Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 liepos 15d. Nr. 13 (61)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Šilutės simbolis buvo "Rezginėlė"  
 


Loreta MCIVOR

1947 įkurtą ir beveik pusę amžiaus Šilutėje gyvavusį kolektyvą "Rezginėlė" tada žinojo ne tik šilutiškiai. Žinojo jį ir visoje Lietuvoje, ir ne vienoje užsienio šalyje. Kolektyvas jau buvo tapęs ir savotišku miesto simboliu. Nuvykus į kitą miestą užtekdavo pasakyti pavadinimą ir žmonės žinodavo, kad atvyko šilutiškiai. Tada visi didžiavosi ir kolektyvu, ir ilgamete jo šokių grupės vadove Regina Puodžiuviene. Deja, moteriai dabar skaudu prisiminti, kaip kelias dešimtis metų gyvavusį kolektyvą, kuriame šoko pusė miesto, sužlugdė ir jos pačios gyvenimą pakeitė, atrodo, turėjusi padėti kultūros reforma.

Vietoj repeticijų - į restoraną

Kaune gimusi ir Kretingoje užaugusi Regina Puodžiuvienė į Šilutę atvyko 1966 m. baigusi studijas Vilniuje. Dar mokykloje svajojusi būti istorijos mokytoja ji ne itin gerai išlaikė istorijos egzaminą ir raginama savo mokytojos L.Vaičiulėnienės pasirinko šokių vadovės profesiją. Jauna vadovė turėjo pasiūlymų dirbti Vilniuje, bet susikeitė su kurso draugu ir atvyko dirbti į Šilutę, kur jau buvo anksčiau atlikusi praktiką. R.Puodžiuvienė sako, kad niekada nesigailėjo dėl tokio pasirinkimo. Dideli miestai jai ir taip niekada nepatiko: per daug triukšmo, žmonių ir spūsties.

Tačiau pati pradžia buvo ne iš lengvųjų. R.Puodžiuvienė prisiminė, kad šokių kolektyvas tada vadovo neturėjo, dauguma šokėjų buvo jos amžiaus ir vietoj repeticijų mieliau leisdavo laiką tuometiniame restorane "Nemunas". Moteris sakė, kad po pirmosios repeticijos norėjo susikrauti daiktus ir važiuoti namo pas mamą. Bet buvo perkalbėta ir vis dėlto liko. O jau po pusmečio teko su kolektyvu vykti į pavyzdinę apžiūrą. Tąkart jie vėlavo, šokėjai buvo nepasiruošę. R.Puodžiuvienė sakė, kad buvo tiesiog baisu. Po pasirodymo net buvo siūlymų atimti kolektyvo vardą. Tačiau buvo manančių, kad reikia duoti šansą jaunai, ką tik pradėjusiai dirbti vadovei ir vardas buvo išsaugotas.


Iš šimto - atrinkta aštuoniolika

R.Puodžiuvienė įrodė, kad buvo verta ja pasitikėti. Ji pamažu pakeitė tuometinius šokėjus tais, kurie iš tikrųjų norėjo šokti. Įdėtas šokėjų ir vadovės darbas pradėjo duoti rezultatų: kolektyvas buvo nuolat kviečiamas koncertuoti. Dar tarybiniais metais jie daugybę kartų vyko į Sovetską, koncertavo Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Nuo 1970 m. nuolat dalyvavo dainų šventėse. Pasirodymai visada sulaukdavo daugybės pagyrimų ir plojimų. Kaip sako R.Puodžiuvienė, gėdos nepadarė niekada.

Kolektyvui įgijus gerą vardą, surasti šokėjų sunku nebebuvo. Šokti "Rezginėlėje" buvo garbė. R.Puodžiuvienė prisiminė, kad norinčiųjų šokti buvo daugybė. Į atrankas ateidavo šimtas merginų, kai reikėdavo vos keliolikos. Vadovė sakė, kad būdavo ir taip, jog pažįstami ateidavo prašyti priimti vieną ar kitą žmogų.

Prie šokių grupės taip pat buvo sukurtos vokalinė ir instrumentinė grupės. Jau tada daug kas kolektyvą lygindavo su "Lietuvos" ansambliu. Kolektyvas buvo parengęs net 45 minučių programą. O į koncertus vykdavo dviem autobusais. Tais laikais privaloma buvo turėti kelias rusiškas dainas, šokius, kurie būdavo atliekami vilkint tradicinius rusiškus rūbus. R.Puodžiuvienė papasakojo, kaip kartą išvyko į Čekoslovakiją ir rusiškų rūbų net neėmė su savimi. Be rūbų ir šokių nešoko. Žinoma, teko eiti aiškintis. Tąkart R.Puodžiuvienė sukūrė istoriją, kad buvo netyčia lygintuvu sudegintas vienas sijonas ir jie negalėję šokti. Išsisukti pavyko. Moteris sakė, kad visada parengdavo privalomą programą, o vėliau stengdavosi daryti savaip. Į pirmą vietą visada siekė kelti lietuvybę. Beje, į keliones su kolektyvu dažnai vykdavo ir pora žmonių, kurių niekas nepažinojo. Niekas nieko garsiai nesakydavo, bet visiems buvo aišku, kad jie - valdžios skundikai.

Atgimimas atnešė pabaigą

Atgimimas, sakė R.Puodžiuvienė, kaip ir visiems atnešė daugybę gražių vilčių. Deja, džiaugsmas, kad nebereiks programose rusiškų šokių, greitai praėjo. Pirmiausia R.Puodžiuvienę įskaudino tai, kad kolektyvas negavo "Sidabrinės nendrės" apdovanojimo. Tąkart turėjo būti skirtos trys vietos. Bet kažkodėl buvo paskirtos tik dvi. "Rezginėlė" pasirodė neverta apdovanojimo. R.Puodžiuvienė sako, kad jai buvo skaudu ne dėl savęs, o dėl žmonių, kurie sunkiai dirbo be jokio atlygio, dėl prieš tai buvusių vadovų.

Netrukus rajono politikai pradėjo vykdyti ir kultūros reformą. Reformos turėtų skatinti progresą ir gerinti, šiuo atveju - krašto kultūros, situaciją. Buvo pradėta taikyti nauja darbo pagal projektus sistema. Visiems Kultūros ir pramogų centre dirbantiems kolektyvų vadovams buvo įteikti atleidimo lapeliai ir pasiūlyta rašyti projektus bei dirbti pagal juos. R.Puodžiuvienė sako, kad sunku buvo suprasti, kodėl visoje šalyje žinomas kolektyvas negalėjo tiesiog dirbti toliau, kam reikėjo rašyti projektą. Moteris nusprendė atsisakyti vadovės pareigų.

Tai padaryti buvo itin sunku. Kolektyvui buvo atiduota daug darbo ir sveikatos. Juk buvo aukojamas ir šeimai skirtas laikas: R.Puodžiuvienė prisiminė, kaip dukra Reminta, jai būnant repeticijose, skambindavo ir sakydavo, kad po balkoną vaikšto raganos (beje, Reminta taip pat pasirinko mamos kelią - ji kantri šokių kolektyvo "Salūnas" vadovė). Skaudu R.Puodžiuvienei buvo ir dėl šokėjų. Kai kurie jų kolektyve buvo prašokę po 25-erius metus. Ne vieni sukūrė šeimas su kolektyvo nariais (beje, nė viena iš tų šeimų neišsiskyrė). Kolektyve su vyru Romandu susipažino ir pati Regina. Jiems ir daugeliui kitų šokėjų kolektyve praleisti metai buvo vieni gražiausių. Tuo metu R.Puodžiuvienė taip pat turėjo ir kelias vaikų grupes. Augo nauja šokėjų karta, kurie taip pat pasirodė niekam nebereikalingi.

Kartu su R.Puodžiuviene pareigų atsisakė ir instrumentinės grupės vadovas Bronius Bučius. "Rezginėlė" iširo. Moteris dar prisiminė, kaip išeinant teko grąžinti fotoalbumus, kuriuose buvo sukauptos kolektyvo nuotraukos. Tąkart R.Puodžiuvienė nepagalvojo nuotraukų išsiimti. Dabar jų jau nebėra - viskas dingo.

Dabar Kultūros ir pramogų centre glaudžiasi keli kolektyvai. Bet laikai, kai vakarais pro langus sklisdavo kalbos, muzika ir juokas, o kolektyvus lankė pusė miesto vaikų ir suaugusiųjų, jau praeitis. Beje, kituose rajonuose niekas neskubėjo visų įdarbinti pagal projektus. Etatai buvo palikti, o kolektyvai išsaugoti.

Vaikai vis mažiau nori dirbti

R.Puodžiuvienė sakė, kad pirmaisiais metais po "Rezginėlės" iširimo jai tiesiog "važiavo stogas". Tačiau reikėjo kažką daryti ir ji pradėjo dirbti su vaikais. Jau ne vienus metus ji dirba šokių mokytoja Šilutės Žibų pradinėje mokykloje. Moteris mano, kad tai tarsi išsipildžiusi jos svajonė būti mokytoja - ir nesvarbu, kad ne istorijos.

Darbas su vaikais skiriasi. Čia jau nebėra jokių atrankų - šoka visi. Tuo labiau, kad R.Puoždiuvienės manymu, sėkmės formulė yra tokia - 1 procentas sugebėjimų ir 99 procentai darbo. R.Puodžiuvienė sakė, kad apskritai dabar vaikai vis mažiau nori dirbti. Pasiklausę, ką reikės daryti, sako, kad per sunku. Jiems pritaria tėvai ir tuo viskas baigiasi. Tačiau ne su visais taip. Žinoma, visi vaikai dažniausiai jau po pirmų repeticijų nori koncertuoti. Bet R.Puodžiuvienė su pirmokėliais koncertuoja nebent mokykloje. Vadovė mano, kad vaikai turi pasiekti tam tikrą lygį ir tada jau gali pasirodyti kur nors kitur. Tiesa, kyla problemų ir todėl, kad iš pradžių vaikams gėda šokti tautinius šokius, gėda neštis tautinius rūbus. Tik po kurio laiko jie patiki tuo, ką sako vadovė: tie, kurie šaiposi, iš tikrųjų pavydi, nes jie taip negali.

O jau po poros metų R.Puodžiuvienė pati stengiasi, kad vaikai kuo daugiau pamatytų ir kuo daugiau pasiektų. Štai, šiemet jos būsimi ketvirtokėliai laimėjo pirmąją vietą "Aguonėlės" konkurse bei aukščiausią šalyje apdovanojimą "Aukso paukštę". Moteris su džiaugsmu prisiminė, kaip visi stebėjosi mažaisiais šokėjais, kaip jiems plojo. Smagu vadovei buvo ir dėl to, kad dauguma tėvelių į šventinį koncertą Vilniuje vyko kartu - jie turėjo progą pamatyti, kiek daug pasiekė jų mažieji. Beje, per kelerius metus tėveliai ne tik ne vieną koncertą pamato, bet ir išmoksta vaikus tautiniais rūbais aprengti.

Smagu R.Puodžiuvienei buvo prisiminti ir praėjusių metų Lietuvos dainų šventę. Vaikams buvo didžiulis įspūdis. Repetavo ir šoko jie nebijodami net lietaus. Todėl nekeista, kai vadovė sako, kad jau dabar liūdna žinant, kad vaikai po metų išeis iš mokyklos. Kai kurie jų ir pakeitę mokyklą lanko šokių pamokas. Bet tai sunku suderinti. Tiesa, daugelis jų šokio nepamiršta: lanko kitus užsiėmimus, vėliau šoka jau studentų kolektyvuose.

Mažųjų šokėjų pasirodymais, žinoma, džiaugiasi ir rajono valdžia. Gavus "Aukso paukštės" apdovanojimą, buvo pasveikinti ir šokėjai, ir jų vadovė. R.Puodžiuvienė sakė, kad valdžios atstovai visada nori, jog būtų kažkoks vaikų veiklos tęstinumas. Bet norai norais ir telieka. Ir toliau šokėjų kelionėmis į koncertus ir kitais reikalais tenka rūpintis mokyklai. Panašu, kad situacijai pakeisti reikės dar vienos reformos...


"Rezginėlės" dainų ir šokių kolektyvas dar prieš Šilutės kultūros reformą.


Kolektyvo nariai apie septyniasdešimtuosius metus Vilniuje su Klaipėdos krašto rūbais.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.