Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 spalio 28d. Nr. 20 (68)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Trisdešimt metų bendruomenės siela  
 
Saulius SODONIS

Turbūt nedaug prasilenksiu su tiesa Bikavėnų kultūros namų (centro, viešosios įstaigos ar kaip kitaip per tuos metus vadintos įstaigos) vadovę Marytę Eugeniją Matevičienę įvardindamas tokiu epitetu. Ir tai - ne gražūs žodžiai, o kasdienybė, su kuria susiduria ne tik šio nuošalaus Šilutės rajono pakraštyje esančio kaimelio gyventojai, bet ir tie, kam teko su šia kultūrai atsidavusia moterimi bendrauti.

Pradžia

Šiandien mūsų pasakojimo herojė atsiliepia kviečiama dviem vardais - Marytė ir Eugenija. Kaip dažnoje praeityje krikštatėviai, nuėję "užrašyti", sumaišydavo, taip buvo ir šiuo atveju. Nedarydami didelio atradimo pasakysime tiek, kad gimtajame Bikavėnų kaime ir aplink ši moteris labiau žinoma kaip Eugenija, o toliau nuo jo - Maryte. Taip ji žinoma ir rajono kultūros darbuotojams, kolegoms, kitiems, su kuriais tenka moteriai bendrauti. Toks oficialus vardas yra užrašytas ir "Senųjų kaimo tradicijų kultūros centre", kuriam ji ir vadovauja.

Su kultūra Eugenija susidūrė dar mokydamasis Žvingių vidurinėje mokykloje. Ji buvo įvairių renginių dalyvė, todėl, dar būdama moksleive, nejučia įsitraukė į šią sferą.

Baigusi mokslus nuo 1976 metų spalio mėnesio pradėjo dirbti kultūros namuose. Reikėjo mokytis, todėl buvo pasiriktos neakivaizdinės studijos Vilniaus kultūros mokykloje, kur studijavo teatro dalykus. Darbas sekėsi, tačiau reikėjo labiau materialinio pagrindo, todėl po kurio laiko išėjo dirbti į Bikavėnų taupomąją kasą. Šioje įstaigoje darbo stažas buvo tik dveji metai, nes aplinkiniai, pajutę, kad be Eugenijos nieko gero kultūros dirvonuose nesidaro, jos ėmėsi ieškoti ir vilioti atgal.

Didžiausias iniciatorius buvo Bikavėnų kolūkio vadovas Algis Šaulys. Be to, ir Šilutės rajoninių kultūros namų vadovas Anicetas Vambutas buvo susirūpinęs kasdien vis prastėjančia šio kaimo kultūros būkle. Susirūpinęs buvo ir Šilutės kultūros skyriaus vedėjas Antanas Mažeika. Šių vyrų pastangomis Marytė Eugenija Matevičienė po dvejų metų grįžo vadovauti Bikavėnų kultūros namams. Jaukas buvo ne toks menkas - naujas namelis ("alytnamis"). Jauna šeima norėjo savarankiškumo, todėl tai buvo labai rimtas akstinas grįžti toliau vadovauti Bikavėnų kultūros namams.

Visa šeima kartu

Vyras Albinas taip pat per tuos metus buvo šalia. Ir kaip galėjo būti kitaip, nes tekdavo būti ir vežėju, ir įvairių dalykų remontininku. Pamažu jis tai pat įsijungė į aktyvią veiklą, pradėjo groti įvairiais muzikos instrumentais. Tačiau vienas lemtingas įvykis atėmė galimybę groti gitara, akordeonu, armonika. Šiandien jis kapeloje groja mušamaisiais.

Šalia tėvų visados sukinėjosi dvyniai Tomas ir Romas. Jie čia, Bikavėnų kultūros namuose ir užaugo. Būdami muzikalūs jie taip pat savarankiškai išmoko groti. Netrukus ir pirmasis kolektyvas susiformavo - gimė kaimo kapela. 1996 metais dalyvavimas J.Švedo liaudies muzikos instrumentų konkurse neliko nepastebėtas. Gabius jaunuolius pakvietė mokytis į Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Tėvai ryžosi juos leisti mokytis. Tam reikėjo ne tik noro, bet ir pasiryžimo, nes išleisti du jaunuolius į Klaipėdą reikėjo ne tik drąsos, bet ir materialinio pagrindo.

Sūnų muzikinės aukštumos ir kasdienybė

Tomas ir Romas pateisino tėvų lūkesčius. Šiandien jie aukščiausio išsilavinimo birbynių muzikantai, apie jas žinantys beveik viską. Klaipėdoje jie baigė S.Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Po to jie įstojo į Vilniaus muzikos akademiją. Po ketverių metų - papildomos magistro studijos Klaipėdos universitete. Tačiau M.E.Matevičienė šiandien tik šypteli paklausta, ką daro jos sūnūs: "Stato Airiją". Šiandien aukščiausios prabos muzikantai nėra niekam reikalingi. O jei ir gali kur kokiam kolektyve groti - tai atlygio vos užtenka susimokėti už būstą. Todėl jaunuoliai ryžosi išvažiuoti į užsienį ir užsidirbti pinigų. Mamai jaunuoliai sakę, kad nežada užsienyje pasilikti.

Tas dešimties metų laikotarpis, kada reikėjo leisti sūnus į mokslus, buvo labai sudėtingas. Niekados sūnūs neišvažiuodavo tuščiomis. Mama išlydėdavo pilnomis rankinėmis. O jos pilnos būdavo todėl, kad šeima gyveno ūkiškai, laikė nemažai gyvulių, augino daržoves. Marytė Eugenija prisimena tuos laikus, kai ir galvijus patys skersdavo, jau nekalbant apie kiaules. Viskas būdavo daroma savo jėgomis, kad sūnūs gautų gerą išsilavinimą. Gavo, bet kol kas - kas iš to.

Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete mokslus pradėjo eiti ir jaunėlis Algirdas. Paklausta, kodėl ne meninę pakraipą sūnus pasirinko - sakė, kad nemažai įtakos Algirdo apisprendimui turėjo ir vyresniųjų brolių patirtis bei sakymas, kad rinktųsi "žemišką" specialybę. Gal ir gerai pasirinko, nors nuo mažens kaip ir vyresnieji augęs tarp kultūros namų - buvo etnografinio ansamblio siela.

Beveik modernūs kultūros namai

Taip sakydamas nė kiek neperdedu, nes šiandieniniai Bikavėnų kultūros namai turėjo būti nugriauti ir statomi nauji. Tačiau pasikeitė ekonominė situacija ir nieko kito neliko, kaip šiuos medinius, kažkada statytus namus remontuoti ir rekonstruoti. Šiandien jie suremontuoti ir jaukūs. Nors ir kūrenami krosnimis. Per įvairias gudrybes pavyko valdžią įtikinti, kad reikia investuoti į jų remontą. Matė Šilutės valdžia, kad čia išties vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas, todėl, nors ir nedidelėmis investicijomis, bet palaipsniui pavyko juos paversti šiuolaikine kultūros šventove.

Prasidėjus programiniam kultūros finansavimui per įvairius projektus pavyko susirinkti visą reikiamą tokioms įstaigoms įrangą. Šiandien čia yra visi būtini kompiuteriai, magnetofonai, įgarsinimo aparatūra. Ir dar viso kito, ko dažniausiai prireikia, rengiant renginius.

Čia renkasi gyventojai ne tik į rengiamas šventes, bet ir pabendrauti.

"Grajykit, Bikavos žiogeliai" ir kitos šventės

Oficialiai šie Bikavėnų kultūros namai vadinami VšĮ "Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras", kurie tokiais tapo po Šilutės kultūros reformos. Formaliai čia turėtų būti rūpinamasi amatais. Tačiau - tai toks ilgalaikis tikslas. Visų pirma čia nuo 1996 metų rengiama respublikiniu renginiu tapusi kaimo kapelų šventė "Grajykit, Bikavos žiogeliai". Tai - didžiulė šventė, sutraukianti begales kaimo kapelų. O prasidėjo nuo to, kad Bikavėnų kaimo kapela "Bikava" sėkmingai pasirodė Kaune vykstančiose kaimo kapelų varžytuvėse "Grok, Jurgeli". Jau kitų metų vasarą Bikvėnuose buvo surengtas didžiulis renginys. Kasmet jį surengti darosi vis sunkiau, teisingiau, brangiau, nes auga įvairių paslaugų kainos. Vien atvažiavimo kaina iš įvairių šalies rajonų labai išaugusi. Nemažos ir kitos renginio išlaidos. Todėl respublikinė šventė vyksta tik kas kelinti metai.

Didelis šio centro renginys - tradicinės Joninės Vainute. Vainutas neturi savo kultūros centro, todėl šventę čia rengia Marytės Eugenijos vadovaujamas "Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras". Tai - taip pat daug jėgų reikalaujantis renginys. O kur dar įvairios kitos mažesnės šventė, kurias šis centras rengia!..

Ir Katyčiuose taip pat

Pagal įvykdytą Šilutės kultūros reformą VšĮ "Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras" turi globoti ir gretimą Katyčių seniūniją. Panaši funkcija teko ir kitiems kultūros centrams. Pasakyti gretimą - tai ne visai tikslu, nes iki jos trisdešimt penki kilometrai į vieną pusę, o tai nėra taip jau mažai. Tačiau M.E.Matevičienė ir jos vadovaujamas centras ir ten turi rengti įvairius renginius. Tačiau skirtingai nei čia, Bikavėnuose, ten žmonės kažkaip labai mažai domisi vykstančiais kultūros renginiai. M.E.Matevičienė bandė įvairiai išjudinti tenykščius žmones - ir geriausi rajono kolektyvai ten lankėsi, ir įvairiausi svečiai, tačiau sunkiai sekasi sudominti vietos gyventojus. Dar gerai, kad po daugybės metų pavyko valdžią įtikinti, kad padėtų įsigyti automobilį. Iki tol vis su nuosavu važinėjo spręsdami kultūros reikalus Albinas ir Marytė Eugenija Matevičiai.

Ne kartą ir užgaulių žodžių teko iš vietos žmonių išgirsti, nors į dažną renginį ne tik kolektyvus sukviečia, programą surengia, bet ir vaišes iškelia. Ir mano, kad taip yra neteisinga, kai kažkas turi surengti šventę. Tai juk turėtų daryti patys vietos gyventojai.

Ir bendruomenės vadovė

ne taip jau seniai Bikavėnai buvo Vainuto bendruomenės sudėtinė dalis. Ne taip jau seniai čia buvo įkurta savarankiška visuomeninė organizacija - Bikavėnų bendruomenė. Bendruomenė jos vadove išsirinko viso kaimo sielą Marytę Eugeniją Matevičienę. Ji pati mano, kad bendruomenių laukia labai didelės perspektyvos. Tai ir žmonių noras veikti, noras siekti kažkokių rezultatų. Jau ir dabar dar neseniai gyvuojanti Bikavėnų bendruomenė parengė projektą ir gavo porą kompiuterių bendruomenės nariam mokyti.

Kalbantis su šio centro vadove bei vaišinantis jos pačios pagamintu lydytu sūriu vis nepaliko mintis, kad šios simpatiškos moters galvoje sukasi ir daugiau įvairių sumanymų, kuriuos ji pasiryžusi įgyvendinti. Tiek jėgos ir šviesos buvo šiose, dar tik trisdešimt metų kultūros srityje dirbančios moters akyse.


M.E.Matevičienė visados buvo tarp kuriančiųjų.


Minint Bikavėnų kultūros namų 40-metį nusifotografavo kartu su buvusia direktore Zinaida Drukteiniene (kairėje) ir vieno iš kolektyvų moteriškėmis. 
2007 metais Bikavėnų "Senųjų
kaimo tradicijų kultūros centras" buvo pripažintas geriausias respublikoje. Šia proga sveikina vienas iš rėmėjų "Egminos" prekybos tinklo  vadovas Remigijus Baltutis.

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.