Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 lapkričio 11d. Nr. 21 (69)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Nejau tik mirtis - durys pripažinimui?  
 
Vitalijus Šopis

Ankstų Vėlinių rytą mus paliko Izidorius Žilinskas. Visiems jį pažinojusiesiems - paprasčiausiai Dzidas. Paliko staiga, neatsisveikinęs, neparuošęs mūsų išsiskyrimui. Gruodžio 19-ąją būtumėm šventę jo 56-ąjį gimtadienį. Visi supranta, kad ne laiku, kad per anksti, bet ar kada nors būna tinkamas metas mirčiai?

           

Niekada negalvojau, kad užgrius tokia našta ir atsakomybė - rašyti lyg nekrologą, lyg prisiminimą, lyg dar kažką apie savo draugą, su kuriuo praleista didesnė pusė gyvenimo. Gražioji ir turiningoji pusė. Ką pasakyti? Tie, kam teko džiaugsmas ir skausmas būti su Dzidu pažįstamiems, turi savo prisiminimą ir bendravimo patirtį, kam neteko - nepadės jokie pasakojimai, nes neįmanoma apibūdinti jo taip, kad kas nors neliktų nepaminėta.

Architektas, dailininkas, gyvenimo būdo menininkas, buriuotojas, melomanas, aktyvus Šilutės bendruomenės narys ir savo miesto patriotas - kiek bevardintum apibūdinimų, vis kažko trūks, vis nebus pilno paveikslo. Išėjo kūrėjas, apdovanotas tokia puokšte talentų, kad ji pavirto našta. Nepakeliama ir įveikusia.

Dzidas mylėjo gyvenimą, džiaugėsi visomis jo formomis ir tuo pat metu, gal todėl, kad turėjo ypatingą esminių dalykų suvokimą, kiekvieną dieną gyveno taip, lyg ji būtų paskutinė. Nepataisomas romantikas, nuolat tuo besidžiaugiantis, jei rasdavo sau artimą sielą, ir nuolat nuo to tyliai kenčiantis, nes šie pragmatiški laikai labai nedera su romantizmu.

Mes susipažinom Klaipėdoje. Jis jau buvo baigęs architektūros studijas, aš - vos antro kurso studentas. Mus suartino pomėgis žaisti gyvenimą. Tas žaidimas reiškėsi kūryba, kuri tada visai natūraliai paskatino mus atsidurti už sovietinės veidmainiškos realybės borto. Po trumpo išsiskyrimo vėl susitikome jau čia - Šilutėje - jo gimtajame ir labiausiai mylimame mieste. Mieste, kuris jam visada rūpėjo, kuriuo jis didžiavosi, dėl kurio niokojimo sielvartavo, kuris buvo pilnas vaikystės prisiminimų, kuris buvo kupinas ateities vilčių. Buvo Sąjūdžio išvakarės.

Dzidas stačia galva nėrė į naują veiklą. Ar gali būti dėkingesnis laikas romantikams už nacionalinio išsivadavimo judėjimą? Tikrai ne. Tai jų metas. Tai buvo ir Dzido metas. Rengėm mitingus, steigėm rėmimo grupes, ėmėmės leisti atgimimo laikraštį "Santarą". Jo bute įsikūrėme savo redakciją. Tai buvo neužmirštamas laikas. Jautėmės darantys tai, kas svarbu, ką būtina daryti, tai teikė pasitenkinimą ir gyvenimo pilnatvės jausmą. Dzidas žydėjo, ko nepasakysi apie vėlesnius laikus, kai atėjo nusivylimas, kad ne viskas vyksta taip, kaip tikėjomės.

Beleidžiant "Santarą", pastebėjau dar vieną Dzido bruožą - pagarbą kalbai, žodžio kultūrai. Jis niekada nesikeikdavo svetimžodžiais, rasdavo savo sodrių posakių, kurių kiti pavydėdavo. Labai žavėjosi Dominyku Urbu už jo nuostabų F.Rable "Gargantiua ir Pantagriuelio" vertimą. Tai buvo knyga, kurią Dzidas galėjo cituoti ištisais puslapiais. Žinau kodėl. Rablė teigė Dzidui priimtiną gyvenimo džiaugsmo ir mėgavimosi juo sampratą.

Jis mėgo išdykauti ir buvo smagu tai su juo daryti, nors kartais "nerimtas" suaugusių vyrų elgesys papiktindavo itin padoriais save laikančius aplinkinius. Atsimenu, kaip Dzidas pranešė, kad žadama iškirsti didžiąją dalį Lietuvininkų ir Tilžės gatvių medžių. Ir čia jau šiais, o ne sovietiniais laikais. Prisipaišėm atsišaukimų, prisipirkom lipnios juostos ir apklijavom visus pasmerktuosius medžius. To užteko, kad jų neliestų. Va ką gali vieno žmogaus susirūpinimas.

Vienu metu jis buvo prisiekęs rūkalius: du pakeliai sovietinės "Primos" buvo jo dienos norma. Ir vieną rytą Dzidas pasako: "Aš neberūkau". Klausiau, kaip sugebėjo mesti. Jis atsakė, kad nemetė, o išsiskyrė su tabaku kaip su geriausiu draugu, kuris išvyko į tolimą kelionę, ir nežinia, ar dar kada teks su juo susitikti.

Spalvų, formų, arbatos ir maisto gurmanas. Nežinau kas jį labiau džiugino: pasisekęs projektas, pagirtas paveikslas ar pagamintas patiekalas. Tik dabar imu suvokti, kiek iš jo išmokau, kiek gyvenimo meno formų jis man atskleidė. Ne man vienam.

Dzidas buvo išskirtinai nesavanaudiškas. Jis mėgo ir mokėjo dalintis, be progos dovanoti muzikos įrašus, paveikslus, knygas. Jis džiūgavo jausdamasis, kad gali draugams ar pažįstamiems suteikti malonumą. Jis rūpinosi tais, kuriuos laikė sau artimais. Daugiau negu jie juo. Gaila, bet daug kas juo ir jo gerumu tik naudojosi.

Jis mėgo pasakas. Ir liaudies, ir literatūrines. Žavėjosi J.R.R.Tolkino "Žiedų valdovu". Trečiojoje knygoje Gendalfas Baltasis pasako tokius žodžius: "Mirtis - ne pabaiga, tai tik dar vienas kelias, kurį kiekvienas turi nueiti." Taip ir Dzidorius galėjo pasakyti.

Dzidas labai mylėjo šunis, sakydavo, kad jie niekada neišduoda, sakydavo, kad pats praėjusiame gyvenime buvo šunimi, o šunys atsakydavo jam tuo pačiu. Iš savo šunų lojimo suprasdavau, kad į duris paskambino Dzidas. Jie džiaugdavosi būsimu susitikimu.

Nežinau, Dzidai, kuo tu būsi kitame gyvenime, bet labai norėčiau, kad susitiktume. Kad ir kuo bebūtume.

Dabar turiu, privalau pasakyti dar kai ką. Apie Dzido požiūrį į savo profesiją ir atsakomybę už ją. Pradėsiu iš toliau. Piešimas, dailė jam buvo malonumas, vos ne vaikiškas žaidimas. Tai liudija jo man dovanota S.Nėries knyga "Baltais takeliais bėga saulytė". Joje, išleistoje 1956 metais, pilnas priešlapis Dzido piešinių, greičiau vaikiškų keverzų, bet linijos, brūkšniai ir mostai išliko nepakitę nuo vaikystės. Galit tuo įsitikinti. Bet Dzidas nepasitenkino vien daile, jau nuo devintos klasės rengėsi architektūros studijoms, tad dailė liko tik laisvalaikio užsiėmimu. Tačiau kokio įspūdingumo!

Architektūra jam buvo būdas paveikti aplinką. Taip kaip jis suprato jos gražumą, patogumą žmogui gyventi. Šilutę jis matė tik senąją. Svajojo apie ją, kaip apie pėsčiųjų ir dviratininkų senamiestį, visą sodriai žalią ir jaukų.

Sąjūdžio metais pirmiausia, ko ėmėsi Dzidas, - grąžinti savo vaikystės gatvei jos senąjį pavadinimą. "Santaroje" jis parašė straipsnį "Mes nenorime gyventi Baškio gatvėje", surinko gatvės gyventojų parašus, ir tai buvo pirmoji gatvė Šilutėje susigrąžinusį tikrąjį vardą - Vilų gatvė.

Niekieno neprašytas, niekaip už tai neatlygintas jis nešė savo projektus ir pasiūlymus. Pagal visus reikalavimus atlikti brėžiniai, kuriuose buvo jo vizijos apie Miško ir Sodų gatvių užstatymą ir sutvarkymą, Uosto rajoną, miesto centrinės dalies galimą ateitį taip ir liko kažkur gulėti kažkieno valdiškuose stalčiuose.

Tuo pat metu vyko Šilutės darkymas, kurį Dzidas vadino margarino kultūra. Jis labai dėl to sielojosi. Kelerių metų prireikė, kad išsipildytų mūsų svajonė atidengti Vilų gatvės bruką.

Dzidas buvo sentimentalus ir dėl to labai pažeidžiamas, nors stengėsi apsimesti, kad taip nėra. Nepyk, Dzidoriau, kad taip sakau, bet tegul žino.

Rašydamas visą šį tekstą, kalbėjausi su jo seserim Virga, su dukra Rūta, su Regina, kuri buvo su juo paskutinę gyvenimo valandą, prašiau jų, kad ką nors pridėtų, gal ką praleidau, gal kas liko nepaminėta. Jos tik paliudijo, ką aš žinojau. Aš išrinkau, ko nesakyti.

Atsakomybė atiteko man.
Žydint Šilutėj kaštonams,
Braido po pievą varnėnas,
Nejau tik mirtis -
Durys pripažinimui?

Šilutės miestas turėjo išskirtinį menininką, bet supras apie tai, tik jo netekęs.

Pridedu savo eilėraštį, kuris jam patiko.

Vėlinių Malda

Dainą dirbu Dievams
dailėlio lėlio
Dygo dūmų daigai
pakėlė vėlę

Dainą dangun debesin
daivulio dulio
Dingusius dedam duobėn

duobėj ir guli
Didelius dūmus uždek
į Dievo dangų
Duok duonos ir meilės man

daivulio dango
Daug davęs dar kartą duok
daivuli duli
Dingusius kėlėm dangun
dangus ir turi

Dingusius saugo dangus
visa paguoda
Daug kartų meldėm dangaus
neatiduoda

daivuli duli
daivuli daivo
daivo


Juknaičiai, 1986 metai.

                                  

                 


Su bendraminčiais jo namuose buvo leidžiama "Santara". Iš kairės: Dzidas, Vitalijus Šopis (sėdi) ir Šarūnas Laužikas.  

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.