Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 rugsėjo9d. Nr. 17 (65)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  "Apjakėliai"  
 
Bernardas ALEKNAVIČIUS

Vydūno gyvenimas pasižymėjo dvasingumu. Kaip kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas Lietuvoje ieškojo "deimančiukų", o mūsų dienomis tų "deimančiukų" ieško laikraštis "Gimtinė", taip ir Vydūnas Mažojoje Lietuvoje tikėjosi surasti dvasingų žmonių, su kuriais stengėsi bendrauti ir vesti tautą į laisvę be vergo grandinių. Filosofą tvirta draugystė siejo su Didžiosios Lietuvos šviesuomene bei katalikų dvasiškiais. Mirus Vydūnui poetas kunigas Mykolas Vaitkus (1883-1973 m.) velionio atminimui paskyrė šias eilutes:

...ir mūsų žvilgiai graudžiai pasigenda,
kur ta mįslingai deganti būtybė?..
Atgulė žemėn tas bekūnis kūnas -
Mirė Vydūnas...


Viešėdamas Kaune Vydūnas susitikinėdavo su rašytoju Juozu Tumu-Vaižgantu, su juo susirašinėjo, o ir kanauninką J.Tumą-Vaižgantą filosofas laikė ištikimu savo bičiuliu. Tai liudija ir Vydūno kanauninkui dovanota knyga "Likimo bangos" su autografu: "Gerbiamam rašytojui draugui Vaižgantui su linkėjimais. Vydūnas. 1927.VIII.25 d.". Draugiški santykiai Vydūną siejo ir su katalikų kunigu prelatu A.Jakštu-Dambrausku. Savo knygas "Tautos gyvata" bei "Pasaulio gaisras" su autografais Vydūnas dovanojo ir Tautos atgimimo pranašui Maironiui. Ant vienos jų užrašydamas "Garbingam tautiečiui poetui Maironiui su širdingumu Vydūnas 1920 m. lapkričio 14 d.", o ant knygos "Pasaulio gaisras" užrašė: "Gerbiamam Lietuvos poetui Maironiui su pagarba - Vydūnas 1928.9.22 d.".

Ir Lietuvos katalikų bažnyčios dvasiškiai Vydūno atžvilgiu nebuvo abejingi. Tai akivaizdžiai kalba ir Kaune, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto bute, 1928 m. kovo 22 d. Vydūno garbei surengti iškilmingi pietūs, kur iš dešimties svečių prie stalo sėdėjo trys katalikų kunigai: prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas ir kun. Mykolas Vaitkus.

Vydūno tautinis dvasingumas lėmė ir jo gyvenimą. Ir kai atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje žemaičiai savo jaunose atžalose panoro diegti Tėvynės meilės ugnį, tai Telšių gimnazijos įkūrėjas ir ilgametis jos direktorius kun. Antanas Simaitis ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje nerado žmogaus, kuris galėtų tai daryti. Uždegti Tėvynės meilės ugnį jaunutėse žemaičių širdyse jis iš Tilžės kvietėsi Vydūną.

Vydūnas Telšiuose dirbo 1920-1921 m. Lankėsi ir 1923 m. medelių sodinimo šventėje.
Tarsi atsidėkodamas už pasitikėjimą kun. Antanui Simaičiui ant savo išleistos knygos "Tautos gyvata" užrašė "Aukštai gerb. ir mielam tautiečiui kun. kan. teol. mag. A. Simaičiui su širdingumu Vydūnas 4-11-1920".

Ir kai 1929 m. pavasarį Švėkšnos "Saulės" gimnazijos mokiniai, mokytojos Onos Narušytės iniciatyva, pastatė Vydūno misteriją "Mūsų laimė", tai į gimnaziją buvo sumanyta pakviesti ir Vydūną. Tai sužinojęs Švėkšnos parapijos klebonas Julius Macijauskas (1863-1947) panoro, kad svečias apsistotų ne kur kitur, bet klebonijoje, o ir filosofą atvežti nuo traukinio iš Kukorų geležinkelio stotelės pasiuntė "brikelį" su vežėju. Daug Švėkšnai nusipelniusiam kunigui norėjosi pabendrauti su dvasinga asmenybe - Tautos Sąžine Vydūnu. O ir Vydūnas visados noriai susitikinėjo su katalikų dvasiškiais.

Tik nepavyko aptikti nė vieno rašytinio epizodo, kaip Vydūnas bendravo su vokiečių valstybinės religijos liuteronų kunigais. O gal ir Vydūno draugystė su šios konfesijos dvasiškiais buvo panaši į dr. Jurgio Zauerveino-Girėno (1831-1904 m.) "bičiulyste" su kun. Kristupu Jurkšaičiu (1852- 1915 m.), kuris XIX a. pabaigoje Priekulės turguje ne kartą plūdo poliglotą už jo skleidžiamas mintis dėl lietuvių tautos išlikimo. Jurgis Zauerveinas-Girėnas savo oponentui neliko skolingas suteikdamas šiam "Saugų kirmėlaitės" slapyvardį.

Ir Vydūnas vienoje savo autobiografinėje publikacijoje yra užsiminęs "...likau įtartas skelbęs naują tikėjimą". Tai gal dėl šio "įtarimo" ir Mažosios Lietuvos vokiečių valstybinės religijos kunigai šalinosi Vydūno?

Mirė Vydūnas... Kaip sunku
tikėti!
Rodos, išnyko gimto kaimo
bokštas,
kur į šventyklą varpo lingiais
kvietė,
jaukiai berymąs žalio tvano
kuokštuos.
Nūn jo nebėra... Vai, Tėvynės sūnūs,
Mirė Vydūnas!

                      Kun. M.Vaitkus

Miręs Vydūnas jau buvo nepavojingas vokiečių valstybinei religijai liuteronybei, kurios atstovai nuo 1525 m. Prūsijos Lietuvoje šv. Kazimiero seserėnui Albrechtui Brandenburgiečiui (1490-1568 m.) ir pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui (apie 1510-1563 m.) vadovaujant pradėjo blukinti prigimtąsias mažlietuvio tautines vertybes. Ir 1525 m. Mažajai Lietuvai tapo skaldymo ir dvasinių vertybių naikinimo pradžia. Vydūnas labai taikliai pastebi, kad "svetimieji peikia tai, kas ne jų". O mažlietuvis, veikiamas vokiečių valstybinės religijos, šiuo melu patikėjo ir sparčiai grimzdo į susinaikinimo liūną.

Mirė Vydūnas. Ir jis jau nepavojingas, todėl tvirtai galima atsistoti greta jo palaikų. Ar tai ne išdavystė, tokia pati kaip ir mažlietuvio nudvasinimas! Bet Vydūnas savo darbais gyvas daugelio lietuvių širdyse. Ir šiandien savo dvasine galia jis kviečia tautą nusimesti vergo grandines ir kartoja: "Apjakėli. Apjakėli. Dievas vis tas pats, vis tiek kokiais vardais jį bešauksi". Vydūnas - gyvas, mums jis primena, jog "vergas apie laisvę svajoja, bet jo svajonė niekuomet neatitiks tikrovės. Iš vergovės paleistas jis toli dar nėra laisvas. Ir visi aiškinimai, kad laisvė yra, jos jam nesuteiks.
Laisvė pasiekiama tik žmogaus kitimu". Tik šią Vydūno mintį ištisus dešimtmečius blokavo vokiečių valstybinė religija liuteronybė. Dvasinį mažlietuvio naikinimo procesą jautė Vydūnas, todėl sakė: "Tauta teišlieka tik taurėjant kiekvienam jos žmonių, nors jie būtų visaip kankinami. Bet geriausios sąlygos taurėjimui randasi Tėvynėje".

Tėvynės dainos, papročiai, tradicijos ir gimtoji žemė, aplaistyta protėvių krauju bei prakaitu, į nieką nekeičiama. Ir tik stengdamiesi išsaugoti savo dvasines vertybes pažangesnieji mažlietuviai atsisakė materialinių gėrybių ir kėlėsi ten, kur jų dvasinio turto niekas neniekino. Ir Vydūnas šias mažlietuvių dvasines vertybes Mažojoje Lietuvoje visokiais būdais stengėsi grąžinti į gyvenimą. Bet šiam jo triūsui kelią pastojo vokiečių valstybinės religijos mažlietuvių kunigai su savo žmonomis, kurios pradedant Martynu Mažvydu ir baigiant Viliumi Gaigalaičiu (1870-1945 m.) buvo vokietės. Ir šios ištikimos vokiečių valstybinės religijos saugojo mažlietuvių dvasines vertybes: papročius, dainas, laikė pagonybės palikimu bei šėtono "išmislu", todėl jos, nutautinant kraštą, ir suvaidino pagrindinį vaidmenį. Ir niaukėsi Mažosios Lietuvos dangus, artinosi bedvasė naktis, apgaubta vokiečių valstybinės religijos gniaužtais. Ir Vydūnas šį reiškinį išsakė žodžiais: "Iš lengvo aptilo tos dainos. Daug reiškė aplinkos pakitimas. Bet dar daugiau tatai, kas žmonių širdyse įvyko. Kitos, būtent, vokiečių dainos, buvo nešamos į žmones. Vokiečių mokykla tuo vyriausiai rūpinosi. Bet kažin kas pasidarė, kad ir patys lietuviai pradėjo niekinti senąsias savo dainas! O taip elgėsi ypač tie, kurie save vadino "Dievo vaikais". Tik nuostabu, kad nepeikė vokiečių dainų!"
("Mažosios Lietuvos lietuvių šventė"Klaipėda 1927, p. 24).

Ir jeigu ne pagarba Kristijonui Donelaičiui, tai visus Mažosios Lietuvos liuteronų kunigus reikėtų
vadinti ne kunigais, bet pastoriais, nes jie ganė tik tas aveles, kurios buvo išsižadėjusios savo prigimtinių lietuviškų dvasinių vertybių. Ir Mažosios Lietuvos lietuvio dvasią sunaikino ne kas kitas, bet vokiečių valstybinės religijos kunigai lietuviai su jiems priskirtomis žmonomis vokietėmis.

O jeigu liuteronų kunigas lietuvis išdrįsdavo į žmonas imti lietuvaitę, tai savaime įgaudavo imunitetą ir tapdavo lietuvių liuteronų kunigu, o mažlietuvis liuteronų kunigas iš bažnyčios vadovybės gaudamas žmoną vokietę šios įtakos dėka nepajėgdavo išsivaduoti iš vokiečių valstybinės religijos gniaužtų. Visa tai ryškiai nusako ir kun. dr. Viliaus Gaigalaičio visuomeninė veikla, kuris dar 1918 m. išsižadėjo Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos pirmininko pareigų, nepasirašė 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akto ir liko ištikimas vokiečių valstybinei religijai. Šio akibrokšto nepakako. Dr. V.Gaigalaitis daug metų kovojo ne tik su Vydūnu, bet ir kitais tautiniu atžvilgiu pažangiais mažlietuviais dėl Rambyno kalne rengiamų Joninių - mažlietuvių dvasinių vertybių grąžinimo šventės.

Ir kai 1923 m. Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prisijungė prie Lietuvos, tai valstybėje atsirado dvi evangelikų liuteronų bažnyčios. Tai ne tik nenormalus, bet ir valstybę skaldantis reiškinys. Tuo labiau, kad ir šių bažnyčių ideologija buvo labai skirtinga. Lietuvos Respublikos liuteronai tautiniu požiūriu buvo neutralūs, o Klaipėdos krašto liuteronai griežtai laikėsi vokiečių valstybinės religijos reikalavimų. Dėl šios nenormalios padėties Lietuvos vyriausybei skubiai
reikėjo daryti sprendimą ir atsisakyti prieš Lietuvą užsiangažavusios vokiečių valstybinės religijos - liuteronybės, kuri ištisus šimtmečius krašte dirbo destruktyvų darbą. Ir 1924 m. Lietuvos vyriausybė Klaipėdos kraštui įsteigė vyskupo įgaliojimus turinčio liuteronų bažnyčios komisaro pareigybę. Šioms pareigoms skiriamas Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininko Viktoro Gailiaus (1893-1942 m.) vyresnysis brolis, Rusnės evangelikų liuteronų parapijos kunigas Valentinas Gailius (1887-1935 m.).

Kunigas Valentinas Gailius buvo kilęs iš susipratusių mažlietuvių šeimos. Jo tėvas Martynas Gailius (1857-1944 m.) buvo Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, "Birutės", "Sandoros" draugijų narys, 1910-1911 m. Lietuviškosios konservatyvų skyrimo draugijos pirmininkas. Brolis Albinas Gailius (1895-1942 m.), Lietuvos kariuomenės savanoris, dalyvavo Nepriklausomybės kovose, o 1923 m. ėjo 3-iojo artilerijos pulko vado pareigas. Pačiam prašant 1924 m. išleistas į atsargą dirbo Klaipėdos gubernatūroje. 1939 m. naciams užgrobus Klaipėdos kraštą pasitraukė į Kauną. Už antinacistinę veiklą Klaipėdos krašte ir už lietuvių teisių gynimą Mažojoje Lietuvoje kalintas ir nacių 1942 m. sunaikintas Dachau koncentracijos stovykloje. Tėvo Martyno Gailiaus, brolių Albino ir Viktoro keliu ėjo ir kun. Valentinas Gailius.

Karaliaučiaus universitete baigęs teologijos mokslus Valentinas Gailius dirbo Verdainės (Šilutės) ir Rusnės parapijose. Tapęs Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų komisaru krašte stengėsi stiprinti lietuvybę. Tik su tokia kun. V.Gailiaus nuostata nesutiko vokiečių valstybinės religijos atstovai - mažlietuviai kunigai su savo žmonomis vokietėmis. Ir Klaipėdos krašte užvirė bažnytinė kova. Kunigas Valentinas Gailius, kurio siekiams pritarė Vydūnas, buvo suniekintas, ekskomunikuotas
ir apšauktas bepročiu. Tai taip vokiečių valstybinės religijos liuteronybės kunigai ir jų žmonos dar kartą Klaipėdos krašte prieš lietuvišką liuteronų bažnyčią parodė savo iltis. O kun. Teodoras Zasas nuėjo dar toliau: tapo naciu ir 1933 m. Klaipėdoje įkūrė nacistinę partiją. Krikščionių socialistų darbininkų partiją.

Būta ir išimčių. Berlyno misijų mokykloje baigęs mokslus Kristupas Lokys (1860-1921 m.), dirbdamas misijų darbą Indijoje ir tapęs kunigu, vedė iš Letukų kaimo (Klaipėdos aps.) lietuvaitę Urtę Baltrytę (1871-1961 m.), kuri prieš vykdama į Indiją toje pačioje Berlyno misijų mokykloje buvo paruošta misijų darbui, o nuvykusi į Indiją ištekėjo už kunigo K.Lokio. Prieš I pasaulinį karą visa Lokių šeima grįžo į Mažąją Lietuvą ir apsigyveno Vanaguose. Kristupas Lokys buvo paskirtas Vanagų parapijos kunigu, palaikė glaudžius ryšius su Vanagų jaunimo draugija "Eglė", vietos jaunimą skatino bendrauti su žemaičiais. Dėl šių liberalių pažiūrų iš vokiečių valstybinės religijos šalininkų susilaukė nemažai priekaištų, o jam mirus jo kapas ir Adomo Brako sukurtas antkapinis paminklas Vanagų kapinėse buvo išniekinti.

Kaip K.Lokys, taip ir būsimo Vydūno tėvas Anskis Storosta (1837-1903 m.) buvo baigęs tą pačią Misijų mokyklą Berlyne, bet dėl sveikatos negalėdamas vykti į misijas liko Mažojoje Lietuvoje ir vedė iš Lankupių kaimo lietuvaitę Marinkę Ašmonaitę (1836-1907 m.), todėl ir kelias jam į kunigo šventimus buvo užkirstas.

Klaipėdos krašte buvo diskriminuojami ir Kauno universitete teologijos mokslus baigę evangelikų liuteronų kunigai. Jeigu jų žmonos būdavo lietuvaitės, tai Klaipėdos krašte darbo negaudavo. O jeigu žmona būdavo vokietė, tai tokiam kunigui dar šiek tiek tekdavo studijuoti Karaliaučiaus universitete. Ir tik po papildomų studijų vokiškame universitete toks kunigas buvo skiriamas į
Klaipėdos krašto liuteronų parapiją. 1923-1939 m. laikotarpiu Lietuvoje veikė dvi evangelikų liuteronų bažnyčios, iš kurių viena buvo pavaldi Karaliaučiui, o vėliau - Berlynui ir į jokį kompromisą nesileido. Taip svetimieji skaldė Mažąją Lietuvą ir blukino mažlietuvio dvasinį pasaulį. Šiuos prieš Lietuvą ir lietuviškumą nusistačiusiuosius Vydūnas ir vadino "apjakėliais".

Išvados:

1. Šioje publikacijoje kalbėta apie liuteronybę ne bendrąja prasme kaip atskirą religinę konfesiją, bet apie vokiečių valstybinę religiją, kuri per ištisus šimtmečius sunaikino Mažosios Lietuvos tikinčiųjų tautinę dvasią. Prisiminkime Martyno Jankaus (1858-1946 m.) kelionę traukiniu į Kauną. Martynas Jankus bendrakeleivio klausia:

- Tu puikiai kalbi lietuviškai, tai koks tu vokietis?
- Mano religija vokiečių, tai ir aš vokietis.
Taip kalbėjo Mažosios Lietuvos žmonės. Ir karta po kartos jie tapo vokiečiais.

Ir šioje publikacijoje nuolat akcentuojama (tik gal ne visai ryškiai), kad Lietuvos žmones religiniu požiūriu veikė dvi liuteronų bažnyčios: Lietuvoje - lietuviški liuteronai, o Mažojoje Lietuvoje - vokiečių valstybinė religija, kuri per keturis šimtmečius negrįžtamai ir sunaikino mažlietuvių tautinę dvasią.

2. Paradoksalu, bet spausdintas lietuviškas religinis žodis Mažojoje Lietuvoje tapo raktu į tautos dvasinį sunaikinimą. Aišku, kitaip ir būti negalėjo, nes liuteronybė, tapusi Prūsijos kunigaikštystės vokiečių valstybine religija, šio tikslo visą laiką siekė. Ir tik kiek vėliau Prūsijos kancleris O.Bismarkas (1815-1898 m.) jau atvirai pasakė: "Viena valstybė, viena tauta, viena kalba". Ir Vydūnas prieš valstybės vykdomą politiką mažlietuvių atžvilgiu buvo tik laikinas ir gana pavėluotas stabilizatorius.

Dažnai šiandien mes pabrėžiame Mažosios Lietuvos indėlį į lietuvių kalbos vystymąsi, bet niekados neatkreipiame dėmesio, jog nuo Martyno Mažvydo laikų Mažojoje Lietuvoje, padedant lietuviškam spausdintam žodžiui, buvo kovojama prieš mažlietuvio tautines apraiškas: dainas, papročius, tradicijas. Ir tautos dalis, likusi be pagrindinių tautinių vertybių, nors ir kalbanti lietuviškai, tapo tik kitakalbe vokiečių tautos dalimi, kuri nesunkiai pasidavė įminama į germanizacijos molį. Nemaža dalimi, kuri šį tautos dalies "ištirpimą" nulėmė, buvo ir krašte įsigalėję naciai bei Antrasis Pasaulinis karas. Mažosios Lietuvos, išskyrus Klaipėdos kraštą, tauta neteko. Net upių, kaimų, bažnytkaimių ir miestų vardai jau svetimi. Ir liko tik tolimas praeities aidas, kurį šių eilučių autoriui papasakojo ne Lietuvoje, bet Vokietijoje gyvenęs mokytojas Albertas Vėlius (1918 - 2003 m.):

- Artėjant fronto linijai 1944 m. traukiausi į Vakarus. Kartą nakvoti teko kaime šiek tiek už Karaliaučiaus. Senyvo amžiaus sodybos šeimininkas sutiko mane draugiškai. Vakare kartu išgėrę arbatos nuėjome miegoti. Atsikėlęs ryte girdžiu, jog gretimame kambaryje garsiai meldžiasi sodybos šeimininkas. Ir nuosavomis ausimis netikiu. Aiškiai girdžiu lietuviškus žodžius: "Tėve mūsų, kurs esi danguje". Kai šeimininkas baigė melstis, praveriu duris ir sveikinuosi lietuviškai. Šis tik pažvelgė į mane ir nieko neatsakė.

- Tai kaip miegojote, šeimininke, - klausiu.
Ir vėl tyla. Tuomet klausiu vokiškai.
- Ar jūs kalbate lietuviškai?
- Ne. Šios kalbos nemoku.
- Bet meldėtės lietuviškai? - sakau aš.
- Kaip vaikystėje mane išmokė mama, taip visą gyvenimą aš ir meldžiuosi, - atsakė sodybos šeimininkas.

Šis mokytojo Alberto Vėliaus papasakotas epizodas - tai dar vienas iš įrodymų, jog vaikystės dienų dainos ir malda, išgirsta iš motinos lūpų, žmogų lydi visą gyvenimą. Bet tai - jau ne sąmoninga tautinė apraiška, o tik tolimas praeities aidas. Ir Vydūnas mums gali tapti aidu, jeigu nepuoselėsime jo žmogiškųjų ir tautinių idėjų.
 
     
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.