Rubenas BUKAVICKAS

Šiuo rašiniu tęsiame krašto pokario istorijos puslapių nagrinėjimą. Kaip ir ankstesniuose savo darbuose taip ir šiame R.Bukavickas, remdamasis archyvine medžiaga, atskleidžia pamario krašto žmonių gyvenimą, kai vietos gyventojus pakeitė iš svetur atvykę žmonės. Nors čia kalbama apie konkretų valsčių, tačiau galima daryti prielaidas, kad panašiai viskas buvo ir visame buvusiame Klaipėdos krašte.

Pirkios-skaityklos - naujos kultūros židiniai

Pirmaisiais pokario metais, kai visur buvo suirutė ir trūko būtiniausių dalykų, žmonės neužsidarė savyje: jie stengėsi gyventi įprastą, pilnavertį gyvenimą. Neatsiejama tokio gyvenimo dalis buvo pramogos. Tuo metu vienintelė Kintų valsčiaus gyventojų pramoga buvo pirkios-skaityklos (žmonės jas vadino klubais – skaityklomis). Jas steigti pradėta 1945 m. rudenį. Pirmosios pirkios-skaityklos buvo atidarytos ten, kur buvo daugiausia gyventojų: Kintuose, Vabaluose ir Aukštumalėje ir kiek vėliau - Kiškiuose, Pricmuose ir Sakūčiuose (Mockiuose). Jos buvo steigiamos pradžios mokyklose, o vadovauti buvo skiriami komjaunuoliai arba pakankamai išsilavinę ir tuometinei valdžiai lojalūs asmenys.

Nuo pat pirkių-skaityklų veiklos pradžios jose buvo rengiami Tarybinės Armijos, Stalino gimimo, Moters, Pergalės, Karinio Jūrų Laivyno dienų minėjimai, Gegužės 1-osios, Spalio revoliucijos šventės, vedamos paskaitos ir skaitomi dažniausiai visuomeninio-politinio pobūdžio pranešimai. Be to, čia buvo viešai skaitomi laikraščiai ir žurnalai. Toks pirkių -skaityklų darbo organizavimas daugeliui į Kintų ir Aukštumalės valsčius iš svetur (iš Lietuvos ir kitų TSRS vietų) atsikėlusiems gyventojams buvo pažįstamas. Visai kas kita buvo senieji vietos gyventojai, kuriems tai buvo susidūrimas ne tik su nauja kultūra, ideologija, bet ir rusų kalba.

Nors pirkios-skaityklos buvo skirtos ne pramogai, o visų pirma vietos gyventojų politiniam švietimui ir kultūriniam jų ugdymui, palaipsniui jos virto populiariausia kultūrinio laisvalaikio praleidimo forma. Žmonės ne tik noriai rinkosi į šias <...klūbais...> vadintas (nuo rusiško žodžio клуб tarimo) pirkias-skaityklas, bet ir patys buvo aktyvūs įvairių renginių dalyviai.

Nuo 1946 m., siekiant plėtoti kultūrinę-masinę veiklą ir užimti kuo daugiau vietos gyventojų, Šilutės apskrities švietimo, kultūros ir darbo skyriaus nurodymu Kintų ir Aukštumalės valsčių klubuose-skaityklose pradėjo kurtis įvairūs būreliai. Taip pat, nesant tam paruoštų specialistų, buvo nurodyta į būrelių veiklą įtraukti kuo daugiau išsilavinusių valsčiaus gyventojų, t.y. mokytojų.

Pradžioje buvo įkurti tik politiniai ir literatūriniai būreliai, kurie gyventojų vadinti rateliais. Pvz., politiniai rateliai nagrinėjo „Stalino“ Konstituciją, marksizmą-leninizmą, Lenino bei Stalino biografijas ir pan. Literatūriniai rateliai rengė A.Strazdo, J.Tumo-Vaižganto, Žemaitės, L.Giros, S.Nėries, K.Donelaičio, Maironio minėjimus, jų kūrybos nagrinėjimus, organizavo <...garsinius laikraščių skaitymus...>.

Vėliau ėmė kurtis choro ir šokių, o nuo 1948 m. specializuoti gamtos, technikos, agrozootechnikos, meno ir muzikos rateliai. Be to, 1948 m. Kintų ir Vabalų klubuose-skaityklose buvo įkurti pirmieji dramos rateliai. Pvz., Vabalų klubo-skaityklos dramos ratelis (vadovas Martynas Sprogys) debiutavo 1948 m. rugsėjo mėn., suvaidinęs spektaklyje “Verutė sugrįžo”.

Kultūrinis gyvenimas Kintų valsčiuje įgavo tikrą pagreitį 1949 m., kai įsibėgėjo ateistinė propaganda ir visuotinė kolektyvizacija.

Kintų klubas-skaitykla

Skirtingai nuo kitų Kintų ir Aukštumalės valsčių klubų-skaityklų, įrengtų pradžios mokyklose (Pricmų klubas-skaitykla buvo įrengtas <...naujakurio valstiečio...> Prano Ragausko name), Kintų klubas-skaitykla buvo įrengtas buvusiame „vokiečių“ restorane. Šiame nuo pokario laikų klubu vadintame pastate klubas-skaitykla užėmė du kambarius ir 500 (!) vietų restorano salę. Likusios patalpos buvo tuščios arba naudojamos ne pagal paskirtį. Pvz., 1948 m. birželio – liepos mėn. Kintų klubo pastate buvo įsikūrusi pirmoji žvejų artelės „Roza Liuksemburg“ valdyba.

Kintų klubas-skaitykla pradėjo veikti 1945 m. gruodžio mėn. Pirmoji jos vedėja Ona Rumbutytė kartu su savo šeimos nariais 1946 m. gegužės mėn. buvo ištremti į Sibirą.

Pirmaisiais klubo veiklos metais klube dažniausiai buvo rengiami tik susirinkimai, kuriuose buvo <...aiškinta apie rinkimus į T.S.R.S. AT (1946-01-10), Stalino kalbą (1946-03-20), valstybines prievoles, pavasario sėją, sėklas ir daugiau skaityta laikraščių (1946-03-25)...>. Pvz. 1945 m. spalio 21 d. Kintų klube buvo aiškinta apie tai, kokias <...už laisvai atiduodamus produktus...> <...galima gauti prekes...>.

Iki 1948 m. gegužės, kai Kintų klubui-skaityklai ėmė vadovauti Izabelė Judžentytė (ji pakeitė iki tol nuo 1946 m. rugsėjo 1 d. dirbusią Birutę Ukrinaitę), klubas buvo stipriai apleistas. Todėl pirmuosius savo darbo mėnesius ji skyrė patalpų valymui, jų apipavidalinimui vaizdinėmis priemonėmis: plakatais, šūkiais ir pan.

Ilgą laiką Kintų klubo pastatas neturėjo šeimininko, todėl jo išlaikymui ir priežiūrai nebuvo skiriami pinigai. Dėl to klubas buvo nešildomas, neremontuojamas ir nevalomas. Kintų klubo padėtis pagerėjo tik 1949 m. pabaigoje, kai jį savo žinion perėmė Kintų valsčiaus Vykdomasis Komitetas. Jis skyrė valytoją ir sargą. Tuo metu Kintų klubas susiformavo kaip valsčiaus kultūrinis centras.

Kultūrinio gyvenimo pagrindas – šokiai

Nuo pat Tarybų valdžios Kintų valsčiuje pradžios Kintų klubo salėje buvo rengiami minėjimai, šventės, parodos, meno saviveiklos pasirodymai, rodomas kinas, o svarbiausia - buvo rengiami šokiai.

Į Kintų klube rengiamus šokių vakarus susirinkdavo ne tik Kintų, bet ir viso valsčiaus gyventojai. Šokių pradžioje, pagal nustatytą tvarką, buvo vedamas politinis aiškinamasis darbas: viešai skaitomi laikraščiai, pranešimai, potvarkiai, komentuojami svarbiausi Tarybų šalies ir pasaulio gyvenimo įvykiai. Tik pasibaigus “oficialiai” daliai prasidėdavo šokiai. Neretai trūkstant vyrų šokdavo tik merginos. Tiesa, pirmaisiais pokario metais į Kintų klube rengiamus šokius ėjo tik naujieji Kintų valsčiaus gyventojai. Tuo metu šokių vakaruose grojo Valentinas Kiminius. Nuo 1950 m. jį pakeitė Mikas Žilaitis su savo šeimos nariais.

M.Žilaitis buvo muzikantas- „orkestras“: jis grojo visais turimais ir įmanomais instrumentais. Jam talkino šeimos nariai: podukra Eva grojo smuiku, sūnus Hansas - akordeonu, o jaunėlis Peteris mušė būgną. Vėliau prie jų prisidėjo Kintų apylinkės pirmininkas Stasys Rapalis su žmona ir Stasys Mikutis. Kintų muzikantų grupė virto tikru orkestru. Netrukus šis orkestras išgarsėjo ne tik Kintų valsčiuje, bet ir visoje Šilutės apskrityje. Kintų saviveiklininkai gastroliavo Sakūčiuose, Žemaitkiemyje, Saugose ir net Švėkšnoje. Jie taip pat dalyvavo Šilutėje rengiamose privalomosiose peržiūrose, kur buvo pripažinti laureatais.

Palaipsniui prieš šokius rengiamos tiesmukos politinės agitacijos peraugo į “montažus”: eilėraščių ir laikraščių skaitymo, įvairių pasakojimų ir dainavimo, vaidybos ir pavyzdinių šokių mišinį. Šie renginiai sutraukdavo daug žiūrovų bei klausytojų ir buvo ypač populiarūs tarp jaunimo.

“Šokių vakarėlių” pagrindu Kintų valsčiuje pradėjo vystytis rimta kultūrinė veikla. Pagal 1949 m. Kintų klubo ataskaitą, klube buvo surengti 9 meninės saviveiklos vaidinimai ir koncertai, kuriuos aplankė 755 žmonės. Dar 1 800 žiūrovų aplankė 12 <...“Šilutės kinofikacijos”...> kino seansų. Pvz., 1949 m. dažniausiai rodomas filmas buvo “Marytė”. Be to, 1949 m. klube buvo paskaitytos 25 paskaitos ir pranešimai, iš kurių 17 buvo visuomeninės-politinės ir tik 3 literatūros, meno bei muzikos temomis. Bendras visų paskaitų dalyvių skaičius buvo 626 asmenys.

Vabalų klubas-skaitykla

Nuo 1945 m. rudens, t.y. nuo jos veiklos pradžios, Vabalų klubui-skaityklai vadovavo Vabalų pradžios mokyklos mokytoja Rūta Sproginė (Klimkaitė). Jos ir vyro Martyno (vedėjo pareigas ėjo nuo 1947 m.) bei jiems talkinusių Hildos Plėvytės, Viliaus Girulio, Gretos Šukienės, Mėtos Šarkutės, Jurgio Skrabo ir kt. pastangomis Vabalų klubas-skaitykla ne tik vienas pirmųjų pradėjo savo veiklą, bet buvo pirmasis Kintų ir Aukštumalės valsčiuose pradėjęs steigti saviveiklos ratelius. 1946 m. čia jau buvo rengiami vaikų vaidinimai ir įsteigtas saviveiklos ratelis. Jis rengė „vakarus“, kurių programoje buvo <...eilės, tautinės dainos ir tautiniai šokiai...>. Pvz., pagal 1946 m. metinę ataskaitą Vabalų klube-skaitykloje buvo surengti <...24 specialiųjų šokių bei žaidimų vakarai...> ir <...8 vaidinimai vaikams...>. Šiuos renginius aplankė vidutiniškai po 34 vaikus.

Nors labai dažnai Vabalų pradžios mokykloje vykę renginiai ar paskaitos pasibaigdavo šokiais, Vabalų apylinkės gyventojai mieliau rinkosi choro ar net politikos, bet ne šokių ratelius. Daugelis neturėjo partnerio, nes tuo metu ypač trūko vyrų. Todėl neretai šokiuose šokdavo tik moterys, o kad tikroviškiau atrodytų, jos persirengdavo vyrais.

Vabalų klubas-skaitykla visada pasižymėjo aktyvia veikla ir ypač dideliu lankomumu. Pvz., pagal 1949 m. metinę ataskaitą Vabalų skaitykloje surengtas 58 paskaitas ir pranešimus aplankė 2 283 asmenys, iš kurių net 1 410 išklausė visuomeninius-politinius pranešimus ir paskaitas. Vabalų klubo-skaityklos veiklos aktyvumas paaiškinamas palyginti gausia ir uždara senųjų vietos gyventojų bendrija. Pvz., iki 1948 m. Aukštumalės valsčiuje, kuriam priklausė Vabalų, Rūgulių ir Aukštumalės kaimai, buvo tik 3 naujakurių šeimos. Be to, vedėjų, gabių saviveiklininkų ir vietos gyventojų Sprogių dėka (abu kilę iš Vabalų) tarp senųjų vietos gyventojų visada buvo tarpusavio supratimas ir palaikymas. Todėl Vabalų apylinkės gyventojai galėjo nevaržomai puoselėti senas tradicijas. Tiesa, pirmaisiais pokario metais Vabalų klubo-skaityklos darbą asmeniškai stebėjo Aukštumalės valsčiaus VK pirmininkai Stasys Tekorius ir Kazys Miklovis.

Kintų valsčiaus biblioteka

1949 m. rugsėjo mėn. į Kintų klubo pastatą persikėlė <...Kintų valsčiaus viešoji biblioteka...>. Iki tol Kintų biblioteka neturėjo savo patalpų ir nepasižymėjo aktyvia veikla. Pvz., 1949 m. sausio 1 d. bibliotekos fonde buvo 450 knygų, o pastovių lankytojų vos keli.

Naujose, nešildomose patalpose biblioteka užėmė 40 kv. m. plotą. Tuo metu jos vedėja buvo Ona Kielienė.

Spalio mėnesį Kintų valsčiaus biblioteka jau turėjo 40 abonentų, t.y. nuolatinių skaitytojų, o metų pabaigoje knygų fondas padidėjo iki 670 vienetų. Iš jų <...visuomeninių politinių - 140, Markso, Engelso, Lenino ir Stalino - 86, karo ir gynybos - 12, gamtos mokslų - 26, technikos - 16, žemės ūkio - 14, grožinės literatūros - 300 ir 76 vaikų knygos...>. Pvz., 1949 m. spalio 18 d. bibliotekoje buvo 576 knygos. Be to, biblioteka leido sienlaikraštį aktualiomis temomis “bibliotekos garsai” ir vykdė aktyvią kultūrinę veiklą. Pvz., pagal 1949 m. metinę ataskaitą Kintų valsčiaus biblioteka surengė 11 parodų, 22 garsinius skaitymus, 4 bibliografines apžvalgas bei 2 literatūrinius vakarus.

Kintų bibliotekos veiklos suintensyvėjimas siejamas su energingu aštuoniolikmečiu Vytautu Ukrinu, kuris bibliotekoje pradėjo dirbti 1949 m. kovo mėn.

Kintų valsčiaus saviveiklininkai

V.Ukrino pastangomis buvo sudarytas bibliotekos šokių ratelis, kuris drauge su Kintų klubo-skaityklos šokių, choro bei <...teatro...> (dramos) rateliais suvienijo aktyviausią Kintų ir jų apylinkės gyventojų dalį. Pvz., 1949 m. Kintų klubo šokių ratelyje buvo 20, dramos - 30, o choro - 60 saviveiklininkų.

Tik suburtas bibliotekos šokių ratelis 1949 m. rugsėjo mėn. surengė 3 pasirodymus Kintų valsčiaus kolūkiuose <...ir davė savo pasirodymą Kintų miesteliui...>.

Tuo metu visų ratelių aktyvą sudarė Kintų valsčiaus mokytojai ir klubų-skaityklų vedėjai. Tarp pirmųjų, aktyviausių saviveiklininkų buvo Aleksandra ir Stasys Jankevičiai, Vitalija Banevičiūtė (Norkienė), V.Ukrinas, V.Kiminius, Leonas Kiela, Stepas Abunevičius, Justinas Miklovis, Viktorija Ragauskaitė, Danutė Pociūtė, Izabelė Gustaitė ir kt. Tačiau Pricmų (vedėja V.Ragauskaitė) ir Mockių (vedėja Izabelė Gustaitė) klubų-skaityklų vedėjos, nors pačios buvo aktyvios saviveiklininkės, į savo klubų-skaityklų veiklą nesugebėjo įtraukti vietos gyventojų. Dėl to Pricmų klubas-skaitykla dažnai neveikė, o Mockių klubas-skaitykla buvo uždarytas. Pvz., 1949 m. vasaros pradžioje, po ilgų prašymų, Mockių skaitykla buvo perkelta į mokyklos pastatą Suvernuose ir imta vadinti Stankiškės skaitykla. Jai vadovauti ėmėsi Genė Aleknavičiūtė (Aleknavičienė). Jos ir Stankiškės pradžios mokyklos mokytojos V.Banevičiūtės (Norkienės) pastangomis Stankiškės skaitykloje buvo sukaupta nedidelė bibliotekėlė ir suorganizuotas vietinis šokių ratelis. Šokiai tarp naujakurių buvo įprastas ir ypač populiarus laiko praleidimo būdas, tačiau senieji vietos gyventojai į šokius nėjo: jų tradicijos neleido viešų šokių ir pasilinksminimų. Vis dėlto V.Banevičiūtė (Norkienė) sugebėjo juos įtraukti į šokių ratelio veiklą, o Suvernų gyventojai Vilius Brizgys (jaunesnysis), Reinholdas Valentovicas, broliai Erichas ir Vilius Sudmanai tapo pavyzdingais šokėjais. Laikui bėgant atsirado bendri vietinių ir naujakurių pasilinksminimai. Jų metu iš Suvernų prieplaukos valtimis buvo plaukiama į Ventę, Mingę ir atgal.

1949 m. V.Banevičiūtė (Norkienė) ir G.Aleknavičiūtė (Aleknavičienė) pirmosios Kintų valsčiaus pamaryje, aikštelėje greta Suvernų prieplaukos, pradėjo rengti vaikų vasaros stovyklas. Jas rekomendavo Šilutės apskrities liaudies švietimo skyrius tam, kad vasarą vaikai būtų užimti ir „dyki“ neslampinėtų.

Kintų klubo saviveiklos jungtinis šokių ratelis, vakare, po pasirodymo Šilutės pramogų ir laisvalaikio parke. 1948 m. liepos mėn.

 

Kintų klubo saviveiklos jungtinio šokių ratelio pasirodymas (pirmame plane) Šilutės pramogų ir laisvalaikio parko atidarymo proga. 1948 M. liepos mėn.