Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 spalio 14d. Nr. 19 (67)


	XIX amžiaus valstiečių gydymo lygis Didžiosios Lietuvos (Gruzdžių) ir Mažosios Lietuvos (Rusnės) valsčiuose
	Leonardas POVILIŪNAS XIX a. antrojoje pusėje (ypač nuo septintojo dešimtmečio) medicina Europoje daro didelę pažangą. Tačiau tai neturi ar mažai turi praktinės reikšmės. Daug ligų dar nemokėta gydyti, bet jau buvo pasiektas tam tikras gydymo lygis, kuris tuo laikotarpiu atrodė pakankamas. Įvairiose vietovėse jis nebuvo vienodas. Siekiant nustatyti, kurioje vietovėje jis buvo normalus, o kur nepakankamas, pirmą kartą Lietuvoje taikomas lyginamasis metodas dviejų vietovių gydymo taktikai palyginti. Jo principas - kiekvienam ligoniui (susirgus ar susižeidus) suteikiamas gydymas. Jei ligonio vietoje paguldyti negalima (dėl nemokėjimo gydyti ar kitų priežasčių), privaloma jį siųsti į didesnę gydymo įstaigą, kuri pajėgs tą ligonį pagydyti, bet svarbu, kad ligoniu būtų rūpinamasi tol, kol jis pasveiks ar jei gydymas nepajėgus išgydyti - numirs ar liks invalidas. Toks gydymo lygis buvo laikomas normaliu. XIX a. Rusnė buvo didžiausia tų laikų Mažosios Lietuvos Šilutės apskrities gyvenvietė. 1869 m. joje gyveno 2 200 gyventojų. Rusnė klestėjo dėl medienos prekybos, garinių lentpjūvių, žemės ūkio, pievininkystės, o iš dalies - ir dėl turizmo. Tada pagal valdžios nustatytą tvarką į apskrities miestą Šilutę buvo skiriamas universitetą baigęs gydytojas fizikas (physikus), atitinkantis mūsų laikų vidaus ligų gydytoją, o į Rusnę (valsčių) - chirurgas. Tuo laiku vadinamieji žaizdų chirurgai ir chirurgai buvo barzdaskučių mokslo lygio. Vokietijoje (Berlyne) nuo 1796 m. veikė felčerių mokykla, kuri rengė kariuomenės chirurgus. Tie felčeriai sudarė kariuomenės chirurgų pagrindą. Nuo 1801 m. į Rusnę skiriami chirurgai: Srioderis (Schroder), Adleris (Adler), Grošas (Grosch). Pastarasis chirurgas Rusnėje pasižymėjo tuo, kad skiepijo vaikus nuo raupų. Nors dar nebuvo prievartinio skiepijimo, Grošas paskiepijo 1 721 vaiką. Už savo pastangas buvo apdovanotas 30 talerių premija. Po Groso atvyksta Karlas Liudvikas Ebelis (Carl Ludwig Ebel). Jis kartu eina Neringos apskrities chirurgo pareigas (Kreiswundarzt), taip pat yra Rusnėje esančios Karo ligoninės valdytojas (Kreislazaretts Komissarischer Venvaltef). Tą ligoninę K.L.Ebelis perkelia į Šilutę. Tuo laiku Rusnės parapijoje siaučia raupai (variola). Paskiepytieji neserga, o neskiepytieji - sunkiai serga. 1874 m. įvedamas prievartinis skiepijimas ir Rusnėje raupai išnyksta. 1831 m. Rusnėje plinta cholera. Ją atneša prieš rusų carą Didžiojoje Lietuvoje kovoję sukilėliai, internuoti Pakamonių ir Šernų internuotųjų stovyklose. Choleros gydyti nemokėta. Iš 88 susirgusiųjų 71 miršta. Mirusiuosius įsakyta laidoti nešventintose kapinėse atskirai nuo kitų. Dėl to kyla riaušės. Jose dalyvauja 1 000 žmonių. Minia mirusiuosius nuo choleros iškasa ir palaidoja kapinėse. Riaušių malšinti atvyksta kariuomenės dalinys. Ebeliui išvykus, Rusnės chirurgo pareigas perima Pakalnės apskrities chirurgas Rudolfas (Rudolph), o vėliau - Knautas (Knaut). Po jų 1844 m. atvyksta karo chirurgas Vendrichovskis (Wendrichowsky). Dirbdamas Rusnėje jis nesitenkina savo žiniomis, pasiryžta įgyti universitetinį išsimokslinimą ir įstoja į Berlyno Vilhelmo karo medicinos akademiją. Po jo skiriamas Hene (Henne), o vėliau jau skiriamas baigęs universitetą chirurgas dr. Krauhas (Constanz Hermman Theodor Krauh). 1869 m. Rusnėje siaučia šiltinės ir kitos epidemijos. Nesant efektyvių vaistų, daug žmonių miršta. Tais pačiais metais į Rusnę atvyksta baigęs universitetą gydytojas (fhysikus) Arturas Kitelis (Arthur Kittel, 1838-1926 m.). Jis keletą metų dirbęs kariuomenėje Prancūzijoje - karo ligoninėje chirurgu. Išlaikęs tos specialybės egzaminus. Taigi buvo terapeutas ir kartu chirurgas. Jis nori dirbti apskrities chirurgu, tačiau dėl savo pažangių pažiūrų (nors buvo išrinktas į Landratą atstovu), apskrities chirurgu neskiriamas. Lieka paprastas Rusnės karo gydytojas. Kurį laiką jis buvo vienintelis Šilutės apskrityje universitetą baigęs gydytojas. A.Kitelis gana plačiai praktikuoja nuo Neringos iki Didžiosios Lietuvos (tuometinės Rusijos sienos). Tai buvo labiausiai pagarsėjęs XIX a. Rusnės gydytojas - kaip geras specialistas, nuoširdus ligonių draugas, gyventojų mylimas... A.Kitelis ne tik gerai gydo, bet ir stebi žmones, aprašinėja jų papročius, apeigas, savo darbą, išgyvenimus. Visa tai jis paskelbia knygoje ,,37 metai kaimo gydytoju Prūsų Lietuvoje“. Be Kitelio Rusnėje dar dirba gyd. Patienas ir gyd. Brochovskis. Rusnėje yra dantų technikas, akušerė. Nuo 1824 m. Vorusnėje apsigyvena akušerė Charlota Medinge, o 1844 m. - Friederike Braun, 1837 m. Pakalnėje - Augustė Meyer. Rusnėje Kitelis gyvena su savo seserimi. Jai mirus, šeimos nesukuria. 1906 m. savo pareigas perduoda sūnėnui Franzui Kiteliui, o pats apsigyvena Tilžėje. Jaučiasi visiškai vienišas. Dėl infliacijos netenka savo santaupų. 1919 m. Kitelis apanka, o 1926 m. miršta skurde. Paskutinius metus juo rūpinasi tik studijų draugai. Kitelio sūnėnas neprilygsta savo dėdei nei garsu, nei patirtimi. Pirmojo pasaulinio karo metais jis išvyksta į Vokietiją. Tilžės veterinorius rūpinasi ir Rusnės veterinarijos reikalais... Nuo 1834 m. Rusnėje veikia vaistinė. Jos savininkai keičiasi, bet vaistinė dirba. Iki Pirmojo pasaulinio karo ją valdė septyni savininkai. Kas tvarkė Pirmojo pasaulinio karo metu, nežinia, o Antrojo pasaulinio karo metu vaistinės pastate įsitaiso drogerija. 1880 m. Rusnėje išplinta trachoma. Jos gydyti nemokėta. * 1795 m. rugpjūčio 18 d. Rusijos imperatorė Jekaterina II savo favoritui kunigaikščiui, giminės atstovui, 28 metų grafui Platonui Zubovui padovanoja visą Šiaulių ekonomiją. Grafo Zubovo valdoje, Gruzdžiuose, atidaroma 10 lovų kaimo ligoninė. Tokios pat kaimo ligoninės atidaromos Joniškyje, Žagarėje, Šiauliuose 1806 m. ,,komunalinės kasos“ lėšomis. Ligoninė aprūpinama kietuoju ir minkštuoju inventoriumi. Vaistams skiriama 600 talerių per metus. Ligoninėje gydomi vietos gyventojai - baudžiauninkai. Juos gydo felčeris. Jis ligoniams nemokamai duoda vaistų. Nuo 1821 m. Gruzdžių, Joniškio, Šiaulių, Žagarės kaimo ligoninių darbui pagerinti samdomas gydytojas. Jo atlyginimas - 200 talerių per metus. Gydytojui suteikiamas butas, daržas, arkliai kelionėms, karvių pienui, grūdų, šieno, šiaudų... Pirmasis gydytojas buvo Vilhelmas Slegeris (Wilhelm Czleger). Gydytojai kasmet keičiasi. Kartais tas pats gydytojas padirba porą metų. Gydytojo pareiga - lankyti kaimo ligonines, prižiūrėti felčerių darbą, konsultuoti ligonius ir felčerius, skiepyti, rūpintis tų ligoninių apylinkių veterinarijos reikalais. XIX a. viduryje grafo Zubovo Šiaulių ekonomija pereina pulkininko grafo Naryškino nuosavybėn. Gruzdžių kaimo ligoninės veikloje tai mažai juntama. Tik ligonių registracijos knygose įrašai daromi ne lenkų, o rusų kalba. Naryškinui mirus, 1866 m. našlė Naryškina ligoninei skirtą pastatą padovanoja valsčiui. Po 1861 m. baudžiavos panaikinimo Rusijoje sukuriamos žemietijos (zemstva). Didžiojoje Lietuvoje žemietijos nebuvo steigiamos. Nuo 1887 m. ten, kur nebuvo žemietijų, gubernijose buvo įvesta kaimo medicinos sistema, kuri veikė gubernijos ir apskričių centrų miestuose. Apskrityse valstiečių lėšomis įrengiamos po 10 lovų kaimo ligoninės. 1887 m. Gruzdžiuose reorganizuojama jau buvusios pagrindu (vietoj ,,komunalinės kasos“ išlaikomos kaimo ligoninės). Šiaulių apskrities valdžios kontroliuojama 10 lovų kaimo ligoninė, kurioje nuolatinai dirba gydytojas, felčeris, akušerė. Įsteigiamas ir atskiras felčerio punktas. Čia įkuriamas 2-ojo kaimiškojo gydymo centras. Jam priklauso Gruzdžių, Joniškio, Kriukų, Lygumų, Pašvitinio, Radviliškio, Skiemų, Šiaulių ir dalies Žagarės valsčiaus gydymo reikalai. Gruzdžių kaimo ligoninė dirba jau geresnėmis sąlygomis (atsiradus vaistinei). Tokia padėtis išsilaiko iki 1915 m. Kokia padėtis buvo Pirmojo pasaulinio karo ir Vakarų okupacijos metais, nežinoma. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Gruzdžiuose buvo gydytojas, felčeris, akušerė, vaistinė. 1930 m. ten dirbo (vidaus ligų) gydytoja Trufuskaitė, felčeris V.Dinevičius, akušerė P.Dzidevičiutė. Vaistinės savininkas - vaistinės vedėjas, provizoriaus padėjėjas A.Trečiokas. * 1823 m. Gruzdžių apylinkėje siaučia choleros epidemija. Suserga 260 žmonių. Miršta 57. Tada nežinota choleros kilimo priežasčių, nemokėta ją gydyti. Kita sunki liga, pasireiškusi Gruzdžiuose, buvo maras (pestis). Nežinota, kad jį sukelia bakterijos, kad užsikrečiama nuo sergančių graužikų (žiurkių, pelių, net blusų...). Gruzdžių valsčiuje pasitaikė keli raupsų atvejai. Ši liga buvo laikoma nepagydoma. Atidarius prie Klaipėdos leprozoriumą, likę gyvi raupsuotieji buvo apgyvendinti jame (į jį tuomet buvo siunčiami ligoniai iš visos Europos). Taip pat nepagydomas buvo sifilis (Syphilis). Nemokėta gydyti plaučių uždegimo, pleurito ir kitų infekcinių ligų. *** Rusnės valsčiuje 1807 m. buvo panaikinta baudžiava. Valstiečiai dirbo ir už darbą gavo atlyginimą. Nors gydymas buvo mokamas, žmonės pajėgė gydytis. Visokius kaulų lūžius, išnirimus, sumušimus gydė chirurgai. Jei būdavo ,,ūmus pilvas“, operuoti ligonius siųsdavo į Tilžę. Nėščios moterys galėjo pasinaudoti akušerės pagalba. Akušerė tikrino ir savo apylinkės gimdyvių bei kūdikių sveikatą. Jei akušerė negalėjo suteikti pagalbos, ligonę siųsdavo į Tilžės ar Karaliaučiaus ligoninę. Terapiniai ligoniai irgi nebuvo palikti likimo valiai. Jei chirurgai nepajėgė ligoniui padėti, siuntė jį dažniausiai į Tilžę. Rusnėje gydymas pagerėjo, kai vietoj chirurgų-barzdaskučių pradėjo dirbti universitetą baigę gydytojai, ypač Arturas Kitelis. Jis priiminėdavo gimdymus, atlikdavo nesudėtingas akušerines bei ginekologines operacijas, o jei ko nepajėgdavo padaryti, siųsdavo ligonius į didesnes ligonines. Ligoniai niekada nebuvo paliekami be pagalbos. Gruzdžiuose gydymas buvo kur kas blogesnis negu Rusnėje. Čia baudžiauninkai neturėjo jokių teisių. Kad galėtų eiti gydytis, baudžiauninkas privalėjo gauti dvaro raktininko leidimą. Vien dėl nešvaros siautė įvairios infekcinės ligos: niežai, pedikuliozė, helmintozė, rožė, furunkulai (nuo kurių būdavo mirštama). Baudžiauninkai negalėjo laikytis švaros, nes nebuvo pirčių. Visame valsčiuje buvo tik devynios pirtys, o tuo metu Rusnėje beveik kiekvienas gyventojas turėjo nors nedidelę, bet savą pirtelę. Iki XIX a. vidurio Gruzdžiuose didelis pavojus laukė kiekvienos gimdančiosios. Gimdymus priiminėjo ,,bobutės". Valsčiuje akušerės nebuvo. Jei pasitaikydavo nenormalus gimdymas, jis dažniausiai baigdavosi nelaimingai, nes nėščios moterys iki gimdymo nebuvo stebimos, o kreiptis nebuvo kur. Felčeris pagalbos negalėdavo suteiki, o gydytojas kaimo ligoninėje lankydavosi vieną du kartus per savaitę (nes kitomis dienomis jam reikėjo lankyti, Šiaulių, Žagarės kaimo ligonines). Apsilankęs ligoninėje gydytojas pirmiausia domėjosi, ar pakanka ligoninei vaistų, maisto... Traumas, išnirimus, lūžius, ligonius su „aštriais pilvais“ apžiūrėdavo felčeris. Jis jų nemokėjo gydyti, todėl privalėjo parodyti gydytojui, bet gydytojo kasdien nebūdavo. Be to, fizikai (vidaus ligų gydytojai) chirurginių, akušerinių ir ginekologinių ligonių gydyti nemokėjo. Tokiu atveju turėtų juos siųsti į didesnę ligoninę (bet ligoniai buvo baudžiauninkai, tad niekur nebuvo siunčiami ir nežinia kur dingsta, nes paliekami likimo valiai, liūdnam galui...). Felčeris atvykusiam gydytojui parodydavo kai kuriuos terapinius ar infekcinius ligonius. Jei parodydavo chirurginius ar ,,aštriais pilvais" bei akušerinius ar ginekologinius ligonius, jiems buvo duodama vaistų, kad susidarytų vaizdas, jog ,,vaistų gavai, vadinasi, pagysi", o tiems ligoniams reikėdavo ne tik vaistų, bet ir svarbiausio – operacijų. Gydytojas tokių ligonių į didesnius centrus nesiųsdavo. Taip tie ligoniai savo trobelėse skausmuose besikamuodami užgesdavo... Tokia padėtis tęsėsi iki 1887 m., kol Gruzdžių kaimo ligoninėje atsirado nuolatinis gydytojas, akušerė, kai jau buvo panaikinta baudžiava. Tada ligoniai arba buvo išgydomi vietoje, arba, jei gydytojai nemokėjo ar negalėjo padarė, siunčiami į Kauno ar kitas ligonines. Beveik du trečdalius XIX a. Rusnės valsčiuje gydymo lygis buvo gerokai aukštesnis negu Gruzdžiuose, nes ten per tą 80 metų tarpą akušeriniams, ginekologiniams ligoniams kvalifikuota pagalba nebuvo teikiama. Jos teikti ir nemokėta. Tik 1887 m. būklei pagerėjus, Gruzdžių ligoninės gydymo lygis priartėjo prie Rusnės valsčiaus gydymo lygio, nes jau ir Gruzdžiuose ligoniai nebuvo paliekami likimo valiai, o jais pasirūpinama. Tokia padėtis tęsėsi iki 1915 m. Žinoma, XIX a. Gruzdžiuose ir Rusnėje daug ligų dar nemokėta gydyti. Neįveikiami buvo raupsai, cholera, maras, sifilis, tuberkuliozė, vėžys, pūslelinė, dilgėlinė. Netinkamai gydytas plaučių uždegimas, pleuritas, daug infekcinių ligų. Dar nebuvo skiepų nuo stabligės, pasiutligės, difterito... Tik ką buvo pradėti skiepyti vaikai nuo raupų. Dar nebuvo antibiotikų, sulfanilamidų, nemokėta vartoti hormonų, nesinaudota rentgenu. Mūsų protėvių baudžiauninkų gyvenimą sunkino ir tai, kad nemokėta ligų profesionaliai gydyti, kad tuo gydymu rimtai nesirūpinta, o svarbiausia, kad mūsų protėviai nebuvo laisvi nuo baudžiavos... Išvados 1. XIX a. gydymas dar neatitiko profesionalaus gydymo lygmens. 2. Gydymo lygis priklauso nuo gydymo taktikos. Svarbu laikytis dėsnio: jei negalima ligonio išgydyti vietoje, reikia suteikti jam galimybę gydytis didesnėje ligoninėje, padėti jam ten patekti, o nepalikti be pagalbos. 3. XIX a. Didžiojoje Lietuvoje, dar esant baudžiavinei santvarkai, „komunalinės kasos" lėšomis išlaikomose kaimo ligoninėse (pvz., Zubovo valdose - Joniškio, Žagarės valsčiuose) valstiečių gydymas buvo nepakankamas: chirurginė bei akušerinė pagalba nebuvo teikiama, ligoniai paliekami likimo valiai. 4. Didžiojoje Lietuvoje panaikinus baudžiavą (1861 m.) ir 1877 m. valstiečiams gydyti Gruzdžiuose bei kitur įsteigus apskrities valdžiai pavaldžias kaimo ligonines, kuriose nuolat dirba gydytojas, felčeris, akušerė, medicinos pagalbos taktika pasikeičia: kiek galima, pagalba teikiama vietoje, o jos negalint sutekti, ligonis siunčiamas ten, kur yra galimybė gydyti. Tokia taktika gydymo priartina prie normalaus.

Atgal...