Vitalijus
Šopis
Ankstų Vėlinių rytą mus paliko
Izidorius Žilinskas. Visiems jį pažinojusiesiems - paprasčiausiai Dzidas.
Paliko staiga, neatsisveikinęs, neparuošęs mūsų išsiskyrimui. Gruodžio
19-ąją būtumėm šventę jo 56-ąjį gimtadienį. Visi supranta, kad ne laiku, kad
per anksti, bet ar kada nors būna tinkamas metas mirčiai?
Niekada negalvojau, kad užgrius tokia našta ir atsakomybė - rašyti lyg
nekrologą, lyg prisiminimą, lyg dar kažką apie savo draugą, su kuriuo
praleista didesnė pusė gyvenimo. Gražioji ir turiningoji pusė. Ką pasakyti?
Tie, kam teko džiaugsmas ir skausmas būti su Dzidu pažįstamiems, turi savo
prisiminimą ir bendravimo patirtį, kam neteko - nepadės jokie pasakojimai,
nes neįmanoma apibūdinti jo taip, kad kas nors neliktų nepaminėta.
Architektas, dailininkas, gyvenimo būdo menininkas, buriuotojas, melomanas,
aktyvus Šilutės bendruomenės narys ir savo miesto patriotas - kiek
bevardintum apibūdinimų, vis kažko trūks, vis nebus pilno paveikslo. Išėjo
kūrėjas, apdovanotas tokia puokšte talentų, kad ji pavirto našta.
Nepakeliama ir įveikusia.
Dzidas mylėjo gyvenimą, džiaugėsi visomis jo formomis ir tuo pat metu, gal
todėl, kad turėjo ypatingą esminių dalykų suvokimą, kiekvieną dieną gyveno
taip, lyg ji būtų paskutinė. Nepataisomas romantikas, nuolat tuo
besidžiaugiantis, jei rasdavo sau artimą sielą, ir nuolat nuo to tyliai
kenčiantis, nes šie pragmatiški laikai labai nedera su romantizmu.
Mes susipažinom Klaipėdoje. Jis jau buvo baigęs architektūros studijas, aš -
vos antro kurso studentas. Mus suartino pomėgis žaisti gyvenimą. Tas
žaidimas reiškėsi kūryba, kuri tada visai natūraliai paskatino mus atsidurti
už sovietinės veidmainiškos realybės borto. Po trumpo išsiskyrimo vėl
susitikome jau čia - Šilutėje - jo gimtajame ir labiausiai mylimame mieste.
Mieste, kuris jam visada rūpėjo, kuriuo jis didžiavosi, dėl kurio niokojimo
sielvartavo, kuris buvo pilnas vaikystės prisiminimų, kuris buvo kupinas
ateities vilčių. Buvo Sąjūdžio išvakarės.
Dzidas stačia galva nėrė į naują veiklą. Ar gali būti dėkingesnis laikas
romantikams už nacionalinio išsivadavimo judėjimą? Tikrai ne. Tai jų metas.
Tai buvo ir Dzido metas. Rengėm mitingus, steigėm rėmimo grupes, ėmėmės
leisti atgimimo laikraštį "Santarą". Jo bute įsikūrėme savo redakciją. Tai
buvo neužmirštamas laikas. Jautėmės darantys tai, kas svarbu, ką būtina
daryti, tai teikė pasitenkinimą ir gyvenimo pilnatvės jausmą. Dzidas žydėjo,
ko nepasakysi apie vėlesnius laikus, kai atėjo nusivylimas, kad ne viskas
vyksta taip, kaip tikėjomės.
Beleidžiant "Santarą", pastebėjau dar vieną Dzido bruožą - pagarbą kalbai,
žodžio kultūrai. Jis niekada nesikeikdavo svetimžodžiais, rasdavo savo
sodrių posakių, kurių kiti pavydėdavo. Labai žavėjosi Dominyku Urbu už jo
nuostabų F.Rable "Gargantiua ir Pantagriuelio" vertimą. Tai buvo knyga,
kurią Dzidas galėjo cituoti ištisais puslapiais. Žinau kodėl. Rablė teigė
Dzidui priimtiną gyvenimo džiaugsmo ir mėgavimosi juo sampratą.
Jis mėgo išdykauti ir buvo smagu tai su juo daryti, nors kartais "nerimtas"
suaugusių vyrų elgesys papiktindavo itin padoriais save laikančius
aplinkinius. Atsimenu, kaip Dzidas pranešė, kad žadama iškirsti didžiąją
dalį Lietuvininkų ir Tilžės gatvių medžių. Ir čia jau šiais, o ne
sovietiniais laikais. Prisipaišėm atsišaukimų, prisipirkom lipnios juostos
ir apklijavom visus pasmerktuosius medžius. To užteko, kad jų neliestų. Va
ką gali vieno žmogaus susirūpinimas.
Vienu metu jis buvo prisiekęs rūkalius: du pakeliai sovietinės "Primos" buvo
jo dienos norma. Ir vieną rytą Dzidas pasako: "Aš neberūkau". Klausiau, kaip
sugebėjo mesti. Jis atsakė, kad nemetė, o išsiskyrė su tabaku kaip su
geriausiu draugu, kuris išvyko į tolimą kelionę, ir nežinia, ar dar kada
teks su juo susitikti.
Spalvų, formų, arbatos ir maisto gurmanas. Nežinau kas jį labiau džiugino:
pasisekęs projektas, pagirtas paveikslas ar pagamintas patiekalas. Tik dabar
imu suvokti, kiek iš jo išmokau, kiek gyvenimo meno formų jis man atskleidė.
Ne man vienam.
Dzidas buvo išskirtinai nesavanaudiškas. Jis mėgo ir mokėjo dalintis, be
progos dovanoti muzikos įrašus, paveikslus, knygas. Jis džiūgavo
jausdamasis, kad gali draugams ar pažįstamiems suteikti malonumą. Jis
rūpinosi tais, kuriuos laikė sau artimais. Daugiau negu jie juo. Gaila, bet
daug kas juo ir jo gerumu tik naudojosi.
Jis mėgo pasakas. Ir liaudies, ir literatūrines. Žavėjosi J.R.R.Tolkino
"Žiedų valdovu". Trečiojoje knygoje Gendalfas Baltasis pasako tokius
žodžius: "Mirtis - ne pabaiga, tai tik dar vienas kelias, kurį kiekvienas
turi nueiti." Taip ir Dzidorius galėjo pasakyti.
Dzidas labai mylėjo šunis, sakydavo, kad jie niekada neišduoda, sakydavo,
kad pats praėjusiame gyvenime buvo šunimi, o šunys atsakydavo jam tuo pačiu.
Iš savo šunų lojimo suprasdavau, kad į duris paskambino Dzidas. Jie
džiaugdavosi būsimu susitikimu.
Nežinau, Dzidai, kuo tu būsi kitame gyvenime, bet labai norėčiau, kad
susitiktume. Kad ir kuo bebūtume.
Dabar turiu, privalau pasakyti dar kai ką. Apie Dzido požiūrį į savo
profesiją ir atsakomybę už ją. Pradėsiu iš toliau. Piešimas, dailė jam buvo
malonumas, vos ne vaikiškas žaidimas. Tai liudija jo man dovanota S.Nėries
knyga "Baltais takeliais bėga saulytė". Joje, išleistoje 1956 metais, pilnas
priešlapis Dzido piešinių, greičiau vaikiškų keverzų, bet linijos, brūkšniai
ir mostai išliko nepakitę nuo vaikystės. Galit tuo įsitikinti. Bet Dzidas
nepasitenkino vien daile, jau nuo devintos klasės rengėsi architektūros
studijoms, tad dailė liko tik laisvalaikio užsiėmimu. Tačiau kokio
įspūdingumo!
Architektūra jam buvo būdas paveikti aplinką. Taip kaip jis suprato jos
gražumą, patogumą žmogui gyventi. Šilutę jis matė tik senąją. Svajojo apie
ją, kaip apie pėsčiųjų ir dviratininkų senamiestį, visą sodriai žalią ir
jaukų.
Sąjūdžio metais pirmiausia, ko ėmėsi Dzidas, - grąžinti savo vaikystės
gatvei jos senąjį pavadinimą. "Santaroje" jis parašė straipsnį "Mes nenorime
gyventi Baškio gatvėje", surinko gatvės gyventojų parašus, ir tai buvo
pirmoji gatvė Šilutėje susigrąžinusį tikrąjį vardą - Vilų gatvė.
Niekieno neprašytas, niekaip už tai neatlygintas jis nešė savo projektus ir
pasiūlymus. Pagal visus reikalavimus atlikti brėžiniai, kuriuose buvo jo
vizijos apie Miško ir Sodų gatvių užstatymą ir sutvarkymą, Uosto rajoną,
miesto centrinės dalies galimą ateitį taip ir liko kažkur gulėti kažkieno
valdiškuose stalčiuose.
Tuo pat metu vyko Šilutės darkymas, kurį Dzidas vadino margarino kultūra.
Jis labai dėl to sielojosi. Kelerių metų prireikė, kad išsipildytų mūsų
svajonė atidengti Vilų gatvės bruką.
Dzidas buvo sentimentalus ir dėl to labai pažeidžiamas, nors stengėsi
apsimesti, kad taip nėra. Nepyk, Dzidoriau, kad taip sakau, bet tegul žino.
Rašydamas visą šį tekstą, kalbėjausi su jo seserim Virga, su dukra Rūta, su
Regina, kuri buvo su juo paskutinę gyvenimo valandą, prašiau jų, kad ką nors
pridėtų, gal ką praleidau, gal kas liko nepaminėta. Jos tik paliudijo, ką aš
žinojau. Aš išrinkau, ko nesakyti.
Atsakomybė atiteko man.
Žydint Šilutėj kaštonams,
Braido po pievą varnėnas,
Nejau tik mirtis -
Durys pripažinimui?
Šilutės miestas turėjo išskirtinį menininką, bet supras apie tai, tik jo
netekęs.
Pridedu savo eilėraštį, kuris jam patiko.
Vėlinių Malda
Dainą dirbu Dievams
dailėlio lėlio
Dygo dūmų daigai
pakėlė vėlę
Dainą dangun debesin
daivulio dulio
Dingusius dedam duobėn
duobėj ir guli
Didelius dūmus uždek
į Dievo dangų
Duok duonos ir meilės man
daivulio dango
Daug davęs dar kartą duok
daivuli duli
Dingusius kėlėm dangun
dangus ir turi
Dingusius saugo dangus
visa paguoda
Daug kartų meldėm dangaus
neatiduoda
daivuli duli
daivuli daivo
daivo
Juknaičiai, 1986 metai.
Su
bendraminčiais jo namuose buvo leidžiama "Santara". Iš kairės: Dzidas,
Vitalijus Šopis (sėdi) ir Šarūnas Laužikas. |