Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 lapkričio 11d. Nr. 21 (69)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
"Muižės lietuvio" tautosakos rinkinėliai. I dalis

Egidijus BACEVIČIUS

Ernstas Vilhelmas Berbomas (1786-1865 m.) paliko raiškų įspaudą XIX a. Klaipėdos krašto politiniame ir kultūriniame gyvenime. Apšvietos ir romantizmo idealų ugdyta, jaunystėje liberalių pažiūrų asmenybė pilnatviškai skleidėsi Rytų Prūsijos miestiečių ir kaimo dvarininkų aplinkoje. Viduriniame gyvenimo tarpsnyje Berbomas ne mažai kūrybinių galių skyrė mūsų pamario gerbūviui kelti, daug nuveikė krašto praeičiai bei kultūrinei savasčiai pažinti. Turiningas kraštotyrai skirtas gyvenimo tarpsnis praleistas gyvenant Muižės dvare (Kintų m. apyl.). Iki pastarojo laiko ši išskirtinė "pramoginė" veikla pamaryje net mokslinės bendruomenės buvo menkai pažinta. Naujausių tyrimų dėka iš lėto šalinamas užmaršties luobas ir kraštotyrininko pasiekimai įtraukiami į šiandienos Šilutės apskrities kultūrinį vyksmą.

Pirmieji E.V.Berbomą - praeities lietuvių tautosakos rinkėją - atrado ir Lietuvos universitetinei bendruomenei pristatė Vytauto Didžiojo universiteto lituanistai Juozas Eretas, Vaclovas ir Mykolas Biržiškos. 1932, 1935 ir 1937 metais jie parašė ir mokslinėje spaudoje paskelbė apžvalginių lietuvių raštijos ir tautosakos tyrimų darbų. Šiuose straipsniuose jie bandė atskleisti Berbomo, ankstyvojo Pamario krašto lietuvių kultūros žinovo, pasiekimus, bendradarbiavimą renkant Mažosios Lietuvos tautosaką. Šios žinios tapo atskaitos tašku vėlesniems Berbomo gyvenimo ir kūrybos tyrimams.

Muižės dvaro idilė

Iki trisdešimt ketvirtų metų amžiaus Berbomas gyveno Klaipėdos miesto daugiakultūrinėje pirklių aplinkoje, kur vyraujančios buvo vokiečių ir anglų kultūrinės vertybės. Išskirtinis "lietuviškasis" Berbomo gyvenimo tarpsnis prasidėjo po 1820 metų. Prakutęs prekybininkas iš uošvių Macklean įsigijo Muižės dvarą (Feilenhoff). Dvaras buvo nedidelis, marių pakrantėje. Jį sudarė pagrindinis pastatas ir keli aplinkiniai ūkiniai statiniai. Čia gyveno penkiametis Klaipėdoje gimęs sūnus Vilhelmas. Po dvejų metų dvaro naujakuriai susilaukė dukrelės Marijos-Emilijos. Prasidėjo daugiau nei keturis dešimtmečius trukęs sėslus vidutinių dvarininkų gyvenimas. Šeimynykščiai, sekdami anglų pavyzdžių, išpuoselėjo anksčiau apleistą ūkį, pritaikė žemės ūkio tvarkymo naujovių ir dvaras netruko išgarsėti pavyzdine tvarka. Sode ir darže įveisė iš svetur pasivežtų vaismedžių bei dekoratyvinių augalų. Kaimynams dalino sodinukus ir skleidė auginimo patirtį. Didelio populiarumo susilaukė įspūdingo dydžio Muižės dvaro melionai. Gyvendami sąlyginėje atskirtyje toli nuo miesto Berbomai daugiau laiko skyrė pomėgiams ir pažintinei veiklai. Užsisakė ir skaitė negausią Karaliaučiaus inteligentijos spaudą. Kūrybiniai polėkiai gulėsi į eiles ir proginius pasisakymus, jaunystės kelionių dienoraščio piešinėliai virto akvarelėmis ir vaizdeliais iš aplankytų kraštų. Berbomai išsiskyrė gražiomis manieromis, jų turtinę padėtį atitinkančiu gyvenimo būdu ir aukšta bendravimo kultūra. Muižės dvare lankėsi vietos ir užsienio šalių aukštuomenės bei mokslo atstovai.

Bendražygiai ir paskatos

Šilutės apskrities dvarelių savininkai buvo vokiškoje kultūrinėje dirvoje augusi Prūsijos kaimo inteligentija. Savo šaknimis ji glaudžiai susipynusi su lietuvių apgyventa aplinką. Didesnė dalis gyventojų, tarp jų ir valstybės bei bažnyčios tarnautojai, kalbėjo lietuviškai, puoselėjo vietinių gyventojų papročius. Muižės dvaro naujakuriai priprato prie gyvenimo pamaryje ypatumų, pramoko lietuvių kalbos, dalyvavo vietinės bendruomenės sueityse ir metinėse iškilmėse. Berbomas, kaip vietos aukštuomenės atstovas, dažnai susitiko su lietuvių praeitimi, kultūriniu savitumu besidominčiais Rytprūsių mokslininkais. Pokalbiai, negausi aplinkinių (ypač Karaliaučiaus ir Tilžės) miestų spauda padėjo išgryninti suvokimą, tarp kokių išskirtinės kultūros savininkų gyvenama. Visa tai skatino domėtis išnykstančia vietinių gyventojų kalba ir gyvenimo būdo išskirtinumu. Patikima atskaitos riba E.V.Berbomo pomėgio lietuviškais dalykais pradžiai atsekti yra vokiečių kalba parašyta istorinė apžvalga "Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis". Kūrinys baigtas parašyti 1832 m. lapkritį ir daugiau kaip šešiasdešimt šešerius metus liko rankraštyje. Šioje "istorijoje" veikėjų emocingi išsireiškimai parašyti lietuviškai (senąja rašysena). Paskata aprašyti dvarelio praeitį buvęs 1813 m. įsigaliojęs Karaliaučiaus valdžios nutarimas, pagal kurį bažnyčių vadovai privalėjo rašyti krašto istorijas. Bažnyčių ir miestelių kronikos spausdintos šviečiamojo pobūdžio žurnale "Prūsijos provincijos lapai" (Preussische Provinzialblaetter). Jis pradėtas leisti Karaliaučiuje 1829 metais ir per metus išeidavo du numeriai. Leidyba strigo, ji sustodavo, tai vėl atsinaujindavo ir eidavo kiek pakeistu pavadinimu. Žurnalas leistas iki 1866 metų. Dėl nežinomų priežasčių "Kai kurios žinios apie Jociškius...." atspausdinta nebuvo. Tai nulėmė kūrinio vėlyvą pasirodymą ir įvertinimą mokslo bendruomenėje. 1833 m. šiame pagrindiniame krašto inteligentijai leidinyje E.V.Berbomas paskelbė lietuvių liaudies dainos "Asz vargdienele, asz be tetuzio" žodžius ir pradėjo dainų skelbimo tradiciją. Straipsnyje be pristatymo skelbti lietuviški dainos žodžiai, be natų, greta buvo vertimas į vokiečių kalbą.

Tautosakos rinkimas buvo išskirtinis inteligentijos užsiėmimas. Jo sklaidai ir populiarumui daug nuveikė Karaliaučiaus universiteto teologijos fakulteto auklėtiniai. Besimokindami jie lankė L.G.Rėzos vedamą Lietuvių kalbos seminarą. Po 1817 m. L.Rėzos spaudoje paskelbto atsišaukimo į visuomenę mokytojai ir kunigai savo parapijose užrašinėjo ir į vokiečių kalbą vertė lietuvių liaudies dainas. Ypač tai pagyvėjo po 1825 m. Liudvikui Gediminui Rėzai išleidus lietuvių dainų rinkinį. Užrašus siuntė profesoriui į Karaliaučių. Lietuvių kalbos pavyzdžių rinkimo sąjūdyje dalyvavo Mažosios Lietuvos kunigai: E.Ziegler, E.Budrus, K.W.Zippel ir kt. Nestokota jų ir Šilutės apskrityje. Žvejų terminijos klausimais domėjosi vyriausiasis žūkmistras (iki 1838 m.) Eduardas Kriugeris iš Gielgudiškių (Giedgudischkien). Berbomui teko bendrauti su nuo 1830 m. Kintuose kunigavusiu, vėliau Tilžės gimnazijoje dėsčiusiu pastoriumi Otonu Glagau (1805-1874/5 m.). 1825 m. jis mokėsis Karaliaučiaus universitete, gerai žinojo apie L.Rėzos išleistą lietuviškų dainų rinkinį ir tautosakos rinkimo svarbą. Į lietuvių tautosakos rinkimo ir tyrimų darbą buvo įsijungę universitetų mokslininkai, ilgainiui tapę tikrais lietuvių liaudies dainų vertintojais ir žinovais. Spėjama, Muižės dvare svečiu ne kartą buvęs Petras fon Bolenas (Peter von Bohlen, 1796-1840 m.). Studijų laikais jis lankė Lietuvių kalbos seminarą. Nuo 1825 m. buvo Karaliaučiaus universiteto kalbininkas ir orientalistikos privatdocentas. Pastoriaudamas keliavo po Mažosios Lietuvos kaimus ir rinko lietuviškas dainas. Per penkerius metus buvo sukaupęs nemažą pluoštą (per 130) lietuviškų dainų. Ketino jas išleisti atskiru leidiniu su gaidomis. Bet liga pakirto mokslininko sveikatą. Gražus užmanymas liko neįgyvendintas. Bolenas, panašiai kaip ir jo pirmtakas L.Rėza, į visuomenę kreipėsi pagalbos dėl dainų rinkimo. 1835 m. spalio 13 d. (Nr. 41) Tilžės laikraštyje ("Das Tilsener gemeinnützige Wochenblatt fuer die Provinz Litthauen“, p. 529) buvo paskelbtas „Draugiškas prašymas (Freundliche Bitte)". Artima bičiulystė P.fon Boleną siejo su Prūsijos krašto vyr. prezidentu H.T.Šionui (Heinrich Theodor Schoen, 1773-1856 m.). Profesorius kartu su J.Voigtu vyr. prezidentą lydėjo tarnybinėse išvykose. Yra žinoma, kad per prezidento rankas ėjo dainų rinkėjų tautosakos rankraščiai, jie perduoti L.Rėzai ir kitiems Karaliaučiaus universiteto profesoriams. Yra pagrindo spėti, kad Šilutės apskrityje P.fon Bolenas lankėsi 1827, 1830 ir 1835 metais. Galbūt vieno iš apsilankymų metu Muižės dvaro šeimininko ir profesoriaus pokalbis siejosi su 1830 m. mokslinėje spaudoje paskelbtu straipsniu, gretinančiu lietuvių ir sanskrito kalbas. Matyt, buvo liestas lietuvių kalbinis ir kultūrinis savitumas bei artėjanti grėsmė išnykti. Karaliaučiaus universiteto svečias savo kalbomis ir pavyzdžiu skatino dvaro šeimininką imtis kilnios bei prasmingos veiklos išsaugojant „išmirštančios tautos“ kalbos pavyzdžius. Vėliau Mažojoje Lietuvoje lankėsi ir lietuvių tautosakos pavyzdžius rinko čekų kalbininkas ir orientalistas A.Šleicheris (August Schleicher 1821-1868 m.). 1852 m. mokslininkas buvo užsukęs pas Priekulės bažnyčios pastorių pas R.W.Zippel. Deja, žinių apie jo susitikimą su netolimais gyvenusiu Berbomų nėra.

Muižės dvaro lietuvis

Gyvendamas Muižėje Berbomas savo kiek vaidybiniu "lietuviškumu" stebino ir žavėjo ne vieną Prūsijos ir užsienio šalies svečią. Svečių priėmimuose jis pabrėžtinai rodė krašto kultūrinius ypatumus, demonstratyviai kalbėjo "lietuviškai", skaitė proginius savo kūrybos eilėraščius (vokiečių kalba). Kaimynų, vyriausybės atstovų ir universitetinės bendruomenės ratuose išgarsėjo kaip pamario lietuvių kultūros žinovas ir pelnė "Muižės lietuvio" vardą.

Brandaus amžiaus konservatyvių pažiūrų vyriausiasis žvejybos meistras rengė 1857 m. "Lietuvių delegaciją" į Berlyną. Sausio mėn. į sostinę išlydėtos trys įdomaus sukirpimo, pajuokiančiai aprėdytos žmogystos. Jos vyko sveikinti kaizerio Wilhelmo VI karinės tarnybos penkiasdešimtmečio proga. Šiuo renginiu Prūsijos regentui norėta priminti 1807 metus, kai Prūsijos karališkoji šeima glaudėsi Klaipėdoje ir uostamiestis laikinai buvo Prūsijos sostine. Atmintinų metų spalio mėn. dešimtmečiui princui Vilhelmui buvo įteiktas kardas ir šis pradėjo karinę tarnybą. Jubiliejinių iškilmių Karalienei Viktorijai perduotos Berbomo žmonos megztos pirštinės su įrašu "Imk ir atmink mus" (Nimm und errinere Dich unser). Johanas Zembrickis knygoje „Šilutės krašto istorija“ aprašė, kaip brandaus amžiaus vyr. žūkmistras 1863 m. birželio 13 d. pažintinėje kelionėje lydėjo kronprincą Fridrichą (vėliau kaizerį Friedrichą III), kronprincesę Viktoriją ir gausų svečių būrį. Garbingi svečiai keliavo po Šilutės apskritį ir iš Klaipėdos ratiniu garlaiviu plaukė į Skirvytę pažiūrėti pavasarinės lašišų žūklės. Vyriausiasis žvejybos inspektorius buvo apsirengęs "lietuviškais žvejo drabužiais": vilkėjo aptemtą medžiaginį švarką, kelnes golifė, ant galvos turėjo užsidėjęs plačiabrylę raudonu kaspinu apsiūtą ziudvestę, įsiavęs ilgaaulius žvejo batus. Priplaukus senąją Karvaičių smuklę ženklinantį gluosnį, žilaplaukis senukas svečiams padeklamavo savo kūrybos eilėraštį apie paskutinį Karvaičių medį. Svečiai buvo sužavėti. Už palankumą ir ištikimybę Prūsijos vyriausybei bei nuopelnus krašto ūkiui ilgametis valstybės tarnautojas, Muižės dvarininkas įvairių sukakčių progomis buvo apdovanotas net trimis kryžiaus ordinais.

               
                Karaliaučiaus universiteto profesorius Liudvikas Gediminas Rėza.

                    
                  Prūsijos krašto vyr. prezidentas Heinrichas Teodoras Šionas.
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.