Martynas PURVINAS, Marija PURVINIENĖ
Mažojoje Lietuvoje iki 1945 m. buvo susiklostę saviti laidosenos, kapinių
įrengimo bei priežiūros papročiai, nusistovėjusios savitos antkapinių
paminklų bei kitos kapinių įrangos rūšys bei formos.
Kol kas mažai žinoma apie seniausias krašto kapines. Archeologai apibūdina
tik patį senovinį kapą (palaikus, įkapes ir kt.), tačiau nežinoma, kaip
galėjo atrodyti senosios Prūsos laikų kapinės (ar buvo žymimi atskiri kapai,
kokiais ženklais ir pan.). Per daugelį amžių keitėsi ir laidojimo būdai
(pilkapių supylimas, degintinių palaikų laidojimas specialiose urnose ir
t.t.), jie nevienodai buvo paplitę senosios Prūsos bei gretimų genčių
plotuose. Iki šiol visa tai nėra visiškai sistematizuota bei išsamiai
apibūdinta.
Tie seniausi laidojimo papročiai (kai kurie jų elementai ir kt.) galėjo
užsilikti ir vėlesniais (Mažosios Lietuvos kūrimosi bei gyvavimo) laikais.
Todėl tikslesnės žinios apie proistorę galėtų paaiškinti ir kai kuriuos
vėlesnių laikų dalykus.
Laidojimo papročius turėjo stipriai paveikti iš Vakarų atėjusi krikščionybė
(kraštas pradėtas krikštyti daug anksčiau nei Didžioji Lietuva). Deja, kol
kas labai mažai žinoma ir apie XIII-XV a. laidosenos pokyčius.
Iki šiol gausūs Prūsos ir Mažosios Lietuvos istorijos šaltiniai (įvairiose
šalyse atsidūrę didžiuliai archyvai bei jų liekanos) beveik netyrinėti
Lietuvos istorikų. Todėl nėra ir tikslesnių žinių apie senųjų prūsų bei
lietuvininkų (Mažosios Lietuvos gyventojų) laidojimo papročius ankstesniais
amžiais.
Būta užuominų apie XV-XVI a. krikščionių dvasininkijos draudimus vietos
gyventojams statyti ženklus kapuose (laužytos senos baltų laidojimo
tradicijos - kokiu nors ženklu pažymėti kapą).
Galima spėlioti, kad tie seniausi ženklai buvo mediniai, nes nieko nežinoma
apie akmeninius dirbinius senose kapinėse (garsiosios "akmens bobos" veikiau
buvo susijusios su kapinėmis). Visa tai itin hipotetiška dėl savito Mažosios
Lietuvos likimo. Deja, šis kraštas nepriklauso prie tų ramesnių vietovių,
kur šimtmečiais išlikdavo iš patvarių medžiagų pastatyti antkapiniai
paminklai ir pan.
Seniausias krašto tradicinių antkapinių ženklų klodas, matyt, naikintas
krašto užkariavimo bei krikščionybės įvedimo laikais (nuo XIII a. vidurio).
Jo liekanos, matyt, naikintos gausių karų, krašto vietovių ištuštėjimo po
Didžiojo maro ir kitų nelaimių laikais, vėlesnių kitataučių kolonistų
įsigalėjimo dešimtmečiais.
Vėlesnių antkapinių ženklų išlikimui savaip pakenkė krašte įsigalėjusi
griežta disciplina bei tvarkos kultas. Kapinės taip pat turėjo būti švarios
ir tvarkingos, nusenę ir apnykę paminklai šalinti (pavyzdžiui, deginti
nebeprižiūrimi ir aptrūniję mediniai krikštai bei kryžiai). Visiška
katastrofa Mažosios Lietuvos kapinių paveldui buvo 1944-1945 metais
prasidėjusi sovietinė okupacija. Krašte beveik nebeliko senųjų gyventojų,
prižiūrėjusių bei gynusių senąsias kapines bei paminklus. Naujieji
kolonistai uoliai naikino senąsias kapines bei jų įrangą (kaip jiems
politiškai, ideologiškai, kultūriškai svetimus dalykus, svetimos gyvensenos
pėdsakus). Kapinės masiškai niokotos, iškasinėjant kapus (ieškant tarp
mirusiųjų palaikų ko vertinga) ir t.t. Taip Karaliaučiaus krašte buvo
sunaikinta beveik 100 proc. senosios kapinių įrangos, o Klaipėdos krašte
apie 90 proc. Būta net pačių kapinių naikinimo vajaus - ištisos kapinės (su
palaikais, antkapinių paminklų liekanomis ir kt.) būdavo nukasamos, visa tai
supilama į kelių sankasas, apsauginius pylimus paupiuose ir t.t. Po tokio
ritualizuoto krašto senųjų kapinių naikinimo dabar labai sunku apibūdinti
iki 1945 metų buvusią padėtį, Mažosios Lietuvos kapinių tradicinį pobūdį ir
pan.
Galima spėti, kad savita laidosena bei saviti kapinių tvarkymo papročiai
Mažojoje Lietuvoje susiklostė veikiant labai skirtingoms įtakoms. Savo
pėdsakus turėjo palikti senieji prūsai, vakarų lietuvių gentys, vėliau
asimiliavęsi su ateiviais iš Žemaitijos ir Didžiosios Lietuvos. Prie
Baltijos jūros bei Kuršių marių rytinio pakraščio turėjo likti senųjų kuršių
etnokultūros pėdsakų. Vėlesniais amžiais pajūriu bei pamariu iš šiaurės
atkeliavę kuršininkai atnešė savus papročius. Krašto kapinių pobūdį
neabejotinai paveikė ir kolonistai iš Vakarų. Čia būtina pabrėžti, kad į
Mažąją Lietuvą vakariečių kolonistai skverbėsi daugelį amžių. Atvykdavo
naujakuriai iš labai skirtingų Vokietijos etnokultūrinių regionų, iš
Austrijos, Šveicarijos, Olandijos, Prancūzijos, Anglijos, Skandinavijos
šalių ir t.t., atsinešdami savus papročius. Įdomu, kad dalis tų atvykėlių
netgi nutautėdavo, ypač ankstesniais amžiais perimdami lietuvininkų kalbą
bei papročius. Tik XIX a. pabaigoje prasidėjo lemiamas germanizacijos vajus,
o iki tol būta labai didelio papročių mišrumo, gausių senojo baltiškojo
gyvenimo reliktų.
Tą liudija XIX a. tyrėjų piešiniai bei fotonuotraukos, užfiksavę anuometes
lietuvininkų kapines: savitų formų krikštus, medinius kryžius ir kt., jų
išsidėstymą kapinėse.
Savitas Mažosios Lietuvos bruožas (gal nulemtas krašto administracinės ar
bažnytines valdžios potvarkių) buvo kapinių kalnelių įrengimas. Kaip ir
kitur kapinėms buvo parenkama aukštesnė vieta. Tačiau Mažojoje Lietuvoje
kapinių plotas būdavo dar ir specialiai suformuojamas, skiriant tam daugybę
laiko ir jėgų. Būdavo suformuojamas stačiakampis plotas, orientuotas pagal
pasaulio šalis (mirusiųjų veidus ir antkapinių paminklų įrašus atgręžiant
Rytų link). Žemesnėse vietose aplink kapines kastas griovys, žemės iš jo
supilamos į kapinių kalnelį. Buvo suformuojami statoki kapinių kalnelio
(stačiakampės platformos) šlaitai. Siekiant išlyginti kapinių kalnelio
paviršių buvo atvežama ir supilama žemių (tik paliekant didesnius ir
staigesnius reljefo nelygumus). Viename šone (nuo artimesnio kelio ar kitos
pusės) rengtas pandusas - nuolaidus įvažiavimas į kapinių plotą. Šalia
panduso rengti pagrindiniai vartai, o visos kapinės juostos tvora.
Pagal gyventojų išgales skyrėsi ir kapinių įrangos pobūdis. Turtingesniuose
kaimuose rengti dailūs raudonplyčiai vartų stulpai, kalti ir dekoruoti
metaliniai vartai, tvirtesnės tvoros (XX a. pr. plito vielos tinklo tvoros
su betoniniais ar metaliniais stulpeliais). Kitur apsieita su mediniais
vartų stulpais, medinėmis tvoromis (jomis gintasi nuo gyvulių ir laukinių
žvėrių, kad šie nesuniokotų kruopščiai prižiūrimų kapinių, jose sodintų
dekoratyvinių augalų). Kapinėse ar šalia jų rengti šuliniai (XX a. pr. su
betoniniais rentiniais), kad būtų vandens gėlėms ir kt. laistyti.
Suformuotas kapinių kalnelis pagal tam tikrą tvarką būdavo padalinamas
atskirais stačiakampiais ploteliais, skirtais atskiroms sodyboms bei
giminėms. Prasiplėtus (atsiradus naujų gyventojų) būdavo praplečiamas ir
kapinių kalnelis. Kapinės plėstos ir ten, kur kapai perpildydavo esamą
plotą, kur ir keliais sluoksniais ("ant dieduko kaulų") laidojant
mirusiuosius nebelikdavo erdvės naujiems palaikams.
Galima spręsti, kad bent dalis kapinių kalnelių būdavo įrengiama ant dar
senesnių kapinių. Tad krašto senkapių dalį gal pridengė vėlesnės, XVIII-XIX
a. kapinės.
Būdingas krašto bruožas - kapinių gausa. Dažname kaime būdavo po 2-3
kapines. Tai vėlgi susiję su kapinių priežiūros savitais papročiais,
ypatingu atidumu mirusiųjų atminimui. Anot senųjų gyventojų, vaikus
auklėdami pabrėždavo: "Jei turi kiek laisvo laiko, reikia eiti kapinių
tvarkyti". Tad kapinių priežiūra buvo beveik kasdienis darbas. Todėl
didesnių kaimų gyventojams buvo patogios mažesnės savo (artimesnės) kapinės
negu kokios didelės ir atokios. Neretos buvo šeimyninės kapinės prie
didesnių sodybų. Savas kapinaites turėdavo girininkijos, dvarų sodybos ir
pan. Pvz., mažytės kapinaitės (visai sunaikintos po 1945 m.) buvo ir
Lazdynėliuose, Kristijono Donelaičio gimtinėje, prie tenykštės sodybos. Tad
mirusieji nebūdavo atitolinami nuo gyvųjų, nesistengta jų išvežti kuo
toliau.
Senovėje laidota ir bažnyčių šventoriuose. Kunigai bei apylinkių turtingieji
būdavo laidojami pačiose bažnyčiose, po jų grindimis, įrengiant akmenines
atminimo lentas su įrašais. Tačiau po Didžiojo maro (1710-11 m.) krašto
valdžia uždraudė tokius palaidojimus siekdama apsisaugoti nuo epidemijų.
Po 1944 m. beveik visų bažnyčių pogrindžiai buvo uoliai iškasinėti, tarp
palaikų ieškant vertingesnių daiktų, daužant antkapines plokštes. Taip
tebedaroma ir dabar: 2002 metų pavasarį aptiktos naujai išraustos Kusų ir
kitų vietovių bažnyčių liekanos.
Po 1914-15 metais Mažojoje Lietuvoje vykusių Pirmojo pasaulinio karo mūšių
tarp įsiveržusios Rusijos armijos ir vietos pašauktųjų dalinių krašte
rengtos karių kapinės. Rytprūsiuose nugalėjusi Vokietijos imperija siekė
parodyti savo karių didvyriškumą, pabrėžė pagarbą žuvusiesiems. Kai kur
rengtos visai atskiros karių kapinės (didesnių mūšių vietose), dažniau
stambesni paminklai ar atskiri kapai glausti prie esamų gyvenviečių kapinių.
Karių kapai buvo labai tvarkingi. Gaminti tvirti gelžbetoniniai kryžiai, kur
buvo įrašomos žuvusiųjų pavardės, jų daliniai ir t.t. Kadangi tose kovose
žuvo daug vietos lietuvininkų, tai tie užrašai buvo vertingi išoriniai
dokumentai apie vietos gyventojus. Būdinga, kad tose pačiose kapinėse
laidoti ir žuvę rusų kariai, jiems taip pat statomi tvarkingi gelžbetoniniai
atminimo ženklai su įrašais bei stačiatikių kryžiaus ženklu. Tokiose
kapinėse būdavo ir stambesnių monumentų. Kai kur (pvz., Kaušiuose) mūšyje
žuvę palaidoti bendrame broliškame kape su ilgu žuvusiųjų sąrašu betoninėje
plokštėje. Deja, dauguma tokių kapinių sunaikinta po 1944 metų. Sovietmečiu
Karaliaučiaus krašte uoliai daužyti net ir paminklai žuvusiems Pirmajame
pasauliniame kare rusų kareiviams (tiesa, jų pavardės buvo įrašytos
lotynišku ar gotišku šriftu). Tik po 1985-1991 metų Karaliaučiaus krašte
tvarkomos karių kapinių liekanos (beveik vien tik Vokietijos organizacijų
jėgomis ir lėšomis).
Pranešimas skaitytas 2002 metais Kaune vykusioje konferencijoje Kapinės -
Lietuvos kultūros paveldo objektas. (Tyrimai ir išsaugojimo problemos).
Šiandien dažnas apie buvusios Mažosios Lietuvos kapines liudija tik
surūdijusios vartų liekanos.
Lietinis kryžius iš Lamsočių kaimo (Kintų seniūnija) kapinių.
Eduardo Jonušo Rekonstruotas senasis krikštas Nidos kapinėse.
Kapinių kasinėjimai tapo savotišku verslu. Tačiau pastangos dažniausiai
būdavo bevaisės, nes evangelikų tikėjimo žmonės būdavo laidojami be
papuošalų ar kitų brangių dalykų. |