Loreta
MCIVOR
1947 įkurtą ir beveik pusę
amžiaus Šilutėje gyvavusį kolektyvą "Rezginėlė" tada žinojo ne tik
šilutiškiai. Žinojo jį ir visoje Lietuvoje, ir ne vienoje užsienio šalyje.
Kolektyvas jau buvo tapęs ir savotišku miesto simboliu. Nuvykus į kitą
miestą užtekdavo pasakyti pavadinimą ir žmonės žinodavo, kad atvyko
šilutiškiai. Tada visi didžiavosi ir kolektyvu, ir ilgamete jo šokių grupės
vadove Regina Puodžiuviene. Deja, moteriai dabar skaudu prisiminti, kaip
kelias dešimtis metų gyvavusį kolektyvą, kuriame šoko pusė miesto, sužlugdė
ir jos pačios gyvenimą pakeitė, atrodo, turėjusi padėti kultūros reforma.
Vietoj repeticijų - į restoraną
Kaune gimusi ir Kretingoje užaugusi Regina Puodžiuvienė į Šilutę atvyko 1966
m. baigusi
studijas Vilniuje. Dar mokykloje svajojusi būti istorijos mokytoja ji ne
itin gerai išlaikė istorijos egzaminą ir raginama savo mokytojos
L.Vaičiulėnienės pasirinko šokių vadovės profesiją. Jauna vadovė turėjo
pasiūlymų dirbti Vilniuje, bet susikeitė su kurso draugu ir atvyko dirbti į
Šilutę, kur jau buvo anksčiau atlikusi praktiką. R.Puodžiuvienė sako, kad
niekada nesigailėjo dėl tokio pasirinkimo. Dideli miestai jai ir taip
niekada nepatiko: per daug triukšmo, žmonių ir spūsties.
Tačiau pati pradžia buvo ne iš lengvųjų. R.Puodžiuvienė prisiminė, kad šokių
kolektyvas tada vadovo neturėjo, dauguma šokėjų buvo jos amžiaus ir vietoj
repeticijų mieliau leisdavo laiką tuometiniame restorane "Nemunas". Moteris
sakė, kad po pirmosios repeticijos norėjo susikrauti daiktus ir važiuoti
namo pas mamą. Bet buvo perkalbėta ir vis dėlto liko. O jau po pusmečio teko
su kolektyvu vykti į pavyzdinę apžiūrą. Tąkart jie vėlavo, šokėjai buvo
nepasiruošę. R.Puodžiuvienė sakė, kad buvo tiesiog baisu. Po pasirodymo net
buvo siūlymų atimti kolektyvo vardą. Tačiau buvo manančių, kad reikia duoti
šansą jaunai, ką tik pradėjusiai dirbti vadovei ir vardas buvo išsaugotas.
Iš šimto - atrinkta aštuoniolika
R.Puodžiuvienė įrodė, kad buvo verta ja pasitikėti. Ji pamažu pakeitė
tuometinius šokėjus tais, kurie iš tikrųjų norėjo šokti. Įdėtas šokėjų ir
vadovės darbas pradėjo duoti rezultatų: kolektyvas buvo nuolat kviečiamas
koncertuoti. Dar tarybiniais metais jie daugybę kartų vyko į Sovetską,
koncertavo Rytų Vokietijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje,
Latvijoje, Estijoje ir kitose šalyse. Nuo 1970 m. nuolat dalyvavo dainų
šventėse. Pasirodymai visada sulaukdavo daugybės pagyrimų ir plojimų. Kaip
sako R.Puodžiuvienė, gėdos nepadarė niekada.
Kolektyvui įgijus gerą vardą, surasti šokėjų sunku nebebuvo. Šokti "Rezginėlėje"
buvo garbė. R.Puodžiuvienė prisiminė, kad norinčiųjų šokti buvo daugybė. Į
atrankas ateidavo šimtas merginų, kai reikėdavo vos keliolikos. Vadovė sakė,
kad būdavo ir taip, jog pažįstami ateidavo prašyti priimti vieną ar kitą
žmogų.
Prie šokių grupės taip pat buvo sukurtos vokalinė ir instrumentinė grupės.
Jau tada daug kas kolektyvą lygindavo su "Lietuvos" ansambliu. Kolektyvas
buvo parengęs net 45 minučių programą. O į koncertus vykdavo dviem
autobusais. Tais laikais privaloma buvo turėti kelias rusiškas dainas,
šokius, kurie būdavo atliekami vilkint tradicinius rusiškus rūbus.
R.Puodžiuvienė papasakojo, kaip kartą išvyko į Čekoslovakiją ir rusiškų rūbų
net neėmė su savimi. Be rūbų ir šokių nešoko. Žinoma, teko eiti aiškintis.
Tąkart R.Puodžiuvienė sukūrė istoriją, kad buvo netyčia lygintuvu sudegintas
vienas sijonas ir jie negalėję šokti. Išsisukti pavyko. Moteris sakė, kad
visada parengdavo privalomą programą, o vėliau stengdavosi daryti savaip. Į
pirmą vietą visada siekė kelti lietuvybę. Beje, į keliones su kolektyvu
dažnai vykdavo ir pora žmonių, kurių niekas nepažinojo. Niekas nieko garsiai
nesakydavo, bet visiems buvo aišku, kad jie - valdžios skundikai.
Atgimimas atnešė pabaigą
Atgimimas, sakė R.Puodžiuvienė, kaip ir visiems atnešė daugybę gražių
vilčių. Deja, džiaugsmas, kad nebereiks programose rusiškų šokių, greitai
praėjo. Pirmiausia R.Puodžiuvienę įskaudino tai, kad kolektyvas negavo
"Sidabrinės nendrės" apdovanojimo. Tąkart turėjo būti skirtos trys vietos.
Bet kažkodėl buvo paskirtos tik dvi. "Rezginėlė" pasirodė neverta
apdovanojimo. R.Puodžiuvienė sako, kad jai buvo skaudu ne dėl savęs, o dėl
žmonių, kurie sunkiai dirbo be jokio atlygio, dėl prieš tai buvusių vadovų.
Netrukus rajono politikai pradėjo vykdyti ir kultūros reformą. Reformos
turėtų skatinti progresą ir gerinti, šiuo atveju - krašto kultūros,
situaciją. Buvo pradėta taikyti nauja darbo pagal projektus sistema. Visiems
Kultūros ir pramogų centre dirbantiems kolektyvų vadovams buvo įteikti
atleidimo lapeliai ir pasiūlyta rašyti projektus bei dirbti pagal juos.
R.Puodžiuvienė sako, kad sunku buvo suprasti, kodėl visoje šalyje žinomas
kolektyvas negalėjo tiesiog dirbti toliau, kam reikėjo rašyti projektą.
Moteris nusprendė atsisakyti vadovės pareigų.
Tai padaryti buvo itin sunku. Kolektyvui buvo atiduota daug darbo ir
sveikatos. Juk buvo aukojamas ir šeimai skirtas laikas: R.Puodžiuvienė
prisiminė, kaip dukra Reminta, jai būnant repeticijose, skambindavo ir
sakydavo, kad po balkoną vaikšto raganos (beje, Reminta taip pat pasirinko
mamos kelią - ji kantri šokių kolektyvo "Salūnas" vadovė). Skaudu
R.Puodžiuvienei buvo ir dėl šokėjų. Kai kurie jų kolektyve buvo prašokę po
25-erius metus. Ne vieni sukūrė šeimas su kolektyvo nariais (beje, nė viena
iš tų šeimų neišsiskyrė). Kolektyve su vyru Romandu susipažino ir pati
Regina. Jiems ir daugeliui kitų šokėjų kolektyve praleisti metai buvo vieni
gražiausių. Tuo metu R.Puodžiuvienė taip pat turėjo ir kelias vaikų grupes.
Augo nauja šokėjų karta, kurie taip pat pasirodė niekam nebereikalingi.
Kartu su R.Puodžiuviene pareigų atsisakė ir instrumentinės grupės vadovas
Bronius Bučius. "Rezginėlė" iširo. Moteris dar prisiminė, kaip išeinant teko
grąžinti fotoalbumus, kuriuose buvo sukauptos kolektyvo nuotraukos. Tąkart
R.Puodžiuvienė nepagalvojo nuotraukų išsiimti. Dabar jų jau nebėra - viskas
dingo.
Dabar Kultūros ir pramogų centre glaudžiasi keli kolektyvai. Bet laikai, kai
vakarais pro langus sklisdavo kalbos, muzika ir juokas, o kolektyvus lankė
pusė miesto vaikų ir suaugusiųjų, jau praeitis. Beje, kituose rajonuose
niekas neskubėjo visų įdarbinti pagal projektus. Etatai buvo palikti, o
kolektyvai išsaugoti.
Vaikai vis mažiau nori dirbti
R.Puodžiuvienė sakė, kad pirmaisiais metais po "Rezginėlės" iširimo jai
tiesiog "važiavo stogas". Tačiau reikėjo kažką daryti ir ji pradėjo dirbti
su vaikais. Jau ne vienus metus ji dirba šokių mokytoja Šilutės Žibų
pradinėje mokykloje. Moteris mano, kad tai tarsi išsipildžiusi jos svajonė
būti mokytoja - ir nesvarbu, kad ne istorijos.
Darbas su vaikais skiriasi. Čia jau nebėra jokių atrankų - šoka visi. Tuo
labiau, kad R.Puoždiuvienės manymu, sėkmės formulė yra tokia - 1 procentas
sugebėjimų ir 99 procentai darbo. R.Puodžiuvienė sakė, kad apskritai dabar
vaikai vis mažiau nori dirbti. Pasiklausę, ką reikės daryti, sako, kad per
sunku. Jiems pritaria tėvai ir tuo viskas baigiasi. Tačiau ne su visais
taip. Žinoma, visi vaikai dažniausiai jau po pirmų repeticijų nori
koncertuoti. Bet R.Puodžiuvienė su pirmokėliais koncertuoja nebent
mokykloje. Vadovė mano, kad vaikai turi pasiekti tam tikrą lygį ir tada jau
gali pasirodyti kur nors kitur. Tiesa, kyla problemų ir todėl, kad iš
pradžių vaikams gėda šokti tautinius šokius, gėda neštis tautinius rūbus.
Tik po kurio laiko jie patiki tuo, ką sako vadovė: tie, kurie šaiposi, iš
tikrųjų pavydi, nes jie taip negali.
O jau po poros metų R.Puodžiuvienė pati stengiasi, kad vaikai kuo daugiau
pamatytų ir kuo daugiau pasiektų. Štai, šiemet jos būsimi ketvirtokėliai
laimėjo pirmąją vietą "Aguonėlės" konkurse bei aukščiausią šalyje
apdovanojimą "Aukso paukštę". Moteris su džiaugsmu prisiminė, kaip visi
stebėjosi mažaisiais šokėjais, kaip jiems plojo. Smagu vadovei buvo ir dėl
to, kad dauguma tėvelių į šventinį koncertą Vilniuje vyko kartu - jie turėjo
progą pamatyti, kiek daug pasiekė jų mažieji. Beje, per kelerius metus
tėveliai ne tik ne vieną koncertą pamato, bet ir išmoksta vaikus tautiniais
rūbais aprengti.
Smagu R.Puodžiuvienei buvo prisiminti ir praėjusių metų Lietuvos dainų
šventę. Vaikams buvo didžiulis įspūdis. Repetavo ir šoko jie nebijodami net
lietaus. Todėl nekeista, kai vadovė sako, kad jau dabar liūdna žinant, kad
vaikai po metų išeis iš mokyklos. Kai kurie jų ir pakeitę mokyklą lanko
šokių pamokas. Bet tai sunku suderinti. Tiesa, daugelis jų šokio nepamiršta:
lanko kitus užsiėmimus, vėliau šoka jau studentų kolektyvuose.
Mažųjų šokėjų pasirodymais, žinoma, džiaugiasi ir rajono valdžia. Gavus
"Aukso paukštės" apdovanojimą, buvo pasveikinti ir šokėjai, ir jų vadovė.
R.Puodžiuvienė sakė, kad valdžios atstovai visada nori, jog būtų kažkoks
vaikų veiklos tęstinumas. Bet norai norais ir telieka. Ir toliau šokėjų
kelionėmis į koncertus ir kitais reikalais tenka rūpintis mokyklai. Panašu,
kad situacijai pakeisti reikės dar vienos reformos...
"Rezginėlės"
dainų ir šokių kolektyvas dar prieš Šilutės kultūros reformą.
Kolektyvo nariai apie septyniasdešimtuosius metus Vilniuje su Klaipėdos
krašto rūbais. |