Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 liepos 15d. Nr. 13 (61)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Plaškių atminimą išsaugos poezija  
 


Loreta MCIVOR

Plaškiai – tai kaimas, kuriame, kaip ir daugelyje kitų, kasmet vis mažiau žmonių. Vis mažiau vaikų, klegančių upės pakrantėmis, vis mažiau jaunuolių, išgyvenančių pirmąją meilę ir vis mažiau tėvų, laukiančių aplankyti parvykstančių vaikų. Atgyja ir šurmulio prisipildo kaimas per kasmet vykstančią šventę. Suguža visi, iš čia kilę, čia gyvenę ar tiesiog kaimą pamilę. Tik, deja, dalinasi daugiausia jie prisiminimais, nes tikrovėje kaimo vis mažiau ir mažiau...

Per šiemet vykusią Plaškių šventę buvo pristatyta nedidelė knygelė – sąsiuvinis – „Vandens vaikams“, kur sugulė šešių autorių eilėraščiai Plaškiams ir apie Plaškius. Žinoma, ne visi eilėraščiai stiprūs, ne vienoda jų poetinė vertė. Bet visi jie nuoširdūs. Knygelės idėjos autorė – Pagėgių kultūros centro direktorės pavaduotoja Danutė Bardauskienė – sakė, kad mintis sudaryti mažytę eilėraščių rinktinę kilo dar praėjusiais metais. Tąkart šventės proga sveikinimą atsiuntė Petras Kančius ir pridėjo savos kūrybos eilėraštį. Per metus D.Bardauskienė pakalbėjo ne su vienu kraštiečiu ir pamažu kaimo kasdienybė persikėlė į poezijos pasaulį.

Kokie tie Plaškiai? Kiekvieno autoriaus jie savaip atrasti ir išgyventi. Ramutės Dragenytės, augusios Plaškiuose iki šešerių metukų, nuo vaikystės neatsiejamas kaimas kvepia čiobreliais ir kmynais, ten rudenį renkami kazlėkai ir kaštonai, teka pienas ir neršia žuvys bei kasdienių rūpesčių pilnas gyvenimas. Lina Ambarcumian kaime lankėsi pavasarį, per potyvnį. Todėl ir jos eilėse kaimas tarsi iš vandens iškilęs padavimų dvaras, į kurį tarsi slapta kūlgrinda veda grįstas kelias ir kurio laikas, potvyniais matuojamas.

Gediminas Kačiulis sakė, Plaškius galintis matyti per savo namų langą. Gal tai ir lėmė, kad jo poezijoje Plaškiai kupini begalinio platumo, pievų, dangaus ir ilgesio – lyg čia pat, bet nutolę. Kitoks kaimas Broniaus Bagdono vaizduotėje. Ten personifikuotos upės gyvena žmonių gyvenimą, kaip gyvi beržai, jovarai ir gluosniai, brangūs tėvų namai. O kur dar pirmoji meilė... Danutės Bardauskienės ir Petro Kančiaus eilėse kaimo simboliais tapo bažnyčia ir mokykla.

Visiems eilėraščius parašiusiems autoriams Plaškiai savaip mieli. Tačiau vartant knygelę, išnyra simboliški ir kiekvienam vienodai svarbūs ženklai: Gėgė, savo potvyniais žyminti vietinių žmonių metus, grįstas kelias, tarsi niekada nedingstanti galimybė grįžti namo, kaimo dvasia, supinta iš visų ten gyvenusių žmonių bėdų ir laimių, bei paslaptis, nulemta gyvenimo tarp dviejų žydrynių – dangaus ir vandens. Supranti, kad neveltui G.Kačiulio eilėraštyje „Plaškių pasitikti“ atsiranda eilutės: „Ir matau – brenda pievom Plaškiai,/ Aš brendu pasitikti apsvaigęs...“.

Lina Ambarcumian

Pažaliavusiom lig kelių kojom
Stovi kaimas.
Grindiniu
Nuo potvynio lig potvynio
Laikas mainosi.
Tame tarpe žuvų pilnas turgus
Ir gryčios
Su klegančiais vaikiščiais,
Senoliais bažnyčioje.
Nuo medžio lig kito
Paklodžių plevenimą
Surištos virvės laiko.
Gyvenimas
Eina priekin pakeisdamas
Virves,
Paklodes,
Vaikus ir gryčių virtines,
Griaudamas medžius,
Senolius bažnyčias.
Tik kaimo kojos vis žalios lig kelių.
Nuo potvynio lig potvynio
Tyko žvejai žuvelių.

Bronius Bagdonas

Gėgė


Saulutė žiemą Šiaurėn grūdo,
Tirpino sniegą ir ledus.
Senasis Nemunas nubudo
Ir ėmė žadinti vaikus:
-Ei, Gėge, kelkis tinginėle, -
Piktai pagrąsė jai pirštu.
Bet upė keltis nenorėjo,
Ramiai drybsojo po ledu.

Pakąsė Nemunas pakaušį,
Pažėrė saują jai ledų.
Supyko Gėgė, pasišiaušė
Ir pajudėjo pamažu.
Bet savo vandenis pasuko
Atgal į pievas link Kucų.
-Pabėgsiu nuo tavęs seneli,
Pas seną meilę išeinu.

Pabėgsiu ten, kur nendrės šnara
Pagėgių ežero krantuos,
Kur žalias velnias puotą kelia,
Čia jis mane myluos, bučiuos.
Ir Gėgė pievom nuvingiavo,
Pašiaušus plaukus kaip ežys,
Tiktai širdelė nerimavo:
-O ką dukrelės pasakys?

Dukrelė Vilkė ją ramino,
Piktai grūmojo Kamona,
Pravirko Aistė ir Eisra:
-O, Gėge, būk gera mama.
Bet Gėgei velnias terūpėjo,
Prieš srovę bėgo į Rytus.

Pagėgių ežeras pilnėjo,
Grėsmingai daužės į krantus.
Abu puotavo kiek norėjo,
Aistra atšalo pamažu.
Karštoji meilė greit praėjo –
Jau laikas grįžti į namus...
Ir vėl ramu, vėl pievos žydi,
Vėl upės plaukia į marias.
Dukrelės motiną palydi
Į Nemuno melsvas menes.

Ramutė Dragenytė

Grįža


grįžtu į vaikystę – jūs visada norite grįžti į vaikystę argi ne? –
per patį viduržiemį ji kvepia alyvomis čiobreliais ir kmynais
mes susitinkame ten kur po karo suskrenda gervės
meldžiasi ryto malonei ir vakaro tylai - - -

mes susitinkame ten kur dulksnos paliečia kaklą
ir tu jau palinkęs į laivę per pievą apsemtą šiureni
tarp žolių dumblių karklų karšių lopetėlėmis moji

grįžtu į vaikystę ši vieta kaip ir visos:
bažnyčioje sandėlis vietoje smuklės karvidės
balandos kiečiai kukurūzų gurguolės
ant kalno kalvė ir kalvis ši vieta kaip ir visos:
vasarą krisdavo jaučiai šunys katės
paukščiai arkliai plaukdavo moterys upėmis
tekėdavo pienas ir neršdavo žuvys

ši vieta kaip ir visos: rudenį rinkdavom
karintas kazlėkus kaštonus alyvų sėklas
ši vieta kaip ir visos: rudenį rinkdavom
kazlėkus kaštonus karintas ir alyvų sėklas
rudenį rinkdavom karintas kazlėkus kaštonus alyvų sėklas
ir slėpdavom morkas po žemėmis smėliu ir moliu

giliai užmigę sniego guoly sapnuodavom
stulpus be gervių ir eidavom į kalną
kariaut su bambukinėm piktžolėm ir vėjais

ši vieta užliejamų smėlynų dykrose –

mes esame žvejai pievininkai ir laukininkai


Žvejo dukters rauda

čia vėjo nėra
tik apgirtusios plekšnės tarp kojų

čia vėjo nėra –
sustingusią varpą įsimeta valtin žvejys

čia vėjo nėra
tik uodai angelai ir muselės

čia vėjo nėra ar girdi kaip sakau tau
čia vėjo nėra tik apgirtusios plekšnės

tarp kojų angelai ir muelės ir į švendres
sustingusi žvejo galva nuskelta

čia vėjo nėra –
tik valtelė siūruoja

Gediminas Kačiulis

Plaškių versmė


Dabar ne į aukštį – gilyn sušaknijęs,
Kur mėlynas plotis – platyn,
Šakų kur raizgynai – gilyn po dangum –
Vaivorykštės, kregždės, gandrai, skruzdėlynai
Ir bitės virš žydinčių pievų...
Didysis vanduo, Plaškių žalios lankos,
Bažnyčia ir verkiantys kryžiai.
Tolyn, kur per žolę nurieda, nusirita
Žemelė šventa Skaluva.
Gilyn ir platyn, kur per tėviškės veidą
Užžėlęs platus žvejų turgus.
Gilyn, o iš ten – krištolinėm rasom pasipylus –
Pakyla versmės atmintis...
 

Lina Ambarcumian

Plaškiai

Kilę iš Gėgės vandens,
Augę prie jos krantų,

Grįžę atgal
Ir taip
Amžinai kartu.
Gulbių karūnai
Vienai
Skamba
Vaiduokliai varpai.
Potvynio
Laukdami
Klausosi jų
Plaškiai.

Bronius Bagdonas

Po pamario saule

Po pamario saule užaugom,
Išbraidėm daugybę kelių,
Tik vieną takelį dar saugom -
Prie gimtojo kaimo namų.

Brangus čia kiekvienas kampelis:
Bangelė melsvam Nemune,
Mokykloj prabilęs varpelis...
Čia meilė aplankė mane...

Čia rasos per skruostą varvėjo
Kai viltys užduso purve,
Čia saulė rankelę uždėjo
Ir skausmas ištirpo sapne.

Čia voras voratinklį audžia,
Žuvėdros plasnoja sparnais,
Pražilę milžinkapiai snaudžia,
Legendos klajoja kiemais...

Mus pamario žemė maitino,
Kaip motina savo krūtim.
Tik tas, kuris kraštą pažino,
Jo meilę pajunta širdim.

Potvynis

Šaltos bangos pro langus ropoja,
Lytys laužo tvoras ir medžius,
Dar, lig tyčia, lietutis krapnoja,
Rodos, potvyniui galo nebus.

Jokios audros, ledai nebaugina -
Mes pripratom prie pokštų gamtos,
Jei tėveliai prie marių augino -
Jų vaikeliai vandens nebijos.

Savo gūžtos palikt nesiruošiam,
Neieškosim gimtinės kitos.
Mes kaip kirai už lizdą kovosim,
Kol žemelė mums saulę užstos.

Sugriautų sodybų dvasia

Užsimerkė seniai
Seno namo langai -
Pilko smėlio kalvelė beliko,
Bet rusena čionai
Mūs vaikystės vaizdai...

O gal jiems čia gyventi patiko.
Kai rudens vakarais
Piktos audros dainuos,
Keistas jausmas sukaustys krūtinę:
Kažkas šaukia vardu -
Lyg balselis mamos
Tyliai kviečia sugrįžt į gimtinę.

Vėl vaikystės takais
Atskubės, atbanguos
Gimto sodžiaus atgiję vaizdeliai,
O motulė miela
Vėl lopšinę dainuos,
Vėl mes būsim laimingi vaikeliai.

Dar rusens čia ilgai
Mūs šeimos židinys,
Šildys sielą ir kūną kiekvieno...

Danutė Bardauskienė

Alsuoja kaimas vandeniu.
Pagirdo akmenis, medžius.
Kai prie bažnyčios tu sustoji
Ir pamatai šituos vaizdus,


Suspaudžia širdį priminimas,
Koks buvo kaimas tas gražus...
Nors liūdna, tu vis tiek džiaugies -
Tai tavo kelias pažinties....


Daina tėviškėnams
(pagal dainos, iš tv. serialo „Giminės“ melodiją)

Kai supo tėvai mus mažus kažkada,
Atrodo, jiems laikas sustojo.
Bet dienos prabėgo taip greit nejučia,
Ne kartą sau tyliai kartojo.

Išdaigom ir kiemo draugų būryje
Praleidome savo vaikystę,
-Tėveliai, mes norim užaugti greičiau -
Svajojome niekad neklysti...

Kur Gėgė gražuolė, ten mūs mokykla,
Takai ir takeliai išminti.
Sugrįžom šiandieną širdim pas tave,
Gerumo skolos sugrąžinti.

Gediminas Kačiulis

Vasara Plaškiuose

Eilėraštis pašalintas
 

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.