Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 rugsėjo 23d. Nr. 18 (66)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Gyvenimas po klevu

Loreta MCIVOR

Petraičių kaime, esančiame tarp Švėkšnos ir Veiviržėnų plento, iš pagrindinio kelio įsuku į sodybos link vedantį taką. Prieš akis atsiveria vaizdas tarsi iš Romualdo Granausko apysakos "Gyvenimas po klevu" - didžiulio klevo pavėsyje stovi namas, šalia jo ant suolelio sėdi senolis. Tai Vincas Štulcas - tikras senosios kultūros žmogus ir savotiškas savo krašto metraštininkas. Už Vinco namelio durų laukia muziejaus verta, bet dažniausiai tik paties šeimininko peržiūrima knygų, straipsnių ir kitokių spaudinių kolekcja.

Emigracija vyko ir tais laikais

Vinco šeimos istoriją kūrė to meto istorinės aplinkybės, XX amžiaus pradžioje negailestingai žaidusios daugelio šeimų likimais. Vinco tėtis 1913 metais, palikęs Lietuvoje žmoną ir du vaikus, išvyko į Ameriką. Jis tikėjosi užsidirbti pinigų. Be to, kaimynai žydai jau tada kalbėjo apie būsimą karą. Vinco tėtis buvo neseniai atlikęs karinę tarnybą ir kaimynai galvojo, kad prasidėjus karui jį tikrai paims į kariuomenę.

Viena likusi Vinco mama labai vargo. Moters su dviem vaikais dirbti nenorėjo priimti nė vienas ūkininkas. Tad moteris net buvo pradėjusi verstis kontrabanda - juk nuo Švėkšnos iki Klaipėdos krašto sienos buvo vos keli kilometrai. Susiskolindavo iš ūkininkių kiaušinių ir su keliomis moterimis keliaudavo per sieną - jas praleisdavo pažįstami pasieniečiai. Kiaušinius, kitus produktus moterys parduodavo ir nusipirkdavo to, ko nebuvo šioje sienos pusėje. Grįžusios pirkinius parduodavo, atiduodavo skolas už kiaušinius ir dar šis tas likdavo.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas šeimos narius išskyrė kur kas ilgesniam laikui nei jie tikėjosi. Galiausiai tik 1923 metais Vinco mama su vyresniuoju dar negimusio Vinco broliu išvyko į Ameriką (Vinco sesers nepraleido medicinos komisija).

Amerikietiška svajonė

1925 metais Amerikoje gimė Vincas. Tarpusavyje visi šeimos nariai kalbėjo lietuviškai. Tik ta kalba buvo lietuvių ir anglų kalbų mišinys. Vincas prisiminė, kaip kalbėdavo tėvai: mano ledė nuėjo į štorą pirkti dresės - mano žmona nuėjo į parduotuvę pirkti suknelės; užlipo stepiais į trečią pliorių - užlipo laiptais į trečią aukštą.

Vincą tėvai leido į valstybinę mokyklą, kurioje buvo dėstoma anglų kalba. Drausmė buvo išskirtinė. Pastato teritorija buvusi aptverta aukšta metaline tvora. Visi vaikai dėvėjo uniformas. Rytais sueidavo ir sustodavo prie laiptų, vedančių į atskiras klases. Niekas nebėgiodavo ir netriukšmaudavo. Visi išsirikiuodavo poromis, vyresniųjų mokinių orkestrėlis sugrodavo melodiją, tada vaikai tyliai užlipdavo ir sueidavo į klases. Jei kas nors pamokos metu užsimanydavo į tualetą, mokytoja surinkdavo tokių norinčiųjų grupelę, paskirdavo jiems prižiūrėti vyresnį mokinį ir tik tada leisdavo eiti. Už bet kokį triukšmą laukdavo smūgiai liniuote per delną. Kartą ir Vincui teko bausmės sulaukti. Liniuote gavo už tai, kad stale įtaisytos rašalinės dangtelis netyčia barkštelėjo į stalą...

Amerikoje Vinco mokslai tęsėsi neilgai. Amerikietiška svajone nesusižavėjusi šeima 1932 metais grįžo į Lietuvą.

Gynėsi kumščiais

Grįžus į Lietuvą, į Žiogų kaimą (tuometinis Švėkšnos valsčius), Vinco laukė daug pasikeitimų. Daugiausia skirtumų atsirado mokykloje. Vietoj didžiulio pastato čia buvo tik gyvenamasis namas, vietoj aptvertos teritorijos - sodas, po kurį per pertraukas lakstydavo mokiniai. Prie griežtos drausmės įpratęs Vincas su kitais nebėgiodavo, todėl buvo pašiepiamas. Viena mokytoja pasijuokė ir iš Vinco amerikietiškos mokyklos uniformos: berniukas dėvėjo trumpas kelnes, marškinius, kaklaraištį ir batus. Tąkart mokytojos išjuoktam Vincui teko dar ir nuo bendraklasių gintis. Vincas gynėsi taip, kad po to į mokyklą aiškintis teko eiti mamai.

Tačiau Lietuvoje Vincui patiko. Ir visokių tetų klausiamas, kur jam buvo geriau, atsakydavo: "Lietuvoje geriau, nes nukritus ant kelių į žolę nenusibrozdinu".

Kaimynams skaitydavo per naktį

Vilkų kampo mokykloje, netoli Švėkšnos miestelio, baigęs keturias klases Vincas norėjo mokintis toliau. Bet tėvai prarado ūkį ir išsikraustė į Petraičius. Nuo jų iki Švėkšnoje esančios gimnazijos buvo jau geras kelio galas. Tad Vincui teko lavintis skaitant knygas ir laikraščius.

Jau nuo devynerių metų prenumeravo Vincas laikraštį "Žvaigždutė", vėliau "Ūkininko patarėjo" priedą "Jaunasis ūkininkas". Vinco tėvelis buvo beraštis, beraščių buvo ir kaimynų. Tai Vincas laikraščius skaitydavo garsiai. Garsiai skaitydavo ir knygas. Vincas prisiminė, kaip kartą knygą "Genijus" susirinkusiems kaimynams skaitė visą naktį - niekas neišsiskirstė, kol knyga nebuvo baigta. Vyriškis juokavo, kad ir dabar dažnai žmonai praveda garsinį skaitymą.

Apie 1940 metus pradėjo Vincas imti knygas ir iš Švėkšnos bibliotekos. Vyriškis prisiminė, kad iš pradžių galvojo, jog biblioteka yra kažkas negero. Mat kunigas, sakydamas pamokslą, vis mokindavo neskaityti liuteronų biblijos. Tai Vincui šie panašiai skambantys žodžiai ir asocijavosi su kažkuo negeru. Tik vėliau pusbrolio pamokintas nukeliavo į biblioteką. Tiesa, pirma turėjo gauti neturtingumo pažymėjimą, nes pinigų neturėjo nei užstatui, nei ketvirčio mokesčiui sumokėti.

Kur geriausia slėpti mėsą?

Ramus gyvenimas ir knygų skaitymai pasibaigė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Pirmiausia teko paragauti vokiečių valdžios. Vokiečiai iškart apkrovė mokesčiais. Organizuodavo valdžia ir įvairius patikrinimus - savotiškus turto surašymus. Vincas pasakojo, kad nuo tų patikrinimų saugodavo valdžioje esantys lietuviai. Jie apie būsimus "svečius" perspėdavo iš anksto, kad žmonės spėtų paslėpti ką turi vertingesnio ar geresnio. Taip 1943 metų žiemą Vinco šeima mėsą slėpė sniego pusnyse... Atvykusius vokiečius vietiniai valdininkai gerai privaišindavo, o tikrinti siųsdavo savus žmones. Šie "rasdavo" nedaug. Pavyzdžiui, vieną vištą...

Visai kitaip atrodė rinkliavos atėjus rusams. Vincas su apmaudu prisiminė vadinamąsias raudonąsias gurguoles. Kiekvienas ūkininkas buvo priverstas kinkyti arklį į vežimą. Net jei vežti reikėjo vos pusmaišį grūdų. Visus rikiuodavo į ilgiausias eiles, pasodindavo kokį muzikantą, surasdavo Lenino, Stalino plakatų ir taip turėjo ūkininkai duoklę vežti. Visa tai buvo fotografuojama ir vėliau valdžia džiaugdavosi, kad žmonės džiugiai veža mėsą, grūdus ir kitas gėrybes.

Išgelbėtas pūlingojo pleurito

1944 metais buvo paskelbta visuotinė vyrų mobilizacija. Vyrai į svetimą kariuomenę ir svetimą karą nėjo. Tada enkavedistai pradėjo vyrus gaudyti: užėję į kiemą ir pamatę bėgančiuosius tiesiog nušaudavo... Todėl, paskelbus antrąją mobilizaciją, ėjo visi. Vincas taip pat gana greitai, beveik tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tremtiniai, buvo išvežtas į Kirovą.

Sąlygos buvo baisios. Gyveno vyrai žeminėse. Daugelis sirgo. Susirgo pūlinguoju pleuritu ir Vincas. Ištvėrė sunkią operaciją. Tačiau slaugomas gero ir jautraus ligoninės personalo vyriškis po truputį sveiko. Apskritai, tai liga ir išgelbėjo Vincą. Jis buvo pripažintas netinkamu tarnybai ir gavo leidimą grįžti namo. Ir taip traukiniais, pakeleivingais vežimais ir pėsčiomis, dar neatsigavęs po ligos grįžo Vincas tuos tūkstančius kilometrų. Pasakojo jis, kad daug sutiktų žmonių, ypač moterų, kelionėje padėjo: kas mėlynių, kas sviesto gabalą. Kelionėje atgal Vincas matė daug jaunų suluošintų vyrų. Ir nors grįžusio Vinco net giminės nepažino, o kaimynai patyliukais šnibždėjosi, kad šitas ilgai neišgyvens, vyriškis išsikapstė, pasveiko ir dar po kelerių metų vedė kaimynystėje gyvenusią Stasę.

Sovietmečio absurdai

Sovietinius metus Vincas prisiminė kaip vienus niūriausių. Kaimo žmogus jautėsi lyg belaisvis - viskas buvo daroma prievarta, už viską baudė. Net gatvėje susitikę kaimynai dairydavosi, kas jų klausosi. Vincas gali papasakoti daug sovietinių laikų absurdo pavyzdžių. Apie tuometinio kolūkio darbą jis yra prirašęs net dešimt sąsiuvinių. Darbas būdavo organizuojamas nevykusiai. Paskui dėl tokio organizavimo tekdavo dirbti ir šeštadieniais, ir sekmadieniais.

Į komišką situaciją Vincas pateko ir kai jam reikėjo paso. Valdininkai nepripažino jo turėto Amerikoje išduoto gimimo liudijimo ir išsiuntė Vincą pas gydytoją amžiaus nustatyti... Vyriškis juokėsi, kad arkliams amžių turguje pirkėjai nustatinėdavo pagal dantis. Tai galvojo, kad ir jam gal gydytojas dantis apžiūrėjęs amžių nustatys. Tačiau gydytojas, sužinojęs ko pas jį apsilankė, paprasčiausiai Vinco paklausė, kuriais metais yra gimęs, ir tuos metus įrašė.

Istorija - į makulatūrą?

Visą gyvenimą Vincas pirko knygas. Namuose jų turi kelis šimtus - prikrautos visos spintos, spintelės ir lentynos. Turi Vincas ne tik jam įdomių, bet ir labai vertingų knygų. Viena tokių - 1910 m. išleista lietuviška Biblija. Vyriškis pasakojo, kad šią knygą kaime žmonės skaitė kaip juokų knygą. Mat beveik prieš šimtmetį leistoje biblijoje daug dabar keistai skambančių pasakymų. Pavyzdžiui, pasakojama apie mergą, nė vieno vyro nekrutytą...

Yra sukaupęs Vincas ir didžiules straipsnių kolekcijas apie stribus, partizanus, dabartinius politikus - po poros dešimčių metų tai taps neįkainojama istorine medžiaga. Vyriškis pasakojo, kad jei gyventų didesniame mieste, tai išgirdęs per spaudos apžvalgą apie jį dominantį straipsnį, nueitų į spaudos kioską ir jį nusipirktų. Dabar tokios galimybės nėra. Bet net ir gyvendamas mažame kaimelyje Vincas surinko ne vieną aplanką apie daugelį politikų ir kitų žymių žmonių ar įvykių. Jis pasakojo, kad renka informaciją ne vien apie mėgiamus žmones. Juokavo Vincas, kad ir V.Šustauskui buvo pradėjęs aplanką, tik aplankas pasirodė per mažas, nes Vincas nesitikėjo, kad politikas tiek ilgai prabus viešumoje.

Surūšiuota Vinco namuose daugybė sąsiuvinių su įdomiomis mintimis, perrašytais įdomiais knygų puslapiais, laikraščių ir žurnalų iškarpomis. Išsaugojo vyriškis savo gimimo liudijimo, mamos paso, kitų, dabar jau istoriniais tapusių dokumentų, kopijas. Sukaupė daug faktų ir apie krašto istoriją. Tai Vincas surado faktus, įrodančius, kad šalia esančių Daukšaičių mokyklai yra ne 60, o 80 metų. Žino vyriškis ir pirmąjį tos mokyklos pirmoką, kuris vis dar gyvas. Tik skauda Vincui, kad ta, jo bandoma išsaugoti istorija, niekam nereikalinga. Nesusidomėjo ja nei Daukšaičių mokyklos darbuotojai, nei kas nors kitas. Ir atrodo, kad, jei niekas nesusirūpins sukauptos medžiagos išsaugojimu, viskas galiausiai pateks į makulatūrą...

Sėdėti Štulcų namuose ir klausytis įdomiausių istorijų, vartyti knygas, žiūrėti dokumentus galima ilgai - laikas tarsi sustoja ir visas taip beprotiškai per gyvenimą lekiantis pasaulis dingsta. Tačiau galiausiai išvykstu. Galinio vaizdo veidrodėlyje matau tą patį, ką išvydau atvažiuodama: namą, šalia namo ant suolelio sėdintį senolį. Atrodo, kad supratau, kokį jausmą Jonas Aistis vadino katarsiu...


V.Štulco "amerikoniška" gimimo metrika.

         
              Visam kaimui patiko skaityti 1910 m. Berlyne išleistą Bibliją.
 

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.