiserhofhotel, Hotel Deims. Pastarajame buvo įrengtas centrinis šildymas, 24 lovos ir garažas. O štai viešbutis Germania, be centrinio šildymo ir autogaražų, klientus gundė pirmos klasės virtuve, išlaikytais gėrimais, moderniai įrengtais kambariais, vandentiekio patogumais, reprezentacine sale ir uždaru klubiniu kambariu. Matyt, dėl šių teikiamų patogumų viešbutis buvo tapęs įprasta aukštuomenės pobūvių, įvairių draugijų susirinkimų vieta.
Kultūra ir pramogos
Apskrities
valdytojas dar XIX a. pirmoje pusėje buvo prasitaręs, kad vietinių gyventojų
moralė buvusi žemo lygio ir vienintelė jų pramoga, nepaisant keleto išimčių,
buvo girtuokliavimas. Atrodo, šilutiškiai anuomet ypač mėgo nusigerti
turgaus dienomis, kai viskas tuomet skęsdavo alkoholyje, kaip vaizdžiai
pastebi amžininkai, o turgaus aikštė dvokdavo šiuo gėrimu. Rodos, tuometinis
gyvenimas kultūriniu požiūriu negalėjo daug pasiūlyti, nebent pasisėdėjimus
smuklėse, prekymečius ir sekmadienines pamaldas bažnyčioje, kurios, beje,
buvo stropiai ir gausiai lankomos. Dar
Miestelis nuo
XVII a. pr. buvo evangelikų parapijos centras, o maždaug nuo
Mokyklų
gausėjimas irgi yra patikimas miestelio kultūrinio gyvenimo augimo rodiklis.
Verdainėje jau nuo seno veikusi bažnytinė mokykla, XVIII a. pab. buvo
pertvarkyta į pradinę.
Savotišku
perversmu miestelio kultūroje turėjo tapti spaustuvės įkūrimas (
Dar vienas svarbus bruožas, kuris rodo miestietiškų apraiškų egzistavimą Šilutėje, buvo aktyvus įvairių kultūrinių bei sporto draugijų judėjimas bei, žvelgiant kaimiečio akimis, šiek tiek rafinuota ar snobiška laisvalaikio praleidimo forma.
Kaip vieną
pirmųjų bendraminčius suvienijusių draugijų galime išskirti Klaipėdos bei
Tilžės miestų įtakoje
Po
Artima sporto
draugijoms buvo XIX a. viduryje susikūrusi Šaulių draugija, pradžioje savo
šaudyklą turėjusi Deimso viešbučio sode. Po
Klaipėdos ir
Tilžės miestų pavyzdžiu
Šilutėje įvairiais metais veikė ir kitų draugijų, kaip antai Kareivių draugija, Tėvynės moterų draugija ar Vyrų giedotojų draugija ir kt. Tačiau jų veikloje randama nedaug miestietiško akcento. Kur kas labiau miestietiško dvelksmo teikė Šilutės evangelikų bažnytinis choras, neapsiribojęs vien šventadieninėmis giesmėmis, bet gan aktyviai dalyvavęs ir pasaulietiniuose renginiuose. Šis choras į savo koncertinę programą buvo įtraukęs kantatas, motetus ir netgi oratorijas, todėl akompanuojant Herderio mokyklos styginiam orkestrui, vargonams ar fortepijonui, šilutiškiams (ir ne tik jiems) galėjo pasiūlyti aukšto lygio koncertus bažnyčioje arba Herderio mokyklos auloje.
Muzikinį gyvenimą Šilutėje protegavo ir Klaipėdos Collegium musicum, kurios dėka Šilutėje koncertavo žymūs to meto muzikantai: Elly Ney (fortepijonas), Florian Renter (smuikas), Enrico Meinardi (violončelė) ir kt.
Neabejotinu
modernumo ženklu mieste tapo kino teatras, kuris čia veikė jau prieš
Keliais
štrichais čia pavaizduotos Šilutės kultūrinio gyvenimo formos iš dalies
savyje turėjo ir pramogos elementų. Be to, šilutiškiams pramogos turėjo
teikti, kad ir tos pačios, jau anksčiau minėtos užeigos bei restoranai.
Antai Verdainės vila vadintame restorane smagūs šokiai vykdavo visais
metais, nepaisant politinių permainų Klaipėdos krašte. O štai iškilmingą
Vietoj epilogo
Fragmentiška ir neskrupulinga Šilutės miestietiškumo raidos apžvalga lyg ir leidžia daryti išvadą ar prielaidą, kad į miestietiškus standartus besitaikęs XX a. pirmos pusės Šilutės kultūrinis ir ūkinis gyvenimas šilutiškiui vis dėlto leido pasijusti miesto, nors ir nedidelio, gyventoju.
Dėl Antrojo pasaulinio karo padarytų nuostolių, čionykščių gyventojų emigracijos sovietmečiu Šilutė turėjo atsikurti iš pagrindų. Šiandien Šilutė su savo kuriamu ūkiu bei kultūra sėkmingai vaduojasi iš provincijos miesto įvaizdžio. Tradicija tapusi miesto šventė turėtų smarkiai palengvinti šį procesą. |
||
|
Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2008 m.